Praeityje garsi profesinė mokykla pasikeitė neatpažįstamai: baisu užeiti į vidų

Žolėmis apaugusiuose pastatuose be durų ir langų sovietmečiu veikė profesinė technikos mokykla. Kaimas skambėjo nuo jaunuolių klegesio ir technikos burzgimo, o dabar – nuo laužomų ir daužomų niekam nebereikalingų statinių. Gyventojams dėl to širdį skauda, bet jie nepasiduoda liūdesiui ir tikina, kad Dievas šio krašto nepamiršo.

 Vaikščiojant viduje galima ir susižeisti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Vaikščiojant viduje galima ir susižeisti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Vietoj akį džiuginusio profesinės technikos mokyklos gėlyno – žolės iki kaklo ir krūmynai.<br> A.Švelnos nuotr.
 Vietoj akį džiuginusio profesinės technikos mokyklos gėlyno – žolės iki kaklo ir krūmynai.<br> A.Švelnos nuotr.
 Koridoriai išdaužyti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Koridoriai išdaužyti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Taip profesinės technikos mokyklos statiniai atrodo iš viršaus.<br> A.Švelnos nuotr.
 Taip profesinės technikos mokyklos statiniai atrodo iš viršaus.<br> A.Švelnos nuotr.
  V.Bulovas kadaise ir mokėsi, ir dirbo profesinėje mokykloje.<br> A.Švelnos nuotr.
  V.Bulovas kadaise ir mokėsi, ir dirbo profesinėje mokykloje.<br> A.Švelnos nuotr.
 L.Bulovienė pailsi tvarkydama sodybą.<br> A.Švelnos nuotr.
 L.Bulovienė pailsi tvarkydama sodybą.<br> A.Švelnos nuotr.
 J.Šarkauskaitė nežino, ar seniūnijos laiškai pasiekia pastatų savininkus.<br> A.Švelnos nuotr.
 J.Šarkauskaitė nežino, ar seniūnijos laiškai pasiekia pastatų savininkus.<br> A.Švelnos nuotr.
 I.Žindulienė tikino, kad jų kaime yra ką veikti.<br> A.Švelnos nuotr.
 I.Žindulienė tikino, kad jų kaime yra ką veikti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Baisu žiūrėti ir į dar likusius stiklus.<br> A.Švelnos nuotr.
 Baisu žiūrėti ir į dar likusius stiklus.<br> A.Švelnos nuotr.
 J.Žemaitienė apgailestauja, kad buvusios mokyklos pastatuose nepavyko įkurti senelių globos namų.<br> A.Švelnos nuotr.
 J.Žemaitienė apgailestauja, kad buvusios mokyklos pastatuose nepavyko įkurti senelių globos namų.<br> A.Švelnos nuotr.
 Vaikščiojant viduje galima ir susižeisti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Vaikščiojant viduje galima ir susižeisti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Per nudžiūvusią eglę net stogo nematyti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Per nudžiūvusią eglę net stogo nematyti.<br> A.Švelnos nuotr.
  Sovietmečiu klestėjusios profesinės technikos mokyklos pastatai – nuniokoti.<br> A.Švelnos nuotr.
  Sovietmečiu klestėjusios profesinės technikos mokyklos pastatai – nuniokoti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Nejauku, negera vaikščioti po patalpas, dar taip neseniai alsavusias gyvybe.<br> A.Švelnos nuotr.
 Nejauku, negera vaikščioti po patalpas, dar taip neseniai alsavusias gyvybe.<br> A.Švelnos nuotr.
 Grindys išlaužytos, stiklai išdaužyti, sienos nulupinėtos – neliko sveiko nė lopinėlio.<br> A.Švelnos nuotr.
 Grindys išlaužytos, stiklai išdaužyti, sienos nulupinėtos – neliko sveiko nė lopinėlio.<br> A.Švelnos nuotr.
 Dėl apleistų buvusios mokyklos pastatų vietos gyventojams širdį skauda.<br> A.Švelnos nuotr.
 Dėl apleistų buvusios mokyklos pastatų vietos gyventojams širdį skauda.<br> A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Lina Rušėnienė, panskliautas.lt

Jul 4, 2020, 8:37 PM, atnaujinta Jul 4, 2020, 8:37 PM

Burgzdavo ir burgzdavo

Studentų ir mokytojų, meistrų pilnas miestelis. Nuo pat ryto dirbtuvėse burzgiantys traktoriai, kombainai, lengvieji automobiliai. Iš valgyklos sklindantys maisto kvapai, šaukštų tauškėjimas. Baubiančios melžiamos karvutės, veršeliai, buliai. Darže auginamos daržovės. Šienavimas. Javų kūlimas. Lauko arimas. Klientų laukianti kirpykla.

Agitbrigadų pasirodymai. Pučiamųjų orkestro koncertai. Nuo šūksnių aidinti sporto salė. Vakarais – šokiai.

Toks gyvenimas sovietmečiu virė Rokiškio rajone, Konstantinavoje, įsteigus žemės ūkio profesinę technikos mokyklą. Joje mokėsi ne tik rokiškėnai, bet ir jaunuoliai iš aplinkinių rajonų.

