Ambicinga kėdainietė sugebėjo pakliūti ten, kur daug kam nelemta

Ši lietuvė yra viena tų laimingųjų, kurie nuo pat vaikystės tvirtai žinojo, kuo bus, ir to tikslingai siekė. Meno darboholikė. Taip save vadina iš Kėdainių kilusi ir Jungtinės Karalystės sostinėje Londone studijuojanti, o šiuo metu Ispanijoje, Alikantėje, gyvenanti Kamilė Peleckytė (26 m.), kurios sukurtus batus avi tūkstančiai pasaulio moterų.

 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
K.Peleckytė pasiruošusi gyventi ten, kur nuneš profesija, nes supranta, kad būtent šios srities atstovai, norėdami kilti karjeros laiptais, turi daug keliauti.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
K.Peleckytė pasiruošusi gyventi ten, kur nuneš profesija, nes supranta, kad būtent šios srities atstovai, norėdami kilti karjeros laiptais, turi daug keliauti.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Universitete prie savo avalynės projektų Kamilė gali dirbti kad ir iki paryčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Universitete prie savo avalynės projektų Kamilė gali dirbti kad ir iki paryčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Lietuvės darbai sudomino ispanus.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 Kėdainiuose gimė ir žinomiausias Lietuvos avalynės dizaineris, rankų darbo batų gamybos pradininku mūsų šalyje vadinamas Žanas Maslauskas.<br>Nuotr. iš LR archyvo
 Kėdainiuose gimė ir žinomiausias Lietuvos avalynės dizaineris, rankų darbo batų gamybos pradininku mūsų šalyje vadinamas Žanas Maslauskas.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

2020-05-17 20:49, atnaujinta 2020-05-18 10:44

Saulėtojoje Ispanijoje laisvinant karantino sąlygas žmonės pamažu sugrįžta į darbus. Po beveik 2 mėnesių pertraukos prie savo darbo stalo pagaliau gali prisėsti ir lietuvė K.Peleckytė.

Ji jau gali susitikti su kurį laiką tik kompiuterio ekrane matytais kolegomis ir toliau kurti būsimos kolekcijos batų modelius tarptautiniam Ispanijos mados parduotuvių tinklui „Zara“.

Troško iššūkių

Dar prieš keletą metų K.Peleckytė gyveno Lietuvos sostinėje, buvo baigusi Vilniaus dailės akademiją, įgijusi drabužių dizainerio specialybę, pagal ją ir dirbo.

Regis, turėjo viską, ko gali norėti, – draugų, artimuosius, būstą, darbą. Tačiau vieną dieną ji suprato, kad trokšta dirbti didelėje kompanijoje.

Bet dar nebuvo tikra, jog drabužių dizainas yra tikroji jos meno šaka.

Lyg ir labiau traukė aksesuarai. Taip ieškant savęs Kamilės dėmesį patraukė batai. Neįprasta, specifinė ir sudėtinga dizaino sritis, kurioje mažai kas skleidžiasi.

O ji kaip tik užsimanė to išmokti. Tačiau Lietuvoje nėra kur. Nebent profesinio mokymo įstaigose. Perskambino visur, kur tik įmanoma, ir atsimušė į atsakymą, kad batus siūti mokomi tiktai bausmę kalėjime atliekantys žmonės.

Tuo metu Kamilė sutiko draugę, kuri kaip tik ruošėsi vykti studijuoti į Londoną. Kamilė pasidomėjo, ką reikia daryti norint ten mokytis. Pasirodė, kad tai nėra sunku.

„Kadangi ketinau išvykti, nusprendžiau rinktis geriausius universitetus, – išsikėlė iššūkį K.Peleckytė. – Aš susikūriau sistemą, kaip tikslingai turėčiau pasiekti garsius mados namus. Išsikėliau konkretų tikslą. Žinojau, kad nenoriu kurti savo, bet noriu būti didžiojo mados pasaulio dalis.“

Staigiai apsisprendusi ir ėmusi siuntinėti dokumentus ji vis dar netikėjo, kad visa tai vyksta. Net paskutinėmis dienomis jautėsi kaip sapne.

