Tokie žmonės sugeba prisitaikyti, nors galbūt negalėtų vairuoti automobilio, pilotuoti lėktuvo, stoti prie laivo vairaračio arba dirbti sveikatai pavojingomis sąlygomis.
Tačiau netgi tai yra įmanoma, jeigu šalia neregio yra jam padedantis specialistas.
Ne aklumas, o karantinas sukėlė merginai nepatogumų, nes gerokai sumažėjo progų išeiti iš namų. Ji pasiilgo Senamiestyje įsikūrusio Vilniaus universiteto auditorijų. Saugodamasi koronaviruso ji mokosi nuotoliniu būdu, nors anksčiau kasdien vykdavo visuomeniniu transportu į paskaitas.
Nors keliaujant autobusu jai tekdavo du ar tris kartus persėsti, Brigita puikiai susitvarkydavo. Sunkiausia būdavo susiorientuoti tose sostinės visuomeninio transporto stotelėse, kuriose vienu metu sustoja daug autobusų, pavyzdžiui, Europos aikštėje ar prie Žaliojo tilto.
Brigitai netrūksta drąsos pasiteirauti aplinkinių autobuso numerio, tačiau neretai ji likdavo nusiminusi, kai susidurdavo su abejingumu.
Pasitaikydavo ir tokių bendrakeleivių, kurie nežinodami, kaip elgtis su akla studente, apsimesdavo, kad jos nemato.
Pažino graikišką kultūrą
Brigitai alkumas netrukdė pakeliauti po pasaulį, kai nebuvo pandemijos dėl koronaviruso. 2019 metais studentų mainų programa „Erasmus“ jai padėjo nuvykti į Kiprą, kur universitete praleido keturis mėnesius.
Į šią salą Viduržemio jūroje ji skrido su palydovu, dar kelių savaičių prireikė, kol vilnietė apsiprato svetimoje aplinkoje.
Dėl ramybės ji netgi atsisakė studentų bendrabučio ir pasirinko gyventi graikų šeimoje, kur jautėsi savarankiška ir galėdavo grįžti vėlai vakare, jei užsibūdavo choro repeticijoje.
Labiausiai lietuvę apstulbino ne tik karšta Kipro saulė ir šios salos klimatas. Ji nusivylė ir kipriečių įpročiu svarbius reikalus vilkinti, atidėlioti viską iki paskutinės dienos.
Toks atsipalaidavimas galbūt padeda jiems pakelti sunkumus, bet Brigita mano, kad pietietiškas temperamentas kartais tampa patogiu būdu nesilaikyti duoto žodžio.
Po „Erasmus“ studijų dar savaitę Brigita viena praleido Graikijos sostinėje Atėnuose.
Lygindama visuomeninį transportą Atėnuose ir savo gimtajame mieste Vilniuje Brigita niekam nelinkėtų tokios sumaišties, kokia yra tolimoje šalyje.
Atėnuose ne visur įrengti šaligatviai, vyrauja pietietiška vairavimo kultūra, gatvėmis kursuoja ne tik autobusai, bet ir tramvajai, troleibusai, veikia metro.
Vilniuje ji jaučiasi kur kas saugiau, baltoji lazdelė jai padeda nepasiklysti. Autobusų tvarkaraštį ji moka atmintinai, nors pasitaiko visko – įsėda ne į tą autobusą arba jį praleidžia.
Brigita prisipažino, kad jos kurse nebuvo daug tokių, kurie siekė pagal „Erasmus“ programą pamatyti pasaulio. Naująją graikų kalbą studijuojančiai vilnietei svajonės apie Graikiją nedavė ramybės dar būnant dešimtoje klasėje.
„Labai norėjosi ištrūkti į graikišką aplinką, nesvarbu, kokioje šalyje.
Kai tik sužinojau apie „Erasmus“ studijų galimybę, pirma mintis buvo Atėnai arba Salonikai, bet atsidūriau Kipre“, – pasakojo Brigita.
Su mama keliavo po Kretą
Su Graikijos muzikine kultūra ji susipažino dar Vilniuje, lankydama Lietuvos graikų draugijos vokalinį instrumentinį ansamblį „Patrida“.
Brigita ir šią vasarą ketino vykti į studentams skirtą stažuotę Graikijoje, bet koronavirusas sukėlė daug sumaišties. Ji stengiasi neprarasti vilties vėl viena išvykti, bet tos vilties lieka vis mažiau.
Tik nuo rugsėjo Graikija ketina įsileisti užsienio studentus. Tiesa, turistams žada anksčiau atverti duris, nes penktadalį pajamų ši šalis gauna iš turizmo.
Brigita leistųsi su mama į kelionę ir tokiu atveju, jei galėtų dar kartą atsidurti turistės kailyje.
Pastarąsias kelias vasaras ji su mama atostogavo Kretoje. Puikiai graikiškai kalbančiai Brigitai tekdavo gidės vaidmuo.
„Su mama mes dažnai viena kitą giriame – mudvi sudėjus išeitų vienas tobulas žmogus: matantis, mokantis užsienio kalbą ir besijuokiantis, o juokiamės dažnai dėl to, kad neverktume“, – prisipažino Brigita.
Humoro jausmas padeda jai neprarasti šalto proto.
Regėjimo išgelbėti nepavyko
Aklumas lydi Brigitą nuo gimimo. Ji gimė neišnešiota, 33-iąją savaitę, tuo metu Lietuvoje dar buvo mažai patirties, kaip saugoti neišnešiotus naujagimius nuo retinopatijos, sukeliančios aklumą.
