Daug iškentusi vilnietė neregė: „Yra ir didesnių problemų nei mano“

Masažuotoja Vaida Bandzaitė (29 m.) ją supančio pasaulio nemato nuo 10-ies metų amžiaus. Pradžioje dar sapnuodavo vaizdus, spalvas, o dabar jau sapnuoja taip pat, kaip jaučiasi – visą laiką būna tamsoje, bet junta joje esančius daiktus ir aplinkoje susiorientuoja. Visa tai Vaida pasakoja nesiskųsdama – toks gyvenimas, kokį turi, jai patinka.

 Vaida sugeba džiaugtis gyvenimu, nors jo ir nemato.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaida sugeba džiaugtis gyvenimu, nors jo ir nemato.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaida drabužius renkasi, padedama sesers.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaida drabužius renkasi, padedama sesers.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Regėjimo Vaida neteko, būdama dešimties.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Regėjimo Vaida neteko, būdama dešimties.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Spalvas Vaida seniau matydavo sapnuose.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Spalvas Vaida seniau matydavo sapnuose.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaida su trimis seserimis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaida su trimis seserimis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vaida su drauge Rima dalyvavo televizijos projekte „Draugystė veža“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vaida su drauge Rima dalyvavo televizijos projekte „Draugystė veža“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaidai patinka kelionės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaidai patinka kelionės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaidai patinka kelionės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Vaidai patinka kelionės.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Jun 11, 2020, 6:55 PM

Regėjimo Vaida neteko 2002 m. Ji kurį laiką jautė, kad viena akimi silpnai mato, ir po daugelio apsilankymų pas gydytojus paaiškėjo, kad jos galvoje – auglys, spaudžiantis regos nervą. Jis buvo išoperuotas, bet per operaciją nervas buvo pažeistas, ir atsibudusi Vaida nieko nebematė.

„Pradžioje nesupratau, kas vyksta, seselių paklausiau, ar palatoje užtrauktos žaliuzės, ir jos atsakė, kad taip – žaliuzės tikrai buvo užtrauktos. Po to dėl komplikacijų sekė dar pora operacijų, gavau daug vaistų, tad nelabai suvokiau, kas nutiko. Tik kai iš ligoninės važiavome namo, brolis man pasakė, kad aš apakau“, – atsiminė ji.

Kelis mėnesius po operacijos ji kartais dar matydavo siluetus – šie kartais iškildavo prieš akis, kartais dingdavo. Paskutinis dalykas, kurį pamatė ir iki šiol puikiai prisimena, buvo namų grindys – sėdėjo kambaryje ir kalbėjosi su mama, staiga regėjimas trumpam sugrįžo ir ji nustebo pamačiusi, kad namų grindys pakeistos (mama tą patvirtino). Daugiau jau niekuomet nieko nebematė.

Vaida tvirtina, kad jai, dar vaikui, regėjimo praradimas neatrodė didžiulė tragedija – turbūt skaudžiau būtų reagavusi, jei tai būtų nutikę vyresniame amžiuje, o tada gana lengvai prisitaikė prie pokyčių. Dėl to, kad nemato, šiek tiek paverkė vėliau, paauglystėje, bet visgi nusprendė, kad paprasčiau bus susitaikyti su esama situacija, o ne dėl jos graužtis.

„Žmonėms nutinka ir didesnių bėdų, nei manoji. O tie žmonės, kurie išgyvena dėl kiekvienos smulkmenos, man atrodo keistai“, – sakė Vaida.

Netekusi regėjimo, ji iš kaimo Vilkaviškio rajone, kur gyveno su tėvais ir dar septyniais broliais ir sesėmis, persikraustė į Kauną, kur mokėsi aklųjų mokykloje. Be to, nuolat vykdavo į sanatorijas, kur ją ypač domino masažas – jį darančių specialisčių vis klausinėjo, ką kuris judesys reiškia, koks jo poveikis, grįžusi namo darydavo masažą giminaičiams ir nusiteikė, kad užaugusi norės būti masažuotoja.

Tais metais, kai baigė mokyklą, masažuotojų grupė nebuvo formuojama, tas įstojo studijuoti verslo vadybos Vilniaus kooperacijos kolegijoje, vėliau perėjo į įstaigų administavimo specialybę. Bet sužinojusi, kad Klaipėdoje, Ernesto Galvanausko profesinėje mokykloje, renkama masažuotojų grupė, išvyko mokytis ten ir pagaliau tapo tuo, kuo seniai norėjo.

Iki tol dar spėjo padirbėti vadybininke neįgaliųjų teatre ir netgi išmėginti laimę Anglijoje. Ten nuvyko pas savo krikštatėvius, nes buvo prisiklausiusi kalbų, kad užsienyje visiems, net ir neįgaliesiems, pavyksta įsitvirtinti geriau nei Lietuvoje.

Viskas pasirodė ne taip paprasta, tad po kelių mėnesių grįžo į Lietuvą. Užtat Londone persilaužė ir išmoko viena vaikščioti gatvėmis su balta lazdele, ir dabar sėkmingai tą daro Vilniuje.

Sugebėjo globoti brolį

Vaida gyvena sostinėje bute, kurį įsigijo su banko paskola, ir dirba masažuotoja Vilniaus neįgaliųjų dienos centre. Kurį laiką turėjo sužadėtinį, taip pat neregį, bet prieš pusmetį išsiskyrė.