Viduje kirbėjo nerimas, nes žinojo, jog Lietuvoje teks daug ką palikti. Juk žingsnis milžiniškas – išvykti vienai į svetimą šalį, kurioje niekas nelaukia, pradėti studijuoti ir kartu dirbti, nes reikia pragyventi. O dar ir mokslai mokami.

Prestižinis universitetas

Bet dėl jų finansinės naštos Kamilė kol kas nejaučia, nes pasinaudojo Didžiojoje Britanijoje suteikiama galimybe pasiimti mokslams paskolą, kurią reikia pradėti grąžinti tik po baigimo pradėjus dirbti. Tai Kamilei tapo viena priežasčių, kodėl pasirinko studijas Londone.

Brangus miestas, daug iššūkių, kad ir imtis darbo parduotuvėje ir jo grafiką dar sugebėti suderinti su išsvajotomis studijomis.

„Būdama 19-os dirbau parduotuvėje, o po penkerių metų atsidūrusi Londone vėl tarsi pradėjau nuo nulio“, – nelengvą pradžią svetimoje šalyje prisiminė lietuvė. Tačiau Kamilė nedvejodama tai kartotų ir drąsina kitus siekti tikslų.

Taip ji įžengė į vieną geriausiai vertinamų mados universitetų – Londono mados koledžą, kuriame mokoma ne tik batų verslo subtilybių, bet ir jų gamybos.

Kamilė įsitikinusi – norint tapti tikru savo srities profesionalu reikia išbandyti ir išmanyti visą procesą nuo pat pradžių.

Pasirenkant universitetą Kamilei buvo svarbu ir tai, kad ši mokslo įstaiga bendradarbiauja su Ispanijos įmonių grupe „Inditex“, pasaulio drabužių rinkos gigante, kuriai priklauso „Zara“, „Pull & Bear“, „Massimo Dutti“, „Bershka“, „Stradivarius“, „Oysho“, „Zara Home“, „Uterque“ ir daugiau nei 7200 parduotuvių 93 valstybėse.

Lietuvė žinojo, kad parengus puikų projektą yra tikimybė laimėti galimybę dirbti vienoje iš šių ženklų kūrybinių komandų.

„Aš toks žmogus – užsibrėžiau, susidėliojau planą ir jo link ėjau, dirbau. Antraisiais studijų metais, kurie skirti mokymuisi dirbti industrijoje, ėmiausi projekto.

Susipažinome su „Inditex“ dizaineriais, jie atskrido į Londoną. Turėjome išsirinkti vieną prekės ženklą ir jam sukurti mini kolekciją. Pasirinkau „Zara“, – lietuvė smulkiai pasakojo apie tai, kaip ji žingsnis po žingsnio skynėsi kelią į mados pasaulį.

Sudomino darbdavius

O jis talentingą ir ambicingą dizainerę nuvedė tiesiai į Ispaniją. Po pusmečio Kamilės sukurtus batų eskizus ir numatytą jų siuvimo procesą pasaulinio garso kompanijos atstovai puikiai įvertino ir pakvietė atlikti praktikos Alikantėje, „Zara Woman“ batų kūrimo komandoje.

Kaip tik ten, kur Kamilė ir norėjo. Bet ne tik didelis noras čia turėjo reikšmės.

„Buvo sunkus pusmetis, daug naktų pradirbau iki aušros, bet turėjau daug paskatų ir įdėjau labai daug savęs, visą širdį, kad pasiekčiau užsibrėžtą tikslą.

Tam aš juk ruošiausi pastaruosius metus. O konkurencija tikrai didelė, visi studentai talentingi“, – tikino K.Peleckytė.

Kompanijos atstovai vertino viską: nuo idėjų, žinių iki asmenybės savybių.

Būtent draugiškumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti, pasak lietuvės, vadovams buvo itin svarbus kriterijus.

