Lietuvoje įstrigusi bastūnė Eglė Gerulaitytė negalėjo net aplankyti tėvų: „Jaučiuosi kaip kalėjime“

Keliautoja, žurnalistė Eglė Gerulaitytė (35 m.) šiuo metu yra trumpam apsistojusi savo tėčio muzikologo Viktoro Gerulaičio bute Vilniuje. Netrukus grįš gyventi pas draugę į Kauną, kuriai yra labai dėkinga už tai, kad ją priėmė – juk pati yra benamė.

 Interneto komentatoriai Eglę dažnai vadina nesusitupėjusia, bet ji jaučiasi susitupėjusi, tik kitaip, nei dauguma.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Interneto komentatoriai Eglę dažnai vadina nesusitupėjusia, bet ji jaučiasi susitupėjusi, tik kitaip, nei dauguma.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Visas Eglės turtas telpa ant jos motociklo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Visas Eglės turtas telpa ant jos motociklo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką Eglė keliavo kartu su draugu, bet prieš porą metų jų keliai išsiskyrė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką Eglė keliavo kartu su draugu, bet prieš porą metų jų keliai išsiskyrė.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apsilankiusi Dakaro ralyje, ji taip susižavėjo, kad pati ryžosi dalyvauti motociklų lenktynėse.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Apsilankiusi Dakaro ralyje, ji taip susižavėjo, kad pati ryžosi dalyvauti motociklų lenktynėse.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Pirmame motociklų ralyje Eglė užėmė paskutinę vietą, bet medalį vis tiek gavo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Pirmame motociklų ralyje Eglė užėmė paskutinę vietą, bet medalį vis tiek gavo.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Antrame ralyje Ispanijoje šį pavasarį jai sekėsi kur kas geriau.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Antrame ralyje Ispanijoje šį pavasarį jai sekėsi kur kas geriau.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
  Eglei geriau gyventi kelyje, nei bute ar name, pirktame su banko paskola.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Eglė yra parašiusi dvi knygas apie savo keliones.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Eglė yra parašiusi dvi knygas apie savo keliones.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

May 26, 2020, 9:19 PM

Tiesa, tuo, kad neturi namų, Eglė nesiskundžia – ji buvo labai patenkinta savo pasirinktu gyvenimu kelyje ant motociklo ir nakvynėmis apartamentuose, kol nesutrukdė karantinas.

Į Lietuvą ji buvo susiruošusi atvykti kovo viduryje iš Ispanijos tik trumpam, susitikti su tėvais ir bičiuliais, o vėliau traukti tolyn link Balkanų. Šiomis dienomis turėjo būti Graikijoje, kur ruošėsi dalyvauti motociklų ralyje, dar pakeliauti po Pietų Europą, o rudeniop traukti į Afriką.

Į Lietuvą iš Ispanijos ji atvyko vienu iš paskutinių skrydžių, dviem savaitėm izoliavosi ir greit suvokė, kad visi tolesni planai nuėjo šuniui ant uodegos. Net su tėvais negalėjo susitikti, nes tėčiui 70 m., mamai – 66 m. ir jie priklauso rizikos grupei.

„Jaučiuosi tikrai prastai, juk kelis mėnesius gyventi vienoje vietoje nesu pratusi, ir visa tai – ne savo noru. Seniau kartais irgi pagyvendavau sėsliai, tarkim, keliaudavau po Pietų Ameriką ir, jei susikaupdavo daugiau darbo, išsinuomodavau butuką pasirinktoje vietoje kelioms savaitėms ir rašydavau straipsnius. O kai vėl užsinorėdavau, čiuoždavau toliau – bet tai buvo mano pačios pasirinkimas, kurio niekas nevaržė. Taigi dabar jaučiuosi uždaryta ir įkalinta. Ir labai slegia nežinomybė, nes niekas nenumano, kada viskas baigsis, gal dar kokia antra ar trečia koronaviruso banga prasidės“, – prisipažino ji.

Toks Eglės pasirinktas gyvenimo būdas, kai ji vien keliauja motociklu ir visiškai neturi namų (visas jos turtas telpa į tris motociklo krepšius – daugiau daiktų jai nereikia) daugelį žmonių stulbina. „Interneto komentatoriai neretai rašo: „Ir kada tu susitupėsi, valkata tu“, o tuo susitupėjimu jie laiko namą ar butą, pirktą su banko paskola, mašiną, gal dar vyrą ir vaikus. Bet aš savo viduje jaučiuosi susitupėjusi, suvokusi, ko noriu, esu atradusi vidinę ramybę – tiesiog man nėra poreikio imti tą banko paskolą ir kažkur apsistoti visam laikui“, – aiškino Eglė.

Pridūrė, kad jos gyvenimas ypač palengvėjo, kai atsirado būsto nuomos platforma „Airbnb“ – būna, važiuoja sau motociklu, panorėjusi susiranda būstą gretimame mieste ir ten apsistoja dienai ar kelioms. „Tai visiškai paprasta“, – patikino.

