– Su kokia nuotaika kibote į naujas pareigas, ar jau jose apsipratote? – paklausiau I.Skuodienės.
– Nors dirbu vos daugiau nei dvi savaites, jaučiuosi taip, tarsi būčiau pradirbusi kokį pusmetį – tiek daug naujos informacijos užgriuvo, sužinojau apie daug įdomių situacijų, pagalbos šeimai galimybių ir patirtis auga labai greitai. Po truputį susipažįstu ir su kolegomis, kurių turiu daugybę – apie 650. Taigi jaučiuosi smalsiai ir džiugiai.
– Kuo norėjote būti, kai buvote maža? Ką studijavote ir ko planavote siekti vėliau?
– Nuo pirmos klasės nė neabejojau, kad noriu būti mokytoja. Savo nuomonės nepakeičiau nei 12 klasėje, nei universitete. Studijavau fiziką, ir po baigiamųjų egzaminų nuėjau į dekanatą klausti, kokioje mokykloje reikalingas fizikos mokytojas.
Ja kelerius metus ir dirbau, bet lygiagrečiai dirbau „Carite“, kur buvo įvairių įdomių kūrybiškų projektų, be to, studijavau socialinių mokslų magistrantūroje. Taip ir nuklydau į socialinių paslaugų sritį, bet minties, kad dirbsiu mokytoja, ir dabar nesu galutinai atsisakiusi – gal kada nors į mokyklą dar grįšiu.
– Ar imantis naujų pareigų neapėmė nerimas, kad šiame darbe bus daug atsakomybės, skaudžių dalykų, kurių negalėsite pakeisti?
– Daug galvojau ir su vyru tariausi, ar man verta kandidatuoti į šias pareigas, ir nusprendėme, kad taip. Taip, yra daug skaudžių dalykų, ir sudėtingų atvejų šeimose dar padaugėjo per karantiną.
Kai kurie žmonės dabar jaučia nerimą dėl susiklosčiusios situacijos, galbūt grėsmę netekti darbo ar dėl sumažėjusių pajamų. Kai susikaupia daug neigiamų emocijų, būna, žmogus tarsi sprogsta – išsilieja ant savo artimiausių žmonių, paprastai ant sutuoktinio, o juk, matydami tėvų konfliktus, labai kenčia vaikai. Būna, kad jie patys ir iškviečia policiją, norėdami padėti vienam iš tėvų.
Visgi šiame darbe labiau stengiuosi ne baimintis to, kokie baisūs dalykai vyksta, o galvoti apie galimybes situaciją pagerinti. Neabejoju, kad tai įmanoma.
– Jūs vadovaujate tarnybai, kuri, kai kurių žmonių įsitikinimu, be reikalo atiminėja iš tėvų vaikus ir net parduoda juos į užsienį. Ką galite į tokius kaltinimus atsakyti?
– Taip, tokių kaltinimų pasigirsta, bet noriu iš visos širdies patikinti, kad mūsų įstaiga siekia padėti šeimoms, kurioms kyla sunkumų, o ne vaikus iš jų atimti ar kitaip jas skriausti. Vaikai nuo šeimos atskiriami tik kraštutiniais atvejais, kai kyla reali grėsmė jų saugumui, ir kitaip padėti neišeina.
Pagalbos šeimoms priemonėms, ypač nuo 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo naujas įstatymas, skiriamas tikrai didelis dėmesys. Priemonių yra labai įvairių – vaikai gali būti atiduomi laikinai artimų giminaičių globai, giminaitis gali ir atsikraustyti gyventi į šeimą, išgyvenančią krizinę situaciją, tėvai su vaikais gali apsigyventi ir iki 12 mėnesių praleisti krizių centruose, kur jiems teikiama pagalba, taip pat į šeimą gali atvykti mobilioji komanda, kurioje bus 3 profesionalūs specialistai, galintys padėti.
Taigi tikrai patarčiau šeimoms mūsų nebijoti ir, jei kyla problemų, kreiptis pagalbos.
– Gal galite pasakyti kelis jums įstrigusius pavyzdžius, kokių sudėtingų atvejų būna šeimose?