Juk pasaulyje yra daug talentų, o kad galėtum tapti didelės komandos dalimi, turi joje tikti kaip konkreti dėlionės dalelė.

Žinoma, jau net nereikėtų minėti technikos išmanymo, gebėjimo pritaikyti žinias ir požiūrio į darbą. Kamilė išvyko to parodyti ispanams.

Taigi vėl kraustymasis, vėl nauja pradžia, vėl naujoje šalyje. Tokios mintys šėlo Kamilės galvoje. O dar nauja kalba, kurios nė žodelio lietuvė nemokėjo, iššūkį kaip reikiant sustiprino.

Kamilei susidarė įspūdis, kad jų kalba nešnekančiais kitataučiais ispanai nepasitiki, pavyzdžiui, tokiems labai sunku susirasti būstą.

Jokio susireikšminimo

Užtat darbe, kur tikėjosi didelėms bendrovėms esą būdingo šaltumo, viskas buvo priešingai.

„Mane tiesiog nustebino kartu dirbančių žmonių draugiškumas, palaikymas, rūpestingumas. Žinoma, teko greitai įsigilinti į naują sistemą, be to, greta mokytis kalbą.

Pirmus tris mėnesius buvo daug šoko, bet ir gėrio, nes persikrausčiau rugsėjį – mane pasitiko Ispanijos saulė“, – pirmaisiais Ispanijoje patirtais įspūdžiais dalijosi Kamilė.

Taip lietuvė iš Kėdainių pradėjo sukiotis vienos didžiausių pasaulio mados įmonių virtuvėje. Tikino – jokios ore tvyrančios didybės nejaučianti, o į dizainerio darbo kėdę sėda kartais net pamiršusi, kur esanti.

Ir pasijunta pakylėta, kai ją, praktikantę, priėjusi apsikabina viena kompanijos vadovų ir paklausia, kaip Kamilė jaučiasi, pasiūlo kreiptis pagalbos, jei prireiktų.

„Gali drąsiai eiti į kitą skyrių ir klausti, kas neaišku, nebijodamas būti atstumtas.

Regis, visi žmonės čia dirba darnioje komandoje.

Lyg ir galėtų būti susireikšminę būdami tokio dydžio mados kompanijos dalis, tačiau yra priešingai. Man atrodo, kad draugiškumas – didelė stiprybė“, – svarstė Kamilė.

O taip drąsiai kalba todėl, kad buvo prisiklausiusi įvairių kalbų ir tokio priėmimo tikrai nesitikėjo.

Kol Ispanijoje nebuvo įvesta karantino, kasdienis Kamilės maršrutas būdavo: namai–darbas–namai–vakarienė–pasivaikščiojimas prie jūros–knyga–lova.

Prasidėjus karantinui dėl pandemijos 24 valandas leido namuose, dirbo tuo pačiu režimu – tiesiog vietoj susitikimų rengdavo daug vaizdo skambučių, o laisvą nuo darbo laiką skirdavo skaitymui ir kitai mėgstamam veiklai – tapymui.

Kaip ir dalis pasaulio, beveik du mėnesius buvo įstrigusi tarp keturių sienų – gerai, kad bute yra terasa, kurioje gali leisti šiltus vakarus.

Lietuvė turi stiprų ryšį su šeima. Tėvai, brolis, nemaža dalis giminės gyvena Kėdainiuose, o Kamilė jau buvo persikrausčiusi į sostinę.

Tačiau kai išvyko į Londoną, skambučiai tėvams dar labiau padažnėjo. Ypač pradėjus plisti virusui. Vieni kitais rūpinasi per atstumą, kalbasi.

Mama pakurstė skleistis

Paklausta, ar giminėje daugiau nėra menininkų, Kamilė svarstė, kad ja būti galėjo mama. Ji labai kūrybinga, tačiau šio kelio nepasirinko.

Užtat dukrą vis kurstė skleistis meno srityje, palaikė, drąsino užsiimti, kuo ji nori. Kartais net pastumdavo, kai reikėdavo.