Viename savo mėgstamiausių miestų, Peru sostinėje Limoje, turi išsirinkusi jaukų butuką su vaizdu į Ramųjį vandenyną, kuriame buvo apsistojusi jau ne kartą – beveik galėtų jį laikyti namais.

Taip ji bastosi maždaug ketverius metus. Iki tol gyveno paprasčiau – keliauti labai mėgo nuo paauglystės, bet, kaip ir didesnė dalis žmonių, įsivaizdavo, kad reikia pagyventi sėsliai, uždirbti pinigų ir tada ruoštis į kelią. Prieš ketverius metus ir buvo paskutinis kartas iki dabar, kai ji kelis mėnesius praleido vienoje vietoje.

„Tada grįžau iš Pietų Amerikos į Europą, nes baigėsi pinigai, metus bandžiau čia dirbti ir taupyti, bet supratau, kad man netinka pakeliauti ir grįžti namo – noriu ir gyventi kelyje. Tiesa, reikėjo rasti galimybę keliaujant užsidirbti pragyvenimui. Už savo pirmąjį straipsnį kelionių žurnalui gavau 25 Eurus – už tokį honorarą daug nepakeliausi – bet nenuleidau rankų, pasakiau sau, kad prie tos sumos tereikia prirašyti du nulius, ir bus gerai“, – prisiminė Eglė.

Ji ėmėsi rašyti straipsnius apie motociklus Šiaurės Amerikos rinkai, ir jai neblogai sekėsi, be to, yra išleidusi dvi knygas apie savo keliones.

Motociklu Eglė keliauja septynerius metus. Bastydamasi su kuprine po Peru, pamatė, kad daugybė žmonių ten važinėja motociklais, tad ir pati užsimanė. Vieno keliautojo paprašė, kad parodytų, kaip vairuoti, ir kitą dieną nusipirko motociklą skalbimo mašinų parduotuvėje (nedideliame mieselyje atskiros jiems skirtos parduotuvės nebuvo). Rinkosi pagal spalvą.

Sprendimas pasiteisino – dabar gyvenimo be motociklų neįsivaizduoja.

- Gal dabar, gavusi kelis mėnesius ramaus gyvenimo, išmokote ar atradote kažką naujo? – paklausiau Eglės.

- Gėda prisipažinti, bet ne. Apie 1,5 mėn. vien vaikščiojau iš kampo į kampą, bandydama susigaudyti, kas čia dabar vyksta. Nors, kai pagalvoju, per tą laiką galėjau ir knygą parašyti.

Dar turėjau susivokti, kaip gauti pajamų, nes dabar, per karantiną, motociklų rinka smarkiai susitraukė, net kai kurios jų gamyklos sustojo, o tokie „freelanceriai“, kaip aš, darbus praranda pirmiausia, tad teko galvoti, kaip gauti daugiau pajamų.

Pradėjau rašyti straipsnius vienai Kalifornijos programinės įrangos kampanijai, ši sritis dabar, kai daug žmonių dirba ir mokosi iš namų, klesti.

- Gal naudojatės proga ir daug važinėjate motociklu po Lietuvą?

- Ne, man niekada nebuvo įdomu lakstyti vien dėl lakstymo – visada norisi turėti kelionės tikslą. Tiesa, per koronos piką su drauge buvome nusprendusios savanoriauti ir su „maltiečiais“ Vilniuje, o po to su „Maisto banku“ Kaune motociklais vežiojome maistą žmonėms, negalintiems išeiti iš namų – štai tada tikslas buvo.

Išties, išmaišiusi motociklu didelę dalį pasaulio, nesu juo keliavusi po Lietuvą, bet trūksta motyvacijos, na, ir oras bjaurus.

- O kaip sugalvojote dalyvauti motociklų raliuose? Ir ar ten lenktyniaujate su vyrais?

- Mane apžavėjo pamatytos Dakaro automobilių lenktynės, tad prieš metus ir sumaniau dalyvauti motociklų ralyje. Ten dalyvauja ir moterys, na, būna kokie 250 vyrų ir 3 moteriškės.

Neseniai man vienas veikėjas bandė aiškinti, kad motociklas – vyriškas reikalas, reikia testosterono, bet jam atsakiau, kad reikia tik noro, prie ko tas testosteronas – motociklas užsiveda rakteliu, o ne kokiu organu.

Iki šiol dalyvavau dviejuose raliuose. Pirmajame atvažiavau paskutinė, kas man smarkiai kirto per „ego“, bet juk neturėjau jokios patirties, tad dabar sakau sau, kad tikrai labai daug ten išmokau. Antrame ralyje Ispanijoje jau sekėsi geriau, ir man įdomu, kur visa tai gali nuvesti. Aišku, suprantu, kad aš niekada neturėsiu tokių įgūdžių, kaip profesionalai, važinėjantys motociklu gal nuo 5 metukų, bet aš galiu vis pagerinti savo asmeninį rezultatą, ir tai džiugina.

