Bet kokiu atveju Iglė nuryja karčią piliulę ir vėl užsidega noru pasauliui įrodyti: jai ne vieta tarp keturių sienų.
„Žmonės! Aš girdžiu, aš noriu dirbti ir bendrauti!“ – taip ji atsikirsdavo tiems, kurie ją įskaudindavo. Kol galiausiai gyvenimas nusišypsojo.
Dabar Iglė yra įsimylėjusi. Savo gyvenimą, veiklą, širdies draugą, kuris ją dar labiau įkvepia, padrąsina, vertina jos pagalbą savo darbe.
Dar prieš keletą metų apie tokią pilnatvę moteris nė negalėjo svajoti. Žinoma, rūpesčiai dabar niekur nedingo, bet jie tapo lengvesni.
Ji vengia triukšmingų vietų, stengiasi nepervargti, vis ruošiasi susirasti širdžiai ir kūnui artimą sportą. Ir nė dienos jau 14 metų pro duris neina be klausos aparatų abiejose ausyse.
Pastebėjo žaisdama žaidimą
Papasakosiu tikrą Utenoje įsikūrusios moters istoriją, kaip jos gyvenimo kelią kreipė sutrikusi klausa.
Kad yra kažkas negerai su klausa, Iglė pajuto būdama paauglė, mokydamasi šeštoje klasėje. Ji puikiai atsimena klasės išvyką į gamtą.
Su klasės draugais žaidė vaikų mėgstamą žaidimą „Sugedęs telefonas“, kai turi perduoti kitam tai, ką išgirdai.
Tada Iglė pastebėjo, kad kaire ausimi labai prastai girdi, ir ilgainiui ėmė vengti žaisti šį žaidimą, nes bijojo, kad klasėje iš jos ims tyčiotis.
Iglė jausdavo, kad atsigulusi ant kairės pusės prasčiau girdi, taip pat jausdavo keistą ūžimą ausyse. Tačiau mokykloje dėl prastos klausos problemų nekildavo, tad įprato į tai nekreipti dėmesio, išmoko apsimetinėti, kad viskas gerai, jei ir kažko neišgirsdavo.
Mokydamasi aštuntoje klasėje Iglė vėl susirgo sloga, ji komplikavosi į labai stiprų sinusitą.
Tada pirmą kartą pajuto, kad beveik apkurto viena ausimi. Tačiau pasveikus nuo sinusito klausa atsikūrė.
Iglę nuolat kankino alerginės ir peršalimo slogos, o kartu su jomis pamažu ėmė blogėti ir klausa, kuri po ligos atsistatydavo vis mažiau.
Mergina nenorėjo dėl to jaustis kitokia, tad išmoko gyventi tiesiog su prastesne klausa. Tuo labiau kad kai tėvai nuveždavo pas medikus, šie tai siejo su nosies ligomis, todėl kokio nors išskirtinio gydymo neskirdavo.
Neišlaikė egzamino
Iglė baigė mokyklą jau beveik negirdėdama viena ausimi. Įstojo mokytis į Utenos kolegiją.
„Sėdėdavau pirmame suole ir kai labai įsitempdavau, galėdavau girdėti, ką kalba dėstytojas.
Bet dažniausiai skaitydavau iš lūpų. Būtent kolegijoje puikiai įvaldžiau šią gudrybę, kuri padėjo ir iki šiol padeda bendrauti su žmonėmis“, – prisipažino Iglė.
Apie tai, kad pusės dalykų paskaitoje neišgirsta, pasipasakojo vienai grupės draugei, su kuria susidraugavo. Ir susitarė, kad po kiekvienos paskaitos ji duos Iglei persirašyti užrašus.
Taip praėjo treji mokslo metai, o ji vos nesusikirto per baigiamuosius egzaminus.
„Teisės egzaminas vyko žodžiu, o dėstytojo balsas – duslus, žemas. Neišlaikiau. Gerai, kad dėstytojas buvo supratingas ir leido perlaikyti raštu“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Pasiūlė klausos aparatą
Galbūt kitas būtų ir nuleidęs rankas, bet tik ne Iglė. Užsispyrimo jai niekada netrūko! Uteniškė baigė kolegiją, bet tas egzaminas buvo paskutinis ženklas – ji taip gyventi daugiau negali. Reikėjo vėl kreiptis į medikus ir aiškintis išsamiau.