„Esu iš tų laimingųjų, kurie dar vaikystėje aiškiai žinojo, kuo nori būti. Būdama vos septynerių metų esu pareiškusi, kad noriu tapti dizainere. Apie tai net straipsnis buvo rašytas ir po 10 metų jį kaip įrodymą buvau susiradusi“, – juokėsi Kamilė.

Nuo penkerių metų iki pilnametystės ji lankė dailės mokyklą. Visada žinojo, kad suks meno keliu, turbūt bus drabužių kūrėja. Ir visur siekė būti pirma – geriausia tapytoja, geriausia piešėja.

Meno darboholikė. Taip pusiau juokais save pavadino Kamilė, nuo pat vaikystės tikėjusi, kad norint ko nors pasiekti reikia daug dirbti.

Būtent šios savybės kėdainiškę atvedė iki tos vietos, kurioje ji dabar yra, – praktikos garsioje įmonėje. Kamilė džiaugėsi, kad vadovai ja pasitikėjo ir iškart davė labai daug darbo. Tad šių metų sausį pasirodė keli lietuvės sukurti batų modeliai. Jais tebeprekiaujama.

„Mes esame komanda, bet kiekvienas turime savo projektus.

Kuriama į ateitį, dažniausiai pusmečiui į priekį. Turbūt daug kas mano, kad per dvi savaites viskas išleidžiama. Taip nėra. Batų gamyba užtrunka ilgiau“, – apie darbo subtilybes pasakojo batų dizainerė.

Nors yra noras ir kalbų apie tai, kad po metus trunkančios praktikos Kamilė galėtų čia likti, turės sugrįžti į Londoną baigti mokslų.

Kad ir kaip buvo įdomu praleisti ten pirmus metus, susipažinti su mados pasaulyje gyvenančiais žmonėmis, iš tikrųjų Kamilės širdis nelinksta prie to didmiesčio gyvenimo.

Nori būti arčiau gamtos

Vis dėlto pareiginga lietuvė yra užsibrėžusi dar metus mokytis Londone, o tada – kiti siekiai.

„Esu šeimos žmogus, galvoju apie ateitį ir noriu savo būsto, o Londone pernelyg brangu. Noriu gyventi ten, kur yra daugiau gamtos. Nors didmiesčiai man patinka, ten atstumai pernelyg dideli. Be to, šis miestas man siejasi su išsekimu.

Būtent taip jaučiausi pirmus gyvenimo čia metus, kai reikėjo daug dirbti ir kartu mokytis“, – paaiškino Kamilė.

Jai pačiai atrodo, kad ateityje jos gyvenamąją vietą padiktuos darbas. Kamilė gyvens ten, kur nuneš profesija, nes susidarė įspūdį, kad būtent šios srities atstovai, norėdami kilti karjeros laiptais, turi daug keliauti.

Batsiuvys be batų. Nei tiesiogine, nei perkeltine prasme šio posakio Kamilei nepritaikysi. Ji yra tikra batų maniakė!

„Esu batsiuvys, kuris turi jų tiek, kad nėra kur dėti. Turiu jų prikaupusi įvairioms progoms, mėgstu juos derinti prie drabužių. Aš galiu vieną dieną apsiauti blizgančius batus, kitą dieną – kareiviško stiliaus.

Man tai kelia džiaugsmą. Tai yra mano silpnybė“, – šypsojosi batų kūrėja.

Dabar jos pačios batai išmėtyti per tris šalis. Didžiausią dalį jų paliko Lietuvoje kraustydamasi į Alikantę. Juk ten visus metus geri orai ir daug batų nereikia.

Visą savo dienotvarkę šiuo metu Kamilė skiria darbui ir asmeniniam laisvalaikiui.

Šiuo metu jaunos moters širdis laisva. Kaip ir daug ką, taip ir meilės reikalus prieš trejus metus pakeitė sprendimas palikti savo šalį.