- Ar rezgate planus, kada ir kur vėl lėksite?

- Ne, gal netrukus bus nesunku motociklu kirsti sienas, bet, manau, turime žiūrėti į dabartinę situaciją atsakingai. Gal mums visiems tikrai reikia susiimti ir pasėdėti namie, kol bus atrasta vakcina ar dar kažkas. Visi esame šiame pasaulyje kartu, tad neturėtume elgtis, kaip kas panorėjęs.

- Ar ir toliau namie vaikštote iš kampo į kampą?

- Pagaliau atsigavau. Štai dabar savaitei apsistojau tėčio bute, čia daugybė popierinių knygų, kurių aš seniai nemačiusi. Atsiverčiau Umberto Eco knygą, įsijungiau Antonio Vivaldi muziką ir pasijutau grįžusi į geresnę būseną. Manau, išgyvenau krizę, bet dabar ji baigiasi – galiu kažko rimčiau imtis, ne vien kepurnėtis.

- Jūs atrodote pasiutusi gerąja to žodžio prasme. Ar tokia buvote ir vaikystėje?

- Vaikystėje manyje kildavo daug vidinių konfliktų dėl mergaitiškų ir berniukiškų dalykų. Dabar gal vaikai auga kitaip, o tada mergaitėms derėjo žaisti su lėlėmis, berniukams – su mašinėlėmis. O aš norėjau būti indėnų vadas ir laipioti medžiais. Šiaip taip senelio išprašiau, kad man padarytų lanką ir strėlių, ir sėlindavau po jo obelų sodą, turėjau ne vieną būstinę. Tuo tarpu mama mane vertė lankyti šokių pamokas, kur reikdavo rengtis pūstą suknelę – negalėjau to pakęsti.

- Aš tėvai nesako, kad jums, vienturtei dukrai, reikia gyventi ramiai ir šalia jų?

- Aš ir dabar gyvenu ramiai, tik nesu prisirišusi prie vienos gyvenamosios vietos ir darbo biure. Tėvai jau susitaikę su mintimi, kad iš manęs respektabilios pilietės nebus, ir mes sutariame gerai. Mano pusseserė ir pusbrolis turi vaikų, taigi giminė bus pratęsta, aš neturiu tuo rūpintis (juokiasi).

Su tėvais galiu lengvai susisiekti internetu kad ir iš Patagonijos gūdumos, nebe tie laikai, kad jie sėdėtų ir pusę metų lauktų mano laiško. Pažįstu australų porą, kuri motociklu taip, kaip aš, keliauja jau 30 metų. Jie pasakojo, kaip kokiais 1995 m. rašydavo popierinius laiškus draugams arba mokėdavo didžiulius pinigus už tarptautinį skambutį tėvams. Dabar – kas kita.

- O jūs norėtumėte po kokių 20-ies metų, toliau taip pat keliaudama, jaunimui pasakoti, kaip 2020 m. buvote įstrigusi Lietuvoje per karantiną?

- Gal taip ir bus, tikrai neturiu planų sustoti.

- Prieš kurį laiką Lrytas.lt rašė, kad turite draugą, pusiau britą, pusiau amerikietį, ir keliaujate motociklais kartu. Ar draugaujate ir toliau?

- Ne, mes išsiskyrėme prieš dvejus metus, dabar esu viena.

Dėl ko išsiskyrėme? Man labai patiko Glorios Steinem posakis, kad vyrai metams bėgant senbernėja, o moterys – radikalėja. Paaugliai vaikinai skatinami patirti nuotykių, „išsitaško“ ir pasiekę kokius 25 m. apsiramina, tampa bankininkais, pasiima būsto paskolas ir gyvena ramiai. O moterys neva turi būti dailios ir gražios, jaunystėje jos ieško meilės ir palaikymo, bet perkopusios per 30 m. susigriebia, kad daug ką gali nuveikti pačios. Jos gal net meta tuos bankininkus lauk ir eina, kur joms reikia.

Man panašiai ir nutiko – aš dar daug noriu nuveikti, o tas žmogus buvo labai šaunus, bet jis norėjo mane kontroliuoti, keliauti turėjome taip, kaip jis suplanavęs, ir aš ilgai su tuo taiksčiausi. Bet tą darydama tarsi labai susimažinau.

Kai išsiskyrėme, nusprendžiau, kad gyvenime daugiau dėl nieko nesimažinsiu – jei atsiras koks veikėjas, dėl kurio to daryti nereikės, su kuriuo galėsime augti kartu, bus nuostabu, bet didelių vilčių į tai nededu ir tiesiog gyvenu taip, kaip man patinka.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.