– Man didžiulį susirūpinimą ir liūdesį sukėlė dvi pastaruoju metu garsiai nuskambėjusios istorijos – kai Kelmės rajone vienas mažylis žuvo, o kitas Kupiškyje dvi paras buvo paliktas namie vienas. Pastarasis atvejis – vienas iš tų, kai gali kilti minčių, kad reikia vaiką iš mamos paimti. Bet situaciją dar aiškinamės – į kiekvieną atvejį žiūrime individualiai, daug priklauso ir nuo to, koks vaiko santykis, ryšys su mama, ir nuo to, ar ji nusiteikusi keistis.
Kai kurie tėvai, nors ir padaro klaidų, tikrai myli savo vaikus ir būna nusiteikę jų labui pasikeisti. Deja, būna ir tokių, kuriems niekaip neišeina padėti, tarkim, kai tėvams per sunku išsivaduoti iš priklausomybių.
– Jūs pati auginate septynmetį sūnų Simoną. Ir gal suprantate tėvus, kurie kartais netekę kantrybės nori ant savo vaiko negražiai užrėkti ar jam užploti per sėdynę, nes, rodos, kitaip negali su juo susitvarkyti? Kaip pati elgiatės, kai sūnus neklauso?
– Taip, tėvystė yra didelis džiaugsmas, bet kartu tai ir iššūkiai. Su vyru vieningai laikomės nuomonės, kad apie fizines bausmes ar psichologinį smurtą prieš vaiką net kalbos būti negali, bet tikrai kartais pajuntu, kad kaistu iš pykčio. Tokiais atvejais paprastai garsiai sakau: „Žinai, Simonai, man jau kyla pyktis“ arba „Simonai, jaučiu, kad tuoj supyksiu“ – toks jausmo atpažinimas ir įvardijimas naudingas ir suaugusiajam, ir vaikui.
Taip pat stengiamės su sūnumi daug kalbėtis ir aiškintis. Mūsų namuose labai svarbios ir taisyklės, kurios, beje, reikalingos ne tik vaikui, bet ir tėvams.
Simonas man yra sakęs: „Mama, kokia tu įvairi“, turėdamas omenyje, kad būnu ir linksma, ir liūdna, ir pikta. Na, bet juk vaikai per tėvus ir turi susipažinti su įvairiais jausmais.
Tiesa, tėvystei ruošiausi dar besilaukdama – daug apie tai skaičiau, lankiau pozityvios tėvystės ir kitokius kursus. Manau, tokiais dalykais domėtis tikrai svarbu.
– Grįžtant prie jūsų tarnybos, ji kartais sulaukia ir kaltinimų, kad vaikai iš Lietuvos atiduodami įvaikinimui užsienyje. Ką galite atsakyti tokiems kaltintojams?
– Patikinsiu, kad tikrai stengiamės, jog vaikai, neaugantys savo šeimose, liktų Lietuvoje. Pirmenybė įvaikinti ar globoti teikiama jų šeimos nariams, artimesniems ar tolimesniems giminaičiams, tik jei jų neatsiranda, gali įsivaikinti kiti žmonės, ir pirmiausia – Lietuvos Respublikos piliečiai. Tik jei vaikas laukiančiųjų sąraše būna pusmetį, bet Lietuvoje niekas jo globos nesiima, gali būti leidžiama jį įvaikinti užsieniečiams.
Svarbu pabrėžti, kad užsienyje dažniausiai įvaikinami vienokią ar kitokią negalią ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, kurių globos imtis lietuviai prisibijo. Esu bendravusi su įtėviais ir globėjais lietuviais, kurie sako, kad taip pat nebijotų rūpintis tokiais vaikais, jei jiems mūsų visuomenėje būtų teikiamos tokios pat paslaugos, kaip kitose ES šalyse (turima omenyje švietimo sistema, reabilitacijos ir pan.). Bet Lietuvoje situacija palengva keičiasi ir, esu įsitikinusi, po kurio laiko tokių paslaugų atsiras ir pas mus.
– Ar jums pačiai kažkuriuo gyvenimo etapu nebuvo kilusi mintis, kad norėtųsi vaiką įsivaikinti ar globoti?
– Taip, su vyru esame nemažai diskutavę, ar galėtume rūpintis svetimu vaiku, ką mes jam galėtume suteikti ir pan., ir priėję išvados, kad galėtume to imtis. Bet dabar šį reikalą esame sustabdę, juk aš ėmiausi naujo atsakingo darbo, tad antru vaiku rūpintis šiuo metu nerastume galimybių.
Tiems žmonėms, kurie rūpinasi kitų vaikais, dalijasi su jais savo namais, laiku ir meile, aš jaučiu didžiulę pagarbą.