Konstantinavos seniūnaitė Janina Žemaitienė ir bendruomenei vadovaujanti bibliotekininkė Irena Žindulienė pasakojo, kad vienu metu čia mokėsi per 700 mokinių, o pridėjus ir filialus, skaičius viršijo ir tūkstantį.

„Burgzdavo ir burgzdavo“, – į prisiminimus leidosi pašnekovės.

Kai tiek mokinių, tai ir mokytojų reikėjo viso būrio. Jų buvo apie šešias dešimtis. Ir vyresnio amžiaus, bet daugelis – vėlgi jauni, į Konstantinavą atvykę ir pavieniui, ir su šeimomis.

Mokėsi Rimantas Šavelis

Tarp moksleivių būdavo ir vyresnių vaikinų, jau atitarnavusių tuometėje sovietinėje armijoje.

I.Žindulienė pasakojo, kad 1958 metais įsteigus šią profesinę technikos mokyklą, iš pradžių buvo rengiami tik plataus profilio traktorininkai-mašinistai.

Tarp tų pirmųjų buvo ir būsimasis garsus rašytojas Rimantas Šavelis.

Netrukus pradėta rengti ir automobilių mechanikus, statybininkus apdailininkus, grūdų operatorius, melžėjas...

Kur apgyvendinti tiek žmonių?

Moterys prisiminė, kad spėriai kilo statiniai – net keturi pilni bendrabučiai moksleiviams, butai mokytojams, meistrams, mokymo patalpos.

„Kol bendrabučių nebuvo, moksleiviai gyvendavo pas žmones. Jie dėvėjo juodas uniformas, todėl juos juodvarniais vadindavo“, – šypsojosi J.Žemaitienė.

Paneles diržu vaikydavo

Smagu matyti miestelyje jaunimą, bet toks būrys vaikinų turbūt ir eibes krėsdavo?

J.Žemaitienė juokėsi, kad vieno gyventojo kieme stovi malūnėlis. Po nakties šeimininkai vis rasdavo jį aukštielninką. Žmonės jį tik atverčia, ir vėl tas pat – lyg gyvas būtų!

„Ir obuolių pakrėsdavo, ir braškes, agurkus „padėdavo“ nuimti“, – šypsojosi konstantinavietės.

Už kelių kilometrų gimusi ir augusi J.Žemaitienė ateidavo čia į koncertus, filmus ir, žinoma, į šokius – juk šitiek kavalierių!

O vienas žmogus į savo namus priimdavo gyventi keliolika vadinamųjų juodvarnių. Tai paneles jam tekdavo su kareivišku diržu vaikyti.

„Jaunimas yra jaunimas, prikrėsdavo juokų. Bet negali sakyti, kad baisu būtų buvę“, – tikino pašnekovės.

Pagalvojus širdį spaudžia

Bet šis gyvybe pulsavęs židinys jau daugiau nei dešimtmetis tapo vietos gyventojams ir galvos skausmu, ir širdies sopuliu.

Profesinė technikos mokykla buvo perkelta į Kavoliškį – ten, kur arčiau rajono centras ir asfaltuotas kelias. O į Konstantinavą ir dabar veda tik žvyrkelis.

Mokyklos pastatai dabar palikti likimo valiai.

„Kai pradėjo viską ten laužyti, daužyti, nesu nė karto į vidų užėjusi. Vien pagalvojus širdį spaudžia“, – prisipažino J.Žemaitienė.

I.Žindulienė irgi stengiasi praeiti pro šalį nepasukdama galvos, ir kuo skubiau.

Juk kas iš to, jei imsiesi graudintis, skaudintis? Nieko nepakeisi – pastatai kažkam parduoti, bet moterys net nenumano, kas yra savininkai.

Baisu net prisiliesti

Kazliškio seniūnė Justina Šarkauskaitė žino pastatų šeimininkų pavardes ir adresus.

Seniūnija kas kartą siunčia jiems įspėjimus, kad pastatai yra nesaugūs, kad darko bendrą vaizdą ir būtina juos sutvarkyti.

Bet net seniūnė nėra tikra, ar šitie įspėjimai pasiekia pastatų savininkus. Juk nežinia, kur iš tiesų jie gyvena.

Apgriautuose, išlaužytuose statiniuose jaunimas mėgsta pašėlioti, žaisti dažasvydį. Ar turi tam leidimą? Vargu.

„Sulaukiame skambučių dėl šiuose pastatuose siautėjančio jaunimo. Bet mes negalime nei leisti jiems ten būti, nei uždrausti. Pastatai privatūs“, – aiškino seniūnė.

Gyventojai vaikus pravaiko tik dėl jų pačių saugumo. Nes vaizdą viduje sunku žodžiais apsakyti – laiptai apgriuvę, be turėklų, klasės, kabinetai, veidrodžių sale vadinta patalpa – viskas ištrupinta, aplaupyta, apipaišyta, apsamanoję.

Baisu net prisiliesti. Nejauku po vidų vaikščioti, negera.