Nors medikai stengėsi išgelbėti Brigitos regėjimą, jiems nepasisekė. Mintis, kad kitaip nebus, Brigitai padėjo susitaikyti su šia nelaime.
„Iš pradžių turėjau vilčių, kad galėsiu matyti, koks yra pasaulis, bet tai prisiminus norisi pulti į ašaras.
Supratau, kad geriau gyventi galvojant apie tai, kas vyksta dabar, o ne kas buvo praeityje“, – teigė studentė.
Vaikystėje ji lankė Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, o pabaigusi vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą.
Studijų pradžia buvo sunki ne dėl aklumo, o dėl Brigitos nerimo, ar pavyks prisitaikyti, užmegzti ryšius su bendramoksliais, kaip ji bus sutikta. Nerimą kėlė mintis, kaip reikės gauti vadovėlių, taip pat studijoms reikalingos literatūros.
Dėl šios priežasties pirmąjį pusmetį ji nelankė senosios graikų kalbos paskaitų, nes nepasitikėjo savo jėgomis.
Vėliau įvyko lūžis, ir Brigitai padėjo individualios paskaitos: vienos vyko nuotoliniu būdu, kitos – susitikus su dėstytoju. Antrąjį studijų pusmetį ji ryžosi laikyti senosios graikų kalbos egzaminą. Brigitai pasisekė.
O mokytis lotynų kalbos ir kitų dalykų nereginčiai merginai nebuvo didelės bėdos.
Jai užtekdavo klausytis tai, ką dėstytojai aiškindavo visai auditorijai. Mokydamasi nuotoliniu būdu ji gali pasiklausyti paskaitos įrašo.
Jaučiasi sveika
Brigitai tenka bendrauti su likimo broliais ir seserimis, ji yra įsitikinusi, kad aklumas nėra kliūtis siekti aukštojo mokslo diplomo.
Ji nesijaučia atskirta nuo kitų, nes augo šeimoje, kurioje visi matantys, nebuvo sunku bendrauti ir su kiemo vaikais, universitete ji jaučiasi taip, kaip sveiki jauni žmonės.
„Mes, aklieji, iš tikrųjų esame sveiki, nesame imlesni koronaviruso infekcijai ar kitoms ligoms. Kita vertus, reikėtų diskutuoti, kas yra absoliučiai sveikas žmogus. Labiausiai man padėjo suvokimas, jog negaliu krimstis dėl to, kad esu kitokia – juk viskas šiame pasaulyje praeina“, – kalbėjo Brigita.
Netgi tada, kai ji neišvengia nesusipratimų ir patiria nuoskaudų, stengiasi ieškoti objektyvių priežasčių, kodėl taip atsitiko.
Sutrikusi, kad gatvėje kai kurie nepažįstami žmonės jos šalinasi ir nenori atsakyti į paprastą klausimą, koks autobuso numeris, Brigita mano, jog tuo metu daugelis klausosi muzikos per ausinukus, todėl jos negirdi.
Brigita nenori nieko kaltinti, bet žino, kad bendrauti su aklu žmogumi reikia drąsos.
Buvo atvejų, kai jai labiau norėjosi būti užsieniete nei nematančia.
Tačiau ji dar mano, kad bendraujant gyvas žodis yra svarbesnis nei pasimatymai virtualioje erdvėje.
Sėkmę lemia valandos
Neišnešiotiems naujagimiams neretai vystosi retinopatija – liga, dėl kurios vaikas gali nematyti. Normaliai kūdikis gimsta apie 39–40 nėštumo savaitę, tačiau vis daugiau vaikų pasaulį išvysta ir anksčiau, netgi 26–28 savaitę.
Neišnešioto naujagimio akių kraujagyslės būna nepakankamai išsivysčiusios. Gimusio vaikelio akies kraujagyslės kartais ima vystytis ydingai, auga šalia esantis jungiamasis audinys. Jis užpildo akies obuolio vidų, todėl atšoka tinklainė, vaikas praranda regėjimą.
Gimusiam naujagimiui retinopatija iškart nėra nustatoma. Liga dažniausiai išsivysto ir yra aptinkama antrąjį ar trečiąjį kūdikio gyvenimo mėnesį. Todėl neišnešiotą naujagimį būtina nuolat stebėti.
Retinopatija – liga, kurios gydymo sėkmę lemia valandos. Uždelsus operaciją vaikas visą gyvenimą gali likti aklas. Šios operacijos Lietuvoje atliekamos nuo 1994-ųjų. Toks retinopatijos gydymo metodas Vilniuje prigijo pirmiausia visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Už aklumo prevenciją vilnietėms gydytojoms Rasai Bagdonienei (nuotr.) ir Rasai Sirtautienei buvo skirta Lietuvos mokslo premija. Šių gydytojų darbai lėmė, kad pirmasis pasaulyje neišnešiotų naujagimių retinopatijos specialistų suvažiavimas 2006 metais vyko Vilniuje.
„Iš pradžių nežinojome, kaip retinopatija pasireiškia, todėl darėme daug nuotraukų. Vykdamos į tarptautinę konferenciją pasiimdavome tų nuotraukų ir konsultuodavomės su patyrusiais specialistais“, – prisiminė medicinos mokslų daktarė gydytoja R.Bagdonienė.
