Pokalbio su Rolandu susitikome jo išpuoselėtame vasarnamyje Šakių rajone, Gaisrių kaime. Atrodytų, ko gi daugiau reikia laimei – verslas klesti, namai primena rojų, auga sūnus.
Bet praėjus keturiems mėnesiams po oficialių skyrybų su dabar jau buvusia žmona Vaida neduoda ramybės apmąstymai, kodėl iširo šeima ir kas jo laukia ateityje?
Dvarą primenanti Rolando vasarvietė mena jo proprosenelio laikus ir kone prieš du šimtus metų statytus giminės namus.
Apylinkėse, kur Pentos upė įteka į dešinįjį Šešupės intaką Novą, susiformavęs ežerui prilygstantis tvenkinys dabar – didžiulė Rolando vasarvietės puošmena, o aplink – dar trijų hektarų valdos.
Skaisgirių ūkis senais laikais ne kartą buvo degęs.
Gal dėl to tenykštis kaimas ir buvo pavadintas Gaisriais.
„Kadangi mano senelis buvo Sintautų viršaitis, mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, visa šeima buvo išvežta į Sibirą. Ūkis buvo nacionalizuotas ir atiduotas tenykščiam kolūkiui.
Kai 1992 metais tėvo sesuo susigrąžino ūkį, aš, mamos paskatintas, jį iš jos atsipirkau ir pasistačiau trobą. Visai nebloga troba išėjo, o šalia – hektaras miško ir du hektarai žemės“, – pasakojo Rolandas.
Čia gimė Rolando tėvas. Jis yra pasakojęs, kad 1941 metais per Kudirkos Naumiestį ėję vokiečiai, ties jo tėviške buvo stabtelėję vos pusei dienos.
Tačiau kai 1944 metais vokiečiai grįžo atgal, fronto linija ėjo beveik per prosenelių namus.
Miške vokiečiai netgi buvo įkurdinę priešlėktuvinių sviedinių gamyklėlę. Bet rusai ją susekė ir numetė ant jos trylika bombų. Tėvas su seserimi ir broliu tada pasislėpė miške, todėl liko gyvi.
„Kai statėme naują namą, vienas žiniuonis man aiškino, esą sodybvietėje yra trylika juodųjų skylių. Net nubraižė planą, kad ant jų nebūtų nei namas, nei pirtis statomi.
Tėvui to plano iš pradžių nerodžiau, o kai jo paprašiau prisiminti, kur tos bombos buvo nukritusios, jis sužymėjo tas pačias vietas kaip ir žiniuonis“, – patikino Rolandas.
Fronto linijos ir Antrojo pasaulinio karo išgyvenimais pažymėtus protėvių namus jis atstatė maždaug per metus. Tiesa, naujas namas nepanašus į tą, kuriame gimė ir užaugo jo tėvas.
Vietoj jo atsirado į nedidelį klasikinį dvarelį panašūs 7 kambarių trobesiai, kuriuos vietos meistrai pagal senas tradicijas taip pastatė, kad žiemą yra šilta, o karštomis vasaromis vėsu.
Seną sodybvietę mena tik išlikusios senos eglės, uosis, keli šimtamečiai ąžuolai.
„Nuostabiausia tai, kad namus prižiūri labai patikimas žmogus. Vidma čia yra ūkininkas, o ne aš. Pastačiau jam nedidelį namą, jis jau daug metų gyvena nuolatos“, – džiaugėsi savo sodybos prievaizdu ir gerąja dvasia Rolandas.
Jokių tvorų ar užkardų aplink jo sodybvietę nėra. Po kiemą bėgioja lapės, tvenkinyje kasmet apsigyvena baltosios gervės, kartais suskrenda ir apie aštuoniasdešimt gulbių.
Atrodytų, lyg leidžiasi ir kyla nedideli lėktuvėliai. Turi Rolandas ir savą jau daugelį metų namus akylai globojantį vanagą.
„Apie šernus, barsukus, usūrinius šunis jau net nekalbu. Čia iš tikrųjų aplinka, panaši į džiungles, tik žalčiai neužklysta. Jų daugiau Dzūkijoje.
Šiemet gandrai negrįžo į gandralizdį. Ir žinau, kodėl – reikia nupjauti tą eglės šaką, kuri jau užgožia gandralizdį.
Todėl gandrai suko, suko ratus ir niekaip negalėjo nusileisti. Žiemą reikės eglę patvarkyti“, – planavo Rolandas.
Pastaruoju metu vasarvietėje Rolandas su pirmą klasę baigusiu sūnumi Atu praleidžia jau kur kas daugiau laiko negu namuose Vilniuje.
Atvažiuoja beveik kiekvieną savaitgalį ir neretai užsibūna. Tam neabejotinai įtakos turi neseniai įvykusios skyrybos su antrąja žmona Vaida, Ato mama.
„Kartais atvažiavęs skaitau, kartais su sūnumi mėtome į krepšį, o kartais iš viso nieko nedarau. Guliu ir žiūriu į dangų“, – atviravo Rolandas.
Apie skyrybas jis dabar jau kalba ramiau, bet atvirai prisipažino – jos buvo baisus sukrėtimas: „Labai išgyvenau. Kita vertus, juk iki keturiasdešimties metų buvau valkata. Gyvenau laisvai. Po to susimąsčiau, kad visai gerai būtų gyventi šeimoje.
Iš pradžių viskas klojosi tobulai – turėjau daug darbo, viskas sekėsi. Gimė sūnus. Vaida baigė žurnalistikos studijas.
Pasiūliau jai dirbti kartu, o po to patariau kurti ką nors savo, bet visokeriopai padėjau.
Iš tikrųjų Vaida pati skynėsi savo kelią, nes yra gabi ir darboholikė.“
Kalbėdamas apie skyrybų su dvidešimt dvejais metais jaunesne žmona priežastis Rolandas atviravo, kad jų reikėtų ieškoti kur kas anksčiau, nei Vaidos gyvenime atsirado kitas vyras: „Oficialiai mes išsiskyrėme šių metų kovo mėnesį, bet prieš tai jau dvejus metus negyvenome sykiu. Tas vyras atsirado vėliau.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