„Ištyrę mane jie stebėjosi, kaip su tokia klausa galėjau mokytis. Man buvo diagnozuotas dėl klausos nervo uždegimo (neurito) išsivystęs prikurtimas.
Kad palengvintų man gyvenimą, jie pasiūlė įsidėti klausos aparatą į vieną ausį. Tada jis kainavo apie 4000 litų. Dideli buvo pinigai! Tad prisidėjo giminaičiai ir tėvų draugai“, – prisiminė moteris.
Apie klausos atkūrimą medikai tąkart nė nekalbėjo. Aparatai – vienintelė išeitis norint kokybiškai gyventi. Buvo bandoma aiškintis priežastis, kodėl Iglei galėjo taip sutrikti klausa.
„Nuo pat gimimo buvau linkusi į alergiją, išsivystė bronchinė astma. Mama pasakojo, kad dar visai mažytė sirgau plaučių uždegimu ir be tėvų buvau paguldyta į ligoninę.
Nors mama nesutiko, įtariama, kad man buvo duodami labai stiprūs antibiotikai, galėję padaryti neigiamos įtakos klausai. Dabar ta gydytoja jau mirusi, bet kilo kalbos, jog ji daug kam sugadino klausą“, – pasakojo Iglė.
Alergiška nuo vaikystės ji buvo daug kam – pelėsiui, dulkėms, žiedadulkėms, šunų ir kačių kailiui. Kartais atrodydavo, kad visam pasauliui.
Todėl nuolat turėdavo vartoti vaistus nuo alergijos.
Džiaugsmą aptemdė netektis
Kairėje Iglės ausyje atsiradęs klausos aparatas jos gyvenimą pripildė garsų. Moteris džiaugėsi lyg patekusi į visiškai naują pasaulį, atrodė, gali kalnus versti.
Tuo labiau kad klausos aparato nebuvo matyti ir nauji sutikti žmonės net neįtarė, jog Iglė jį nešioja. Medikai rekomendavo jai nebūti triukšme, nesilankyti koncertuose, vengti streso, bet tai atrodė tik smulkmenos.
Tačiau netrukus džiaugsmą aptemdė skaudi netektis – netikėtai mirė jos tėtis, kuris be galo džiaugėsi dėl dukters. Jauną moterį sukaustė širdgėla, tačiau reikėjo gyventi toliau.
Iglė nusprendė tęsti mokslus. Dėl klausos aparato buvo nepalyginti lengviau mokytis. Ji įgijo aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą.
Iškėlė sau dar vieną iššūkį – persikraustė į sostinę.
Parduotuvėje tapo nereikalinga
Kurį laiką dirbo Vilniuje esančioje vienoje medžiagų parduotuvėje. Iki tol, kol jos vedėja sužinojo, jog Iglė turi klausos aparatą. Mat pastebėjo, kaip įdėmiai ji žiūri pašnekovui į lūpas. Pasirodo, vedėjos brolis taip pat turėjo klausos sutrikimų.
„Mane pasikvietė parduotuvės savininkas ir išrėžė: nenoriu, kad toks žmogus dirbtų mano parduotuvėje, man valstybė už tai nemoka. Tai buvo skaudžiausi kada nors išgirsti žodžiai. Pasijutau nereikalinga.
Po kelių akimirkų turbūt supratęs, kad persistengė, savininkas man pasiūlė užsidaryti kambaryje ir siūti užuolaidas. Bet aš turiu aparatą, aš noriu bendrauti, aš jus girdžiu!
Dėl to nenorėdama savęs atskirti ir pasirinkau tokią sritį. Užsidaryti kampe – tai save pasmerkti“, – apie patirtą diskriminaciją kalbėjo Iglė.
Tada jauna moteris apsisuko ir išėjo verkdama. Grįžo pas mamą, metus niekur nedirbo. Nusiramino ir vėl bandė.
Gydytojai nieko gera nežadėjo
Šįkart įsidarbino apatinio trikotažo parduotuvėje ir jai puikiai sekėsi. Tol, kol susirgo sloga. Atsikėlė vieną rytą, o ausyse – spengianti tyla. Net su aparatu nieko negirdėjo.
„Baimės nejaučiau, bet pagalvojau – kodėl man taip? Kodėl man Dievas nedavė ilgiau girdėti. Bet esu optimistė, nuraminau save ir tikėjausi, kad tai laikina“, – sunkias akimirkas prisiminė Iglė.
Jaunai moteriai buvo diagnozuotas ūmus vestibiulinis sindromas. Jai svaigo galva, ausyse ūžė ir kurį laiką ji buvo visiškai apkurtusi.