Dabar gyvena kartu su aštuoniolikmečiu broliu. Šis pas ją atsikraustė prieš trejus metus, kai mirė jų mama, tėvo nebuvo likę jau seniau. Kai neteko mamos, iš aštuonių vaikų nepilnamečiai buvo trys, vienam jų greitai suėjo 18 m., tad globos reikėjo dviem penkiolikmečiams dvyniams, berniukui ir mergaitei. Brolis panoro, kad jo globėja taptų Vaida, o sesė pasirinko kitą Vilniuje gyvenančią seserį.

Vaida prisipažino, kad, kai tvarkėsi globos dokumentus, kai kuriems specialistams kilo klausimas, ar ji, būdama neregė, galės būti brolio globėja. Ji patikindavo, kad yra savarankiška ir tikrai broliu pasirūpins, juk jis ne mažas vaikas, kurį nuolat reikia stebėti. Didesnių problemų forminant globą nekilo.

Pasak Vaidos, jos brolis buvo paauglys su galva, nesąmonių nekrėtė, tad viskas sekėsi gerai. Tiesa, jai visgi psichologiškai tapo ramiau, kai jam neseniai suėjo 18-a ir jis tapo pats už save atsakingas.

Kai atsikraustė pas Vaidą, brolis nuolat siūlė jai savo pagalbą, tarkim, nueiti į parduotuvę, bet ji atsakydavo, kad gali tai puikiausiai padaryti pati. Dabar brolis žino, kad sesuo nori būti savarankiška, ir pagalbos nebesiūlo. Namus jie tvarko pakaitomis, ir jei Vaida, tarkim, plauna grindis, brolis neabejoja, kad ji neprapuls.

Pagalbos prireikia retai

Vaida pabrėžė, kad jai savarankiškumas atrodo didelė vertybė, ji nori jaustis nuo nieko nepriklausoma ir tvarkytis pati. Aplinkinių pagalbos jai prireikia tik tuomet, kai nori sužinoti, koks atvažiuojančio autobuso numeris.

Būna ir taip, kad stotelėje jai niekas neatsako, nors jaučia, kad žmonių šalia daug. Arba būna, kad numerio paklausia, įlipusi į autobusą, ir žmonės pasako skirtingus skaičius – kai kurie tikriausiai nekreipia į dėmesio į tai, kokiu autobusu pavažiuos kelias stoteles. „Seniau būdavo gėda panašiais atvejais perklausti numerio antrą kartą, o dabar nusiteikiau, kad galiu tą padaryti – nieko blogo nedarau“, – pastebėjo Vaida.

Ji pasijunta nejaukiai, jei koks žmogus čiumpa ją už parankės ir veda per gatvę. „Vertėtų neregiui padėti tik tada, kai jis pagalbos prašo, na, arba atrodo pasimetęs“, – paaiškino.

Per gatvę ji sėkmingai pereina pati. Jei perėjoje nėra šviesoforo, kantriai laukia ir žengia į priekį tik tada, kai girdi, kad automobilių nėra arba jie sustojo (o ne pristabdė), kad ją praleistų. „Neregiai gatvėse labai atsargūs ir į autoavarijas pakliūna rečiau negu matantieji“, – patikino.

Pasukos vietoje kefyro

Kai reikia apsipirkti, Vaida paprastai traukia į pažįstamą parduotuvę prie namų – kad susiorientuotų nepažįstamoje vietoje, prireikia daugiau laiko. Prekes ji atsirenka apčiuopomos, net ir pieną nuo kefyro atskiria, pajudinusi pakelį (tiesa, neseniai vietoje kefyro nusipirko pasukų). Sunkiau, kai reikia atskirti kartoninėse pakuotėse ar stiklainiuose esančias prekes, na, bet jų gali užsisakyti internetu iš „Barboros“.

Bene sunkiausias darbas Vaidai namuose – kai reikia susirasti kažkokį dokumentą, jį nufotografuoti ir kažkur nusiųsti – tuomet prašo brolio pagalbos.

Drabužių pirkti paprastai eina su sese – Vaida nusprendžia, ar jai malonus audinys, o sesuo pasako, ar rūbas jai tikrai tinka.

„Žinau, kad kai kurie neįgalieji lieka priklausomi nuo savo tėvų ir daug ko patys nedaro, bet aš taip gyventi negalėčiau. Nenorėčiau ir gyventi be darbo – ne tik dėl to, kad iš pašalpos gyventi tektų labai kukliai, bet ir todėl, kad namie sėdėti nuobodu, o eidama į darbą turiu savo režimą ir jaučiuosi naudinga. Kai per karantiną masažo salonams nebuvo leidžiama dirbti, namie labai užsisėdėjau ir labai norėjau greičiau grįžti į darbą“, – sakė Vaida.

Jos darbas jai labai patinka, smagu bendrauti su žmonėmis ir padėti jiems geriau pasijusti, o pati dirbdama ji atsipalaiduoja. Nors klientų nemato, tiesiog jaučia, kokios jų nuotaikos.

Ji jaučia ir tai, kai į ją kažkas žiūri – būna, kad gatvėje kartais žmonės į ją, einančią su baltąją lazdele, labai įžūliai spokso, ir nori jiems pasakyti, kad to nedarytų, bet visgi susilaiko.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.