Bene žymiausias Vilniaus, ir ne tik Vilniaus, benamis V.Marcinkevičius, kuriam dabar jau nepelnytai kabinama Dredo pravardė, antradienį kiūtino Gedimino prospektu. Be kaukės, be pirštinių, nors drėbė šlapdriba.
Įpročio nakvoti ant suolų iš jo neatimtų nė griežčiausios karantino taisyklės. Dabar 55 metų benamis vėl miega rekonstruotoje Lukiškių aikštėje, prieš Užsienio reikalų ministerijos fasadą.
„Lietuvos ryto“ priedo „Sostinė“ korespondento paklaustas, ar nebijo užsikrėsti, V.Marcinkevičius atsakė Baltarusijos batkos Aliaksandro Lukašenkos klausimu: „O tu tą virusą matai? Aš nematau.“
Vis dėlto vėliau jis patikslino, kad užėjęs į parduotuvę dezinfekuoja rankas, jei tokia galimybė yra. Bet tik tam, kad negąsdintų kitų pirkėjų.
Pokyčiai visiškai nedomina
Atsakęs į klausimą apie koronavirusą V.Marcinkevičius uždavė tradicinį savąjį: „Gal bagotas?“ Ir ištiesė nešvarią ranką.
Benamis tai moka daryti neįkyriai, o negavęs pinigų nesupyksta, neplūsta praeivių. Gatvėse jų nedaug, bet V.Marcinkevičius tikino nebadaujantis: „Geri žmonės vaikšto pėsti. Negeri mašinomis važinėja.“
Atrodo, kad V.Marcinkevičiui šių dienų aktualijos – nė motais. Tolesni bandymai klausinėti apie pasikeitusį gyvenimą buvo nesėkmingi. Benamio mintys nuklysdavo į senus laikus.
„Geras pienas tada buvo. Niekas neviduriuodavo“, – kažkodėl užsiminė V.Marcinkevičius.
Čia reikėtų prisiminti interneto platybėse prieš kelis mėnesius paplitusį vaizdo įrašą, kuriame Dredas buvo užfiksuotas gamtinius reikalus rekonstruotoje Lukiškių aikštėje atliekantis į šiukšlių dėžę.
Iš Lukiškių aikštės išvežė
Po šio vaizdo įrašo trūko valdžios kantrybė. Vieną rytą į Lukiškių aikštę suvažiavo savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus ir policijos pareigūnai, greitosios pagalbos medikai, socialiniai darbuotojai.
Į juodą polietileną įsisukusį V.Marcinkevičių jiems teko žadinti, nes anksčiau nei 10 valandą jis nesikelia.
Benamiui niekaip nepavyko išaiškinti, kad nakvoti Lukiškių aikštėje ant suolo draudžiama.
Po pareigūnų vizito V.Marcinkevičius maždaug savaitę buvo dingęs. Bet po to jis vėl nakvodavo Lukiškių aikštėje.
O šį pavasarį, kai skaisčiau pašviečia saulė, V.Marcinkevičius mėgsta prigulti ant suolo Neries krantinėje prie A.Goštauto gatvės.
Anksčiau jis buvo tiek suįžūlėjęs, kad juodą polietileną, skirtą nuo drėgmės ir nakties šalčio apsisaugoti, tiesiog palikdavo ant suolo Lukiškių aikštėje. Dabar jau nešiojasi maiše.
Miegojo spaudžiant speigui
Ši žiema Dredui buvo nesunki. Tokių nakvodamas lauke jis pergyvena jau ne vieną. Kas kita buvo 2014-ųjų, kai naktį spaudė 20 laipsnių šaltis. Tada V.Marcinkevičius nakvojo taip pat Lukiškių aikštėje.
Jo guolį išduodavo didesnis polietileno ritinys, į kurį kiekvieną vakarą įsivyniodavo benamis.
V.Marcinkevičius prie menkai apšviesto suolo iš lėto atpėdindavo apie 18 valandą.
Vyniojimasis į polietileninius patalus jis užtrukdavo keletą minučių. V.Marcinkevičius stengdavosi nepalikti nė vieno plyšio, pro kurį skverbtųsi šaltis ar pūstų žvarbus vėjas.
Apsaugojęs kūną benamis į polietileną įkišdavo galvą. Netrukus nežinodamas net nepasakytum, kad ant suolo guli žmogus. Atrodo, kad tai – vien polietileno gniutulas.
Taip įsivyniojęs V.Marcinkevičius iki ryto nieku gyvu nesutikdavo bent galvos iškišti, nors norinčių pakalbinti atsirasdavo.
„Šį suolą visas Vilnius žino. Ateikite rytoj. Dabar miego noriu“, – tada „Sostinės“ žurnalistus mandagiai tolyn siuntė Dredas, nors buvo dar tik kelios minutės po septynių vakaro.
