„Eik toliau nuo manęs!“
Panevėžio rajono gyventoja 72 metų Stanislava Lebedeva prieš 6 metus išgirdo, regis, myriop siunčiančią diagnozę – pereinantis į trečią stadiją krūties vėžys.
Moteris atlaikė operaciją, spindulinį gydymą, penkerius metus gėrė chemoterapinius preparatus ir šiandien, gydytojų tvirtinimu, liga sustabdyta, vėžys atsitraukęs.
Pasak S.Lebedevos, sužinoti, kuo sergi, jai buvęs ne pats sunkiausias momentas. Daug labiau gniuždė žmonių, su kuriais daug metų bendravo, reakcija.
„Kai aplinkiniai sužinojo, kad sergu vėžiu, beveik visi nusisuko, bendradarbiai ėmė vengti. Niekam neįrodysi, kad toji liga neužkrečiama. Žmonės tiesiog suka akis į šoną, randa būdų, kaip nekontaktuoti nei žodžiu, nei fiziškai“, – juodžiausius išgyvenimus prisimena S.Lebedeva.
Būdavo, darbe ji mėgdavo visus pakalbinti, paklausti, kaip sekasi. Tada, kai jau visi žinojo, kad ją užklupo klastinga liga, moteris iš paskutiniųjų stengėsi slėpti savo emocijas, elgėsi kaip įprasta, priėjo prie vienos bendradarbės, apsikabino per pečius ir paklausė, kaip ši gyvenanti.
„Toji kad šoko! Sako, eik toliau nuo manęs“, – prisiminusi moteris ir dabar graudinasi.
Dėl tokio aplinkinių požiūrio moteris iki šiol dar nėra atsigavusi, jai reikia psichologo konsultacijų.
Įsivaizdavo, kad skambina jau mirusiai
„Labai sunku, kai nuo diagnozės pačiai dar šokas, dar nežinai, kaip toliau gyvensi, ar padės gydymas, o aplinkiniai tave jau siunčia myriop“, – atvirauja pašnekovė.
Darbe neišlaikiusi skersakiavimų ir įtampos S.Lebedeva pati padėjo pareiškimą ant stalo.
„Ne vien bendradarbiai ėmė vengti, net ir giminės nusisuko, ne tik draugai. Iš visų draugių liko tik dvi. Ir dar kaimynė, kuri ir dabar, kai tik reikia, padeda“, – pasakoja S.Lebedeva.
Kai po operacijos jau buvo grįžusi namo, skambino viena draugė. Balso intonacija keista.
Klausia, kur ji dabar esanti. Atsakė, kad miške, grybauja.
„O man pranešė, kad numirei, ėjau vainiko pirkt“, – telefone girdi sveikstančioji.
Apkalbos kilo gal ir ne iš pikto, bet kovojančiai su vėžiu moteriai gerų emocijų jos tikrai neteikė.
„Skaudu, o ką daryti? Paverkiu toliau nuėjusi, nusispjaunu ir vėl gyvenu“, – sako S.Lebedeva.
Pasitikėjo tik rimta medicina
Moteris šypsosi, sako, kad nuo patirtų psichologinių traumų ją iš dalies saugo įgimtas optimizmas. Nors tą dieną, kai sužinojo diagnozę, – kelią nuo ligoninės iki namų nulaistė ašaromis. Dabar žino, kad taip elgiasi beveik visi vėžio užkluptieji.
O jau kai praeina pirmas stresas, kiekvienas savaip dėliojasi gyvenimą.
„Nė minčių nekilo ieškoti kokių žolininkų ar bioenergetikų, šimtu procentų pasitikėjau medicina“, – sako pašnekovė.
Moteris deda ranką ant kairės krūtinės pusės ir rodo vėžio suėstą vietą. Didžioji dalis kairiosios krūties nupjauta.
Kai susirgo onkologine liga, nors jau buvo pensininkė, bet vis dar dirbo vienoje Panevėžio medicinos įstaigoje sanitare. Ten buvo išdirbusi beveik du dešimtmečius.
Jos liga buvo pastebėta tikrinant per medicininę komisiją dėl sanitarinės knygelės. Vadinasi, vėžys vešėjo spėriai, nes moteris medicinines patikras eidavo kasmet.
Į tempimą ir maudimą nekreipė dėmesio
Dabar, žiūrėdama atgal, S.Lebedeva mato, jog šiokių tokių ligos pranašų būta.
„Pati buvau apčiuopusi gumbelį. Kairiąją krūtį keistai mausdavo, jaučiau lyg tempimą, lyg aptirpimą. Kartais užeidavo duriantis skausmas, kadangi kairė pusė, maniau, jog duria širdį“, – pasakoja ji.
