Vilniaus apskrities vyriausio policijos komisariato Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus viršininkas Jevgenijus Liepis sakė, kad pasiūla išlikusi – skelbimų internete, siūlančių „viso kūno masažą“ ar panašias paslaugas, sumažėję labai nežymiai.
Pasitaiko ir moterų, laukiančių klientų Vilniaus stoties rajone (tiesa, jų buvo kiek sumažėję dar iki karantino paskelbimo).
Tačiau nėra galimybių suskaičiuoti, kiek vyrų jų paslaugomis naudojasi. Visgi tikėtina, kad jų bus sumažėję.
„Tos prostitutės, kurios darbuojasi prie stoties, yra, galima sakyti, žemesnės kastos, o jų paslaugomis dažniausiai naudojasi statybininkai, kiti darbininkai.
Į moteris, besiskelbiančias internete, neretai kreipiasi ir verslininkai. Tikėtina, kad kai kurie iš tų vyrų bus sąmoningesni ir į bereikalingus kontaktus karantino metu nesileis“, – sakė J.Liepis.
Jis pastebėjo, kad dauguma stoties rajone save parduodančių moterų turi priklausomybę nuo narkotikų, gautus pinigus jiems ir išleidžia. Jų gyvenimai tokie sudėtingi, kad koronavirusas joms neatrodo didelė problema.
Tos moterys, kurios priklausmybės neturi, bet gyvena iš šios veiklos, nusiteikusios pajamų šaltinio neatsisakyti. „Na, o nuotoliniu būdu jos juk nepadirbs“, – pastebėjo J.Liepis.
Į kelis klausimus paprašėme atsakyti ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) Centro vadovės Kristinos Mišinienės. Ši nevyriausybinė organizacija stengiasi padėti prostitutėms ir pabrėžia, kad jos tokios veiklos imasi ne dėl to, kad joms patiktų – tiesiog jų likimai klostosi taip sudėtingai, kad jos neranda kito kelio.
– Dabar paslaugų sektoriuje dėl karantino gyvenimas beveik sustojęs ir niekas nevyksta. O kokia, jūsų žiniomis, yra situacija, susijusi su prostitucija? – paklausėme K.Mišinienės.
– Pirmiausia norėčiau priminti, jog prostitucija nėra „paslaugų sektorius“. Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą tiek parsiduodantis asmuo, tiek jį perkantis yra baudžiami. Mūsų organizacijos darbuotojų nuomone, prostitucija yra pažeidžiamų moterų (taip pat ir vyrų) išnaudojimas. Prostitucijoje matome tris veikėjus – parsiduodantį asmenį, sekso pirkėją ir šio sandorio organizatorių sutenerį.
Mūsų žiniomis, nelegalūs viešnamiai neužsidarė, o sekso pirkėjų srautas yra nežymiai sumažėjęs.
Krizės laikotarpis nesukūrė kažko labai naujo, tik dar labiau išryškino šios pogrindinės subkultūros žaizdas.
– Tikriausiai kai kurie klientai šiuo metu vengia kontakto dėl koronaviruso grėsmės?
– Sekso pirkimas dažnu atveju yra priklausomybės požymius turintis reiškinys, nedaug čia yra baimės dėl saugumo. Be abejo, visais laikais tokie asmenys troško, kad jų perkami kūnai būtų „sveiki, be ligų“, pageidautina, kad koks antspaudas tą garantuotų, tačiau realybė tokius troškimus dažnai pakoreguoja.
Tiek moterys, tiek vyrai, kurie parsiduoda ar yra verčiami parsiduoti neretu atveju yra smurto artimoje aplinkoje, prekybos žmonėmis aukos. Neretas jų yra tokioje sunkioje situacijoje, kad jokia pandemija neatrodo tokia galinga, kaip kad jų pačių, jų artimųjų poreikis išgyventi.
– Ir prostitutės stengiasi uždirbti, nes nemato kitos išeities?
– Taip, be abejo. Viskas, ką mūsų valstybė yra pasakiusi apie parsiduodančias moteris, yra tai, kad jos žlugdo visuomenėje priimtas moralės normas, taigi jas reikia bausti. Tai yra oficiali Teisingumo ministerijos, vyriausybės nuomonė.
Šioje pozicijoje nerasite nė lašo susirūpinimo šių moterų sveikata, galimybe gauti pagalbą norint išeiti iš prostitucijos, nei bandymų mažinti paklausą. Kartais atrodo, jog tokius pareiškimus daro užsimaskavę sekso pirkėjai – ryte jie piktinasi „supuvusia“ prostitučių morale, o vakare mielai užsuka pas jas...
Neturime jokių valstybinių programų, kurios leistų šiandien ištiesti pagalbos ranką pogrindyje egzistuojančioms prostitucijos aukoms, tai yra išimtinai nevyriausybinio sektoriaus rūpestis.
Nepadės jokie policijos reidai nei kai kurių žurnalistų smaginimasis viešinant šių moterų veidus. Tai – galios pozicija, o iš tokios pozicijos socialinės ir psichologinės problemos dar niekada nebuvo sėkmingai išspręstos.