Lietuvoje ji turėjo antrąją pusę, tačiau išvykimas sutapo su santykių nutrūkimu.

„Taip jau nusprendžiau – šiuo metu savo gyvenimą skiriu karjerai.

O dar gyvenamosios vietos kaita tikrai turi įtakos tos antrosios pusės nebuvimui. Tikrai labai daug paaukojau išvažiuodama iš Lietuvos, todėl stengiuosi, kad sprendimas visomis prasmėmis atsipirktų. Galiu pasakyti, kad jau atsiperka“, – mūsų pokalbį telefono programėle iš Ispanijos pabaigė K.Peleckytė.

Pakvaišę dėl batų – iš Kėdainių

Įdomus sutapimas, kad Kėdainiuose gimė ir žinomiausias Lietuvos avalynės dizaineris, rankų darbo batų gamybos pradininku mūsų šalyje vadinamas Žanas Maslauskas. Po sunkios ligos jis mirė sulaukęs vos 44-erių praėjusių metų vasaros pabaigoje.

K.Peleckytė jo asmeniškai nepažinojo, tačiau sužinojusi apie jį svarstė taip pat tapti savamoksle batų kūrėja, koks buvo Žanas. Bet vėliau ji pasirinko sukti kitu keliu ir mokytis universitete. „Akivaizdu, kad Kėdainiai užaugino ne vieną tikrai pakvaišusį dėl batų žmogų“, – sakė Kamilė. Jai gaila, kad taip ir nesusipažino su Žanu.

Ž.Maslauskas išskirtinę rankų darbo avalynę kūrė ir gamino nuo 1998 metų. Viskas prasidėjo 1996-aisiais nuo atidaryto avalynės taisymo kioskelio, kuris išaugo iki dirbtuvių „Batų namai“. Jas kartu su žmona Jurgita Žanas puoselėjo ir jose kūrė beveik 25 metus, tačiau verslo pradžia skaičiuojama nuo 2017 metų, kai buvo įsteigta bendrovė ir suformuota nauja valdymo strategija. Batų parduotuvės buvo atidarytos Vilniuje, Kaune, o visai neseniai ir Klaipėdoje.

Prieš trejus metus prie „Batų namų“ vairo stojo vyresnysis poros sūnus Benas (24 m.). Jaunėliui Hariui – vos treji. Ž.Maslauskas ne kartą yrą pabrėžęs, kad yra amatininkas, o ne verslininkas, todėl labai tikėjosi, jog iš šio amato sukurti klestintį verslą pavyks sūnui ir jo sužadėtinei Gintarei Petreikytei, kuri yra Žano mokinė.

Žanas garsėjo ne tik savo kūriniais, įkvepiančia energija ir nestandartiniu požiūriu į gyvenimą, bet ir neeiliniu sugebėjimu iš senų, gerokai panešiotų batų padaryti naujus ir tiesiog neatpažįstamai gražius. Žmonės iš visos Lietuvos veždavo jam savo avalynę ir jis ją prikeldavo naujam gyvenimui.

Vos trylikos sulaukusiam Ž.Maslauskui gydytojai nustatė cukrinį diabetą. Nors svajojo būti archeologu, padirbėjęs batų taisykloje susidomėjo šia profesija. Taip betaisydamas pradėjo kurti batų kolekcijas. Žano kūrybinio polėkio nesustabdė net sunki liga. Dėl cukrinio diabeto sveikata vis blogėjo.

Nuo 2004-ųjų, kai Ž.Maslauską ištiko pirmas sunkus infarktas, dėl kurio apmirė net trečdalis širdies raumens, jis nekart atsidūrė ligoninėje. Vyro širdyje buvo 11 stentų – jie praplėtė kraujagysles ir padėjo atkurti kraujotaką. Jis žinojo, kad didžiausias priešas yra cholesterolis, dėl kurio išsivystė aterosklerozė. Batų kūrėjas patyrė kelias akių operacijas, net 7 infarktus.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.