Kai kurios krūties vėžiu sirgusios moterys sako, jog pirmas tos ligos pranašas yra padidėjęs krūties jautrumas šalčiui. S.Lebedeva tokių simptomų nejautė.
„Man ir taip visad šalta, todėl nuolat rengiuosi šiltai“, – sako ji.
Pastebėjusi auglį gydytoja pacientę iškart nusiuntė pas onkologus, buvo paimta biopsija.
„Gavus atsakymą ekstra tvarka nusiuntė operuoti“, – sako moteris.
Prieš į krūtinę įsimetant vėžiui S.Lebedevai onkologinis darinys buvo rastas ant veido. Piktybėjantis apgamas vystėsi tarpuakyje, nosies šone. Chirurgai jį pašalino.
Po operacijos tarsi jokių padarinių neliko.
Sveikatos būklę tebeseka
Krūties operacija ligonei buvo atlikta Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtų ligų skyriuje. Operavo onkochirurgas Saulius Bružas.
„Prieš operaciją dar šnektelėjome, gydytojas paaiškino, kad šalinti vėžio apimtą krūtį yra kur kas sudėtingiau nei apgamą nuo veido, ten esą gydymas buvęs paprastesnis, o su krūtimi mažiau garantijų, kad liga neatsinaujins. Bet viskas pavyko puikiai“, – džiaugiasi pašnekovė.
Penkerius metus moteris po kelis kartus važinėdavo pas operavusį chirurgą, jis stebėjo panevėžietės sveikatos būklę, reguliavo medikamentų dozes. Dabar, kai atrodo, jog liga pasitraukusi, panevėžietė pas operavusį mediką lankosi kartą per metus.
Švitinta vieta pūslėm nuėjo
S.Lebedeva prisimena, kad spindulinis gydymas buvo nelengva procedūra. Toji vieta, į kurią būdavo nukreiptos vėžines ląsteles naikinančios lempos, išdegindavo ir sveikąjį plotą.
„Tuoj po seanso atrodo lyg ir nieko, o parvažiuoju namo, oda pūslėm nueina, atsiveria žaizdos“, – pasakoja ji.
Moteris pasvarsto, kodėl vėžys ją užpuolė? Gal kad gyvenime nuolat lydėjo stresas?
„Vyras buvo nekoks, gerdavo, ranką prieš mane keldavo“, – sako ji.
Kankino ir nuolatinė įtampa, kaip išmaitinti penkis vaikus.
Kiek prisimena, organizmas niekada nebuvęs stiprus, labai sunkiai gydavo žaizdos. Jei dėl kokios ligos tekdavo leisti vaistus, dūrių vietos beveik visad supūliuodavo.
Kadaise jai krūtinė jau buvo operuota. Po vaikų maitinimo buvo pristojęs mastitas – pūlingas krūties uždegimas. Medikamentinis gydymas nebepadėjo, teko operuoti, vėliau krūtis buvo prikišta sekretą sugeriančių tamponų. Perrišimai buvę labai skausmingi.
Vėžys įsimetė į tą pačią krūtį, kuri kadaise buvo supūliavusi.
Anksčiau moteriai daryta ir skydliaukės operacija, ji buvo labai išvešėjusi, atsirado grėsmė, kad supiktybės.
Tuoj po visų bėdų dėl krūties moterį ėmė kamuoti intensyvūs galvos skausmai ir svaigimai.
Padarius tyrimus paaiškėjo, kad moters galvoje yra žirnio dydžio augliukas, laimė, nepiktybinis. Operuoti nėra kaip, nes darinys chirurgiškai labai nepatogioje vietoje.
Slegia ir vienatvė
Po operacijos išleidžiamai namo moteriai gydytojas nenurodė laikytis jokių dietų, pasakė tik viena: nevartoti B grupės vitaminų, nes jie skatina vėžinių ląstelių augimą.
„Vartoju tik natūralius vitaminus: morkas, kopūstus, burokėlius, obuolius, miško uogas, o prie chemijos – nė artyn“, – kalba pašnekovė.
Ji apgailestauja, kad visiškai išvengti B grupės vitaminų nepavyksta, nes jų yra daugelyje produktų: žuvyje, mėsoje, avinžirniuose, kruopose.
„Susitaikai su ligomis ir gyveni, o ką gi daryti? Tik labai liūdna vienai. Kad slegiančios mintys nekankintų, stengiuosi pas žmones nueiti, pasikalbėti. Turiu draugę, su kuria susėdusios kavos išgeriame, pasikalbame“, – sako vienkiemyje gyvenanti moteris.
