Pareigų tikrai daugiau
Prasidėjus karantinui, panevėžiečių Simonos ir Virginijaus Kartanų gyvenimas pasikeitė beveik šimtu procentų.
„Dabar aš dirbu ir mokytoja, ir auklėtoja, esu ne tik mama ir žmona“, – juokėsi S.Kartanienė.
Pora augina 7 metų dukterį Godą ir 3 metų sūnų Roką. Anksčiau rytais šeimyna skubėdavo kas kur – tėvai į darbą, dukra į mokyklą, sūnus į darželį. Vakarais užgriūdavo ta pati rutina – pasidalinti dienos rūpesčiais visi susėsdavo tik prie vakarienės stalo.
Karantino pradžioje iš inercijos tėvai dar lėkdavo į savo darbus. S.Kartanienė dirba buhaltere vienoje privačioje miesto įmonėje, o V.Kartanas vadovu statybos ir montavimo įmonėje.
Jie tikina nebijoję pasigauti viruso, nes darbo kabinetuose būdavo vieni. S.Kartanienė sakė, kad net užsirakindavo kabinete, kad niekas netyčia neateitų.
Nejučia atslinko papildoma įtampa, kurią sukėlė netradicinis vaikų mokymasis nuotoliniu būdu.
Augino be kompiuterio
Ne pirmokės mokslai Kartanams tapo pačiu didžiausiu iššūkiu. Iki šiol jie savo vaikus augino be naujų technologijų. Kompiuteris jiems nebuvo tas žaislas, kurio negaudamas dažnas vaikas krenta ant žemės ir tabaluoja kojomis.
Laisvalaikį šeima leisdavo tyrinėdama gamtą, anot S.Kartanienės, geriau ieškojo slieko ar boružėlės, negu naikino pilkąsias smegenų ląsteles prie interneto.
„Mes niekada neskatinome vaikų naudotis kompiuteriu ar planšete. Dabar viskas taip staiga pasikeitė, vos ne per dieną reikėjo išmokti dirbti kompiuteriu, įdiegti programėlę, vykdyti visokias nuorodas. Mano duktė klasėje pirmūnė, ji viską supranta, bet prie kompiuterio kol kas vargstame, nerandame š, ž, ū raidžių“, – kalbėjo S.Kartanienė.
Pamokos dukrai prasidėdavo realiu laiku, kaip ir mokykloje. Kol S.Kartanienė būdavo darbe, kartu su dukterimi mokydavosi tėtis.
„Dukra turi telefoną, jei kokia nors užduotis nepavykdavo, paskambindavo man ir pasiaiškindavome“, – sakė moteris.
Jai grįžus, vyras iškart išlėkdavo į darbą. Toks tempas tęsėsi tol, kol pirmajam šokui praėjus šeima pajuto pasirengusi dirbti namuose nuotoliniu būdu.
„Kai prasidėjo pamokos, prie dukters reikėjo nuolat būti. Užlėkdavo ir močiutė. Jai pamokos, o sūnui iš darželio auklėtojos irgi skiria užduotis. Jas reikia paruošti realiu laiku“, – nelengvą pradžią prisiminė S.Kartanienė.
Laikosi dienotvarkės
Ir patiems tėvams nuo balandžio pradžios perėjus dirbti nuotoliniu būdu iš namų, nerimo sumažėjo. Panevėžiečių šeima dienas leidžia namuose, tačiau to laiko atostogomis nepavadinsi. Dabar, kai aplink siaučia virusas, kai visi gąsdina niekur nevaikščioti, jie kaip niekada įvertino nuosavo namo privalumą. Keturios sienos ir ankšta erdvė, kai pritrūksta net oro kvėpuoti, šeimos neslegia. Jie gali išeiti į kiemą, palakstyti su vaikais, pažaisti.
Diena prasideda tiksliai pagal suplanuotą dienotvarkę. S.Kartanienė visiškai nebeturi laisvo laiko, o laikas skirtas sau sutrumpėjo iki pusvalandžio, kai įsiropštusi į lovą prieš miegą dar spėjanti paskaityti keletą knygos puslapių.
„Keliamės 7 valandą, papusryčiaujame, o 9 valandą dukrai prasideda pamokos. Mokytojai reikalauja, kad pamokos vyktų realiu laiku ir užduotys būtų atliekamos greitai. Prisimenu, kai dar ėjau į darbą, pavėlavome nusiųsti užduotis, tai nelabai gerai buvo. Matyt, mokytoja mano, kad visi tėvai nedirba“, – pasakojo S.Kartanienė.
Daugiau laiko su vaikais
Duktė supranta, kodėl reikia mokytis per atstumą. Visa bėda, kad kol abi mokosi, sūnus nesulaukdamas savo eilės, reikalauja dėmesio.
S.Kartanienė jau nebemato kompiuteryje vien baubo, nes užduotis internetu tenka atlikti ir sūnui. Kol su dukterimi doroja užduotis, sūnų užima tėtis – kieme sportuoja, moko „vyriškų“ darbų.
Vaikai lankė įvairius būrelius, iš jų irgi sulaukia užduočių, tačiau pirmenybę tėvai teikia pirmokės užduotims.
Darželio auklėtojos užduotys: mokytis eilėraščių, dainelių, piešti, spalvinti, atlikti logopedės pratimus, pusvalandį treniruotis krepšinį – toks kasdienis sūnaus „darbas“.
Vis dėlto Kartanai per daug nedejuoja. Karantinas išeis tik į naudą, nes atsirado daugiau laiko pabūti su vaikais, pasikalbėti apie daugelį dalykų, išmokyti praktiškų darbų – plauti indus, palaistyti gėles, nuvalyti dulkes, susitvarkyti savo žaislus.
Nupirko ir šuniuką
Anksčiau parlėkusi iš darbų, skubėdama pagaminti vakarienę S.Kartanienė ne visada turėdavo kantrybės leisti pabandyti vaikams išmaišyti tešlą blynams arba įmušti kiaušinį. Dabar gali atsipalaidavusi stebėti, kaip duktė užraito virtinukų uodegėles, o sūnus taikosi įmušti kiaušinį.
„Mums pritrūksta valandų. Kol kas taip nenutiko, kad atsisėdi ir galvoji, ką dabar veikti. Jeigu jau viskas padaryta, traukiame stalo žaidimus“, – kalbėjo S.Kartanienė.
Ji manė, kad mokytojoms ir auklėtojoms taip pat nelengva persiorientuoti.
Karantinas paspartino dar vieną šeimos pirkinį. Vaikų džiaugsmui tėvai nupirko šuniuką.
„Vaikai ilgai taupė, tačiau mes vis nesiryžome. Dabar kaip tik turėsime daugiau laiko paaiškinti, kaip šuniuką reikia prižiūrėti“, – sakė S.Kartanienė.
Pora sutaria daugeliu klausimų, nes kartu jau daug metų. Abu mokėsi vienoje mokykloje, tačiau vienas kitą pastebėjo tik studijuodami. Kartą vaikinas ją paėmė pavežti iki Vilniaus savo automobiliu ir nebepaleido. Moteris baigė Vilniaus universitete ekonomiką, o vyras mokėsi Gedimino technikos universitete suvirinimo inžinerijos. Iki vestuvių pora draugavo net 5 metus, o prieš 8 metus susituokė.
Pasak moters, jie visuomet norėjo grįžti į Panevėžį ir dar nė karto to nepasigailėjo.
Prašo nebarškinti puodais
Dabar rokiškiečių Vaivos Baltrūnaitės-Kirstukienės ir Žilvino Kirstuko šeimos rytų įprastais niekaip nepavadinsi. Tėvams neįprasta, kad jiems išėjus į darbą moksleivės dukterys lieka namuose. Jos lovose nesivarto. Penktokė Elzė ir dvyliktokė Žiedė po pusryčių sėda prie kompiuterių ir virtualiu būdu įsilieja į klasę. Prasidėjusios pamokos iš seserų pareikalauja gerokai daugiau pastangų susikaupti.
Kai tėvai parlekia namo pietų, pasijunta tarsi būtų užėję į mokyklą.
„Tylos, nebarškinkite puodais“, – šaukia mergaitės.
Tėvai pasakojo, kad per karantiną nusprendė leisti pasireikšti dukterims ir pasiūlė paeiliui gaminti valgyti. Vyresnioji, du kartus pagaminusi savo firminius vištienos kepsnelius su pievagrybiais, pasiskundė mamai, kad jau pavargo.
„Mane tik juokas suėmė. Aš kasdien gaminu ir nedejuoju, tai pasakiau, kad čia repeticija prieš gyvenimo mokyklą“, – prisiminė V.Baltrūnaitė-Kirstukienė.
Prisiminė vaikystės patiekalą
Aktyviai gyvenantys Kirstukai retai kada savaitgalius leisdavo namie – vis keliaudavo, bendraudavo, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Apribotiems suvaržymų teko keisti aktyvų gyvenimo būdą į pasyvesnį. Tad per karantiną į namus sugrįžo maisto gamyba.