Vėliau jis ėmė teisintis, kad yra gerai užsiklojęs, todėl išlįsti nenori.
Ar nešalta? „O ką darysi?“ – klausimu į klausimą atsakė Lukiškių aikštės senbuvis. Jis prisipažino apsivilkęs tris megztinius, šildė dar striukė, o batai – tokie kaip medžiotojai avi.
Stebina patyrusią medikę
Net Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties ilgametei darbuotojai Vandai Pumputienei paslaptis, kaip benamis ant suolo nesušąla net šalčiausiomis naktimis.
Anot jos, jeigu benamis vartotų alkoholį, jau seniai būtų sušalęs. V.Marcinkevičius yra prisipažinęs, kad išgerdavo tiktai anksčiau.
„Nors benamis, jo organizmas gana sveikas. Kad išlaikytų šaltas naktis, toks žmogus turi būti nuo jaunystės užgrūdintas. Be to, jis anksčiau nebuvo nušalęs galūnių. Nes jeigu būtų nušalęs, kitą kartą daug lengviau nukentėti“, – aiškino V.Pumputienė.
Anksčiau V.Marcinkevičius yra skundęsis tik dėl tinstančių kojų. Dėl to sunku rasti didesnius batus, sunku ir vaikščioti.
Glausdavosi Odminių skvere
Anksčiau V.Marcinkevičius šaltas žiemos naktis leisdavo Odminių skvere prie Arkikatedros. Kai buvo rekonstruojamas Gedimino prospektas, benamiui visokių daiktų davė statybininkai, jį šelpė keleivių lūkuriuojantys taksistai.
Jau tada vieno taksi vairuotojo V.Marcinkevičius prašė nupirkti didžiulį polietileno gabalą, kurį prikalė prie suolo krašto ir susivyniodavo per šalčius.
Kai iš sutvarkyto Odminių skvero V.Marcinkevičius buvo išgyvendintas, kurį laiką glaudėsi apleistame pastate Tilto gatvėje, bet jame kilo gaisras.
Kur dar nakvojo šis benamis, tik jis vienas gali pasakyti, kol pagaliau jis persikraustė į Lukiškių aikštę.
Teko V.Marcinkevičiui nakvoti ir ant suolo prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, visai šalia Seimo.
Paklaustas, ar Seimo nariams nekliūva tokia keista kaimynystė, tada atsakė: „Aš jiems nieko blogo nedarau.“
Beje, Dredas vengia Žemaitės skvero, nes turi karčios patirties. Kartą nakvojant tamsiame skvere jį užpuolė jauni chuliganai ir pradėjo spardyti kur pakliuvę, kelis kartus pataikė koja tiesiai į veidą, sulaužė nosį ir sužeidė ranką. Dabar tos vietos V.Marcinkevičius nemėgsta. Į gydytojus nesikreipė, nes jų taip pat nemėgsta.
Atsisakė įspūdingo kuodo
Dar prieš porą metų V.Marcinkevičius praeivius stebino įspūdinga šukuosena, dėl to jam prilipo Dredo pravardė.
Vieną dieną jos nebeliko. Kodėl benamis atsisakė įspūdingo kuodo? Jis sakė, kad nuo jo pavargo, o ir gyvių ten galėjo įsiveisti.
Kai nuėjo į centre buvusią kirpyklą, išgirdo, kad galvą išplauti ir apsikirpti kainuos 10 eurų, o tai nemaži pinigai, tad jį už dyką apkirpo vienas pažįstamas.
Šiaip jau draugų jis sakėsi neturintis. Tiesa, vien sėdėdamas ant suolo Gedimino prospekte su keliais praeiviais pasisveikino, o viena moteris net neprašyta įdavė jam eurą, tad susidarė įspūdis, kad pažįstamų jis turi nemažai.
Keistuolio tėvai jau nuleido rankas
V.Marcinkevičius (nuotr.) turi tėvus, yra turėjęs ir žmoną, su kuria susilaukė sūnaus. Jaunesnė Vito sesuo gyveno Vokietijoje.
Kėdainių rajone gyvenanti jo motina Zita Marcinkevičienė pasakojo, kad labai norėtų padėti savo keistuoliui sūnui, tačiau neišmano, kaip tai padaryti.
Anksčiau motina dar įkalbėdavo jį grįžti į tėviškę. Bet Vitas ilgai neužsibūdavo pas tėvus – nusimaudydavo, pasikeisdavo drabužius, pabūdavo vieną ar dvi dienas. Tėvai net nepamatydavo, kada jis išeidavo pro duris neatsisveikinęs.
Kai Vitas baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Lančiūnavos žemės ūkio technikumą, kur pasirinko veterinaro specialybę, jį partrenkė automobilis. Tada jam buvo 18 metų. Dėl sunkios galvos traumos Vitas 12 dienų gulėjo be sąmonės.