Lauke, kur akį džiugindavo gėlynai, dabar žolės iki kaklo, krūmynai. Medeliai auga net ant stogų.

Internete pardavinėja statinius

„Žmonės, ypač pravažiuojantieji, nežino, kad mes negalime su šiais pastatais nieko daryti, nes jie turi šeimininkus. Tad išgirstame ir tokių priekaištų, kodėl nesusitvarkome, apleidome statinius ir teritoriją. Tvarkytume, jei tik galėtume“, – apmaudo ir nusivylimo neslėpė moterys.

J.Žemaitienė prisiminė, kad buvo sumanymas laisvuose pastatuose įkurti senelių globos namus. Globotiniai būtų galėję mėgautis ramia aplinka, išeiti į kiemą pasivaikščioti, kaime netrūktų naminio maisto, pieno, daržovių.

Bet rajono savivaldybė atsisakė paremti tokį sumanymą, nes rajone jau veikiantys vieni namai seneliams, antrų nereikia.

J.Šarkauskaitė liūdnai šyptelėjo, kad internete šie statiniai paskelbti kaip pardavinėjami. Bet nuotraukos – dar iš anų laikų, kai buvo ką parduoti – statiniai su durimis ir langų stiklais.

Nekviesti svečiai besiautėdami juos iškūlė, neliko nė vieno sveiko.

Atskaitė pamokslą karininkams

J.Šarkauskaitė patvirtino, kad į seniūniją dėl leidimų buvo kreiptasi tik per tarptautines karines pratybas. Bet ir tai – ne dėl statinių, o dėl seniūnijai priklausančių kelių.

J.Žemaitienė juokiasi, kad su kareiviukais užsieniečiais teko jai pačiai susitikti. Mat šie be atsiklausimo įsitaisė buvusiame mokyklos pastate, dabar jos šeimai priklausančioje fermoje, priešgaisriniame bokšte. Kol kareiviai prisinešė šiaudų ir įsirengė vietą poilsiui, karvės išsilakstė į visas puses.

Išvydusi tokią netvarką savo valdose, J.Žemaitienė ketino išbarti kareiviukus.

„Atvažiuojame į fermą, o ant tako – kažkokios kartoninės dėžės. Mano vyras sako: neliesk, gal ten šaudmenys“, – prisiminė moteris.

Bet dėžėse buvo picos kareiviams. J.Žemaitienė ėmė auklėti pasirodžiusį kareivį, kad picų dėžes katės sudraskys, nes fermoje jų pilna. O kareivėlis žiūri į ją ir nieko nesupranta, nes pats tik angliškai kalba.

Tuomet pamokslą, kodėl neatsiklausę įsikūrė fermoje, moteris atskaitė karininkams.

Bet kareiviukų neišvarė, juk reikėjo jiems kur nors šiltai prisiglausti.

Dievo pamirštas kraštas?

Tiek jaunimo būta miestelyje, tiek aktyvaus gyvenimo. Ar dabar liūdna Konstantinavoje? Netapo jis Dievo pamirštu kraštu?

I.Žindulienė ir J.Žemaitienė purto galvas: „Toli gražu!“

Viena per kitą jos vardija, ką veikia vietos žmonės. Graži tradicija – Pirmosios pradalgės šventė. Dalgius į rankas ima keliolika vyriškių. O kartą net moteris parodė, kaip sugeba nurėžti pradalgę.

Duonos šventė būdavo smagiausia, kai čia pat visų akyse galėjo kepalą iškepti. Šiemet kepėja užprašyta atvežti jau iškeptos duonelės ir parodyti visą jos ruošimo procesą. Gyventojai galės namo parsinešti raugo.

Koronavirusas įbaugino žmones ir šiemet dar vangiai jie ateina į biblioteką.

Bet kaip tik čia konstantinaviečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai renkasi į susitikimus su literatais, švenčia jubiliejus, drauge pabūna rudenį, prieš adventą.

Prieš Kalėdas tradiciškai įžiebia dvi egles.

Išgėrė aušinamą pieną

Kasmet renka gražiausiai besitvarkančias sodybas, tai skatina gyventojus netinginiauti, pasitempti. Vieni tokių – Virginijus ir Laimutė Bulovai.

„Laimutei tik duok žemę pačiupinėti“, – sakė V.Bulovas.

Moteris patvirtino, kad tik taip pailsi. Gėlynai, didesni ir maži akmenys, šiltnamis, inkilėliai paukščiams – visa tai namų šeimininkams visai ne vargas.

Jiedu pasakojo, kad teko dirbti ir profesinėje technikos mokykloje. O V.Bulovas joje ir mokėsi.

„Rytais būdavo mankšta, išrikiuodavo patikrinimams“, – prisiminė.

Bet jaunimas mokėjo ir eibes krėsti – išgerdavo šaltinėlyje vėsinamą pieną. Pieno tai negaila, bet pikta dėl subadyto bidonėlio.

„Tais laikais daugiabutyje, kur 18 butų, augo net 36 vaikai. O dabar gyventojų belikę apie 18“, – apgailestavo konstantinaviečiai.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.