„Priverstinės atostogos. Sėdžiu Japonijoje ir gaištu brangų laiką, nors reikalų Lietuvoje iki kaklo“, – kalbėdamas telefonu atsiduso iš pajūrio kilęs, o dabar Vilniuje besikuriantis lietuvių menininkas.
Kovą prieš apsispręsdamas dalyvauti Japonijos Totorio kurorte turėjusiame vykti tradiciniame smėlio skulptūrų festivalyje A.Petkus jautė, kad sugrįžti namo gali būti nelengva.
„Bet kas tuomet galėjo numanyti, kad valstybės taip ilgam uždarys sienas, nebeliks skrydžių“, – stebėjosi visą pasaulį išmaišęs lietuvis.
Į Totorio festivalį organizatoriai pakvietė 20 skulptorių iš viso pasaulio, bet trys menininkai nesugebėjo pasiekti Japonijos.
Lietuvis šiame mieste lankosi jau šeštą kartą. Čia kalnuose pastatyta didelė meno galerija. Joje kiekvieną pavasarį tam tikra tema sukuriama smėlio skulptūrų ekspozicija ir turistų būdavo gausiai lankoma ištisus metus.
Šiemet ekspozicija buvo skirta Japonijos ir Čekijos tarpusavio santykių 150 metų sukakčiai.
A.Petkus iš didžiulės smėlio krūvos išdrožė milžinišką kompoziciją, vaizduojančią viduramžių Čekijos alchemikus, kurie bandė gaminti auksą.
Festivalio rengėjų visiškai išlaikomiems skulptoriams Japonijos valiuta jenomis už kiekvieną dieną atskaičius mokesčius buvo mokama apie 350 eurų.
A.Petkaus nuotr.
Skulptūrų ekspozicijai sukurti buvo skirta kiek daugiau nei trys savaitės. Skulptoriai iš kitų šalių spėjo parskristi namo, o lietuviui ir dviem rusų menininkams durys į gimtinę buvo užtrenktos, nes į Lietuvą ir Rusiją skrydžiai buvo sustabdyti.
Andrius su dviem kolegomis iš Rusijos liko gyventi tame pačiame viešbutyje, už kurį yra sumokėję organizatoriai. Čia jie nemokamai maitinami tris kartus per dieną.
Kai pandemija įsibėgėjo visame pasaulyje, viešbutis ištuštėjo. Nuo balandžio vidurio 12 aukštų pastate gyveno tik trys skulptoriai.
„Vien dėl mūsų dirbo viešbučio virtuvė, kuri trims svečiams ruošė valgį. Mūsų kambarius tvarkė vienintelė likusi kambarinė. Nuo gegužės mus perkėlė į mažesnį viešbutį“, – pasakojo A.Petkus.
Nuo balandžio 8 dienos Japonijoje be jokios veiklos likusiam lietuviui dabar pagrindinis iššūkis – kuo užsiimti per dienų dienas.
Per pirmąsias laisvas savaites lietuvis puolė tyrinėti miesto ir jo apylinkių, nes anksčiau tokių progų nepasitaikė.
Labiausiai jam širdį skauda dėl to, kad čia dykinėjant stovi darbai gimtinėje: „Turiu sukurti vieną darbą parodai „ArtVilnius“, kuri atidėta iki rudens. Sustojo mano namo Vilniuje statyba.“
Susiję straipsniai
Skaitydamas žinias iš Lietuvos apie mūsų šalyje taikomas griežtas karantino sąlygas skulptorius stebisi, kad Totoryje – visiška priešingybė.
„Čia nėra karantino – apie 200 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste iki šiol užfiksuoti tiktai du koronavirusu susirgę asmenys.
Užkrato koncentracija yra šalies sostinėje Tokijuje ir jo apylinkėse, todėl iš Totorio nerekomenduojama išvažiuoti toliau nei 150 kilometrų, kiek yra iki Kioto miesto“, – sakė lietuvis.
Totoryje veikia viešbučiai, restoranai, barai, muziejai. Tik atvykus buvo uždarytos mokyklos, tačiau praėjus pirmam šokui mokymo įstaigos vėl veikė toliau.
Mieste uždaryti tik baseinai ir kino teatrai.
Nors jokių draudimų nėra, japonai drausmingai laikosi valdžios rekomendacijų ir stengiasi nekelti kojos iš namų, todėl miesto gatvėse tuščia.
Priverstinėse atostogose atsidūrusį lietuvį kamuoja ir kalbos barjeras – Japonijoje sudėtinga susikalbėti angliškai.
„Laimė, kad mes maitinami viešbutyje. Savarankiškai pavalgyti būtų sunku, nes visur meniu vien japonų kalba, o padavėjai arba nekalba angliškai, arba labai silpnai“, – pasakojo Japonijoje įstrigęs lietuvių menininkas.