Laukė ilgi gydymosi mėnesiai ne vienoje įstaigoje, įvairios procedūros – baro kamera, akupunktūra, kraujagysles plečiantys vaistai, B grupės vitaminai. Klausą pavyko šiek tiek atkurti.
Bet kalbėdami apie ateitį gydytojai nieko gera nežadėjo: jeigu ji nesisaugos, nevengs streso, įtampos, triukšmo, peršalimo ligų, situacija tik blogės. Jau tada prireikė klausos aparato ir kitai ausiai, nes klausa joje irgi pablogėjo.
„Man paaiškino, kad ausyje yra sraigės formos kauliukas, kuriame yra plaukeliai. Jie duoda signalus smegenims. Kadangi mano klausos nervai pažeisti, tie plaukeliai nyksta ir garso signalų duoda vis mažiau.
Pasak gydytojų, jiems atkurti specialios operacijos Lietuvoje nedaromos. Kitas žingsnis – klausos implantas, tačiau man sakė, kad dar anksti, jis dedamas, kai visai negirdima“, – medikų žodžiais aiškino Iglė.
Nustatė nedarbingumą
Nuo tada moteris gyvena su dviem klausos aparatais. Buvo gavusi 50 procentų nedarbingumą, kurį kas dvejus metus LR neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikia prasitęsti.
Įdomiausia, kad nuėjus tai padaryti jai nedarbingumas buvo 5 procentais sumažintas. Iglė sarkastiškai šyptelėjo – esą, pagal komisijos narius, ji sveiksta?
„Paaiškino, kad keitėsi teisės aktai. Juokingiausiai ten vyksta testai – liepė atsistoti, atsisėsti, iškelti rankas, dar kažką. Dariau veiksmus ir atsakinėjau į klausimus, visiškai nesusijusius su mano būkle, su klausa.
Mane tai erzino – jiems svarbūs tik popieriai, o ne kaip jaučiasi žmogus iš tikrųjų“, – tikino su valdžios institucijomis susidūrusi moteris.
Nors kantrybės ir užsispyrimo Iglei niekada netrūko, kartais ją pasivydavo ir tamsios mintys – kodėl taip nesiseka, kaip reikės toliau gyventi, kaip susirasti antrąją pusę. Ji svajojo sukurti šeimą, o sunkiai sekėsi net į gyvenimą kabintis.
Sutiko širdies draugą
Kad ir kaip būtų, pradėjusi gyventi su dviem klausos aparatais ji įkvėpė daugiau pasitikėjimo savimi.
Nuo mažumės prie namų gėlynus puoselėjusi Iglė ėmė daryti puokštes, priiminėti užsakymus puošti šventes gėlėmis, įsidarbino gėlių parduotuvėje. Specialiai pasikeitė klausos aparatus modernesniais, su kuriais girdėdavo ir tuomet, jei kas nors vykdavo už nugaros.
O per gėles ne tik atrado save, bet ir sutiko širdies draugą. Nors ji jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad gyvens viena, nes buvusios simpatijos buvo trumpalaikės. Šįkart, regis, viskas kitaip.
„Jis nesureikšmina mano trūkumo, kaip tik drąsina sakydamas, kad man dar viskas prieš akis“, – džiaugėsi Iglė.
Prieš dvejus metus jis atsitiktinai užėjo į parduotuvę pirkti gėlių, nes ruošėsi eiti į gimtadienį. Kažkur pametė piniginę, o Iglė pro langą matė, jog jis buvo grįžęs prie mašinos, ir pasiūlė patikrinti ten. Rado. Grįžo. Padėkojo.
Atrodo, kad niekaip to negalėjo pamiršti, nes netrukus vėl grįžo ir paprašė telefono numerio. Užsimezgė graži draugystė. Pora kartu keliauja, Iglė padeda mylimajam jo darbe, bet taip pat sėkmingai kuria puokštes, daro meną iš gėlių.
O klausa? Šiuo metu ji visai negirdi viena ausimi ir vartoja kraujagysles plečiančius vaistus.
Pastarąjį kartą klausa pablogėjo praėjusį rugsėjį.
Tada atsikėlusi rytą pajuto, jog visiškai negirdi kairiąja ausimi. Net įsidėjusi klausos aparatą. Vaistai, lašelinės nepadėjo.
Regis, kad jau gali reikti klausos implanto.