„Nebeatsimenu, kada gaminome cepelinus, gal prieš dvejus ar trejus metus. Teko prisiminti, kaip tai daroma. Visi draugiškai skutome bulves, tarkavome, lipdėme cepelinus. Dar prisiminiau savo vaikystės patiekalą – „čirvinius“ blynus“, – pasakojo moteris.
Per Velykas rokiškiečių namai buvo tylesni. Paprastai jie turėdavo daug svečių, o šias šventė tik keturiese, bet ir maisto mažiau gamino.
Namų karantinas turi ir privalumų. Dramos ir kino teatrai tiesiogiai transliuoja spektaklius ir kino filmus arba juos galima pamatyti atsisiuntus programėlę. Tai leido šeimai pamatyti net 12 festivalio „Kino pavasaris“ filmų.
„Dažniausiai važiuodavome į Vilnių, bet pamatydavome tik vieną ar du, o dabar leidome sau „pakaifuoti“, pabėgti nuo streso. Mažoji neprisidėjo prie mūsų, ji mieliau lindėjo socialiniuose tinkluose ir plepėjo su draugais“, – sakė pašnekovė.
Dvyliktokė keičia planus
Per mokinių atostogas dukterys buvo linksmos, lakstė su draugais, o dabar „namų areštas“, anot mamos, šėrė visiems per „stogą“. Ir ne tik karantinas didina įtampą, bet ir rūpestis, kaip dvyliktokei pavyks išlaikyti egzaminus.
Ž.Kirstukaitė ketino baigusi mokyklą pakeliauti po pasaulį, padirbėti savanore ir tik po metų grįžti studijuoti į Lietuvą. Pandemija pakoregavo abiturientės planus, ji turėjo kuo greičiau apsispręsti.
Nieko nuostabaus, kad užaugusi kultūros centro užkulisiuose ir dalyvavusi mamos projektuose Ž.Kirstukaitė pasirinko studijuoti kol kas du variantus: kūrybos industriją Vilniaus universitete arba aktorinį meistriškumą Muzikos ir teatro akademijoje.
„Pasirinkau laikyti istorijos, matematikos ir muzikos egzaminus, bet kaip jie vyks, neįsivaizduoju. Muzikos egzaminą turėjau laikyti kovo 26 dieną, bet jau buvo paskelbtas karantinas. Ką tik sužinojau, kad netrukus turėsiu laikyti egzaminą, dainuosiu dvi pasirinktas dainas. Darbą jau pristačiau, bet vis tiek nerimauju“, – pasakojo mergina.
Labiausiai jai gaila nebeįvyksiančios paskutinio skambučio šventės, trūksta draugų, bet nenusimena, stengiasi prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo.
Siūlo mažiau užduočių
Rokiškio kultūros centrui vadovaujanti V.Baltrūnaitė-Kirstukienė mano, kad be reikalo vaikai verčiami atlikti ir neformaliojo ugdymo įstaigų užduotis.
„Mano mažoji lanko Dailės ir Choreografijos mokyklas. Koks čia gali būti mokymasis piešti be mokytojos ar šokti nuotoliniu būdu. Jiems ir taip dėl pamokų stresas“, – kalbėjo moteris.
Ji kasdien eina į darbą, nors kultūros centre renginiai nevyksta. Dėl karantino teko skubiai uždaryti profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“, nors kai kas siūlė atidėti.
Ž.Kirstukas sakė turintis išlaikyti šeimą, todėl taip pat kasdien važiuoja į darbą medžio perdirbimo įmonėje Rokiškio rajone.
Nori išmokti nardyti labai giliai
Tuo metu, kai kalbėjausi su panevėžiete Simona Vasiliauskiene, jos vyras Andrius buvo išvykęs nardyti Platelių ežere. Be galo mėgstantis vandenį vyras nenorėjo praleisti kursų, kaip išmokti panerti į 40 metrų gylį.
Vyras užtikrino, kad neparveš klastingojo viruso, tačiau žmona su dukterimi, paprastai visur važiuojančios kartu, šįsyk nesiryžo palikti namų.
„Aišku, kad neramu, nors visą laiką buvome karantine, dirbome iš namų, bet jis pasakė, kad ten bus patikimi žmonės, neturėję jokių kontaktų su užsikrėtusiais virusu. Negaliu prieštarauti vyro svajonei“, – tikino žmona.
Vasiliauskai augina trejų metų dukterį Miglę. Ar padaugėjo rūpesčių su dukterimi, kai ji nebeina į darželį?
Tėvai sakė, kad jų per akis, nes abu įtemptai dirba namuose, o dukra reikalauja dėmesio. Kad spėtum viską atlikti, teko susiplanuoti darbo dieną.
S.Vasiliauskienė dirba logistikos bendrovėje, vyras inžinierius-konstruktorius užsienio kapitalo bendrovėje. Šeima pasidalino kompiuteriais. Vyras dirba rytais, o žmona sėda po pietų.
Nėra nei bū-bū, nei lia-lia
Pasak S.Vasiliauskienės, su dukra ji praleidžia daugiausia laiko, nes vyrui vaizdo konferencijoje tenka bendrauti su partneriais Vokietijoje.
Moteriai patinka toks šeimyniškas gyvenimas. Kai ateina laikas jai sėsti prie savo darbo, duktė įsitaiso šalia ir atlieka savo darbus – darželio auklėtojų užduotis: spalvina, vedžioja raides, piešia. Tačiau dažniausiai susirango motinai ant kelių ir klausinėja, ką ji daro.
„Pasisodinu ją ant kelių ir parodau dokumentus, paaiškinu, kokius skaičiukus rašau, kad yra tokia buhalterinė programa. Pasakoju, kad pildau tokios didelės mašinos – vilkiko kelionės lapą. Sakau, kad senelis važiuoja tokia mašina. Su dukterimi nuo pat gimimo kalbuosi kaip su suaugusia, pas mus nėra bū-bū, lia-lia. Kaip yra, taip ir sakau... Po kiek laiko, žiūriu, duktė daro tą patį – pildo kelionės lapą“, – pasakojo S.Vasiliauskienė.
Kavą geria prie kompiuterio
Moteris nepeikia karantino, izoliacija nuo pasaulio jai leidžia suprasti, kokie brangūs yra artimieji, kad jiems reikia skirti gerokai daugiau dėmesio negu anksčiau.
Koronavirusas sustabdė visuomeninį gyvenimą, tačiau privertė į šeimą pažvelgti kitomis akimis.
„Visas laikas dabar su dukra, būdama su ja privalau greičiau atlikti savo darbą. Kavą, ir tą geriu prie kompiuterio, o ne su bendradarbėmis. Vyras sako irgi norėtų braižyti brėžinius namuose, o po įmonę vaikščiodamas tai su vienu pakalba, tai su kitu“, – neslėpė S.Vasiliauskienė.
Ji skaitė internete tėvų skundus, kad jie nežino, ką veikti su vaikais, kuo juos užimti. S.Vasiliauskienė tokių skundų nesupranta, nes šis laikas – pats geriausias būdas artimiau pažinti savo vaiką.
„Atsirenku, ką galiu su dukterimi nuveikti. Pagaliau internetas pilnas užduočių. Galima su vaikais kepti, virti, kambarius tvarkyti. Mano duktė labai nori dengti stalą, mokau ją, kaip sudėlioti stalo įrankius. Ji daro viską, ką aš darau. Leidžiame jai viską paliesti, pajausti“, – pasakojo moteris.
S.Vasiliauskienė baigė „7 intelektų lavinimo programą“, surado dukrai darželį, kuriame auklėjama pagal Montessori metodiką.
Klauso promočiutės pasakojimų
Per karantiną dukrai atsirado daugiau laiko bendrauti su promočiute. Šeima gyvena kartu su vyro tėvais privačiame name.
„Promočiutė dukrą moko savo jaunystės dainų, pasakoja įvairius nutikimus. Primena jai, kad pats laikas palaistyti ant palangės augančius daigelius“, – sakė S.Vasiliauskienė.
Moteris neslepia, kad pasiilgo savo mamos, nes ji eina į darbą ir todėl šeima negali susitikti.
Jaunuosius Vasiliauskus suartino skautų judėjimas. S.Vasiliauskienė mokykloje buvo sausumos skautė, o A.Vasiliauskas – jūrų. Būdama 14 metų mergina perbėgo pas jūrų skautus, nes troško aštresnių pojūčių, ir taip jiedu susipažino. Jai patiko plaukti su baidarėmis, eiti į naktinius žygius vasarą ir žiemą, mokytis, kaip išgyventi ekstremaliomis aplinkybėmis.
Jiedu artimiau draugauti pradėjo tik po 4 metų pažinties, o susituokė prieš 4 metus, baigę studijas.
