Ji rašė: „Šiandien besidarbuodama skaitykloje sutikau Igorį. Igoris atkreipė mano dėmesį tuo, kad atėjęs ieškojo konkrečios Jonny'io Benjamino ir Britto Pflugerio knygos „Nepažįstamasis ant tilto“. Ieškojo vaikų lentynose, nes „ten buvo vakar pasidėjęs ją“.
Kai Igoris su savo maišais ir knyga prisėdo ant suolelio jos skaityti, prisėdau šalia jo pakalbinti, nes vyrukas su pamušta akimi, keliais maišais mantos – toks ne labai tipiškas mūsų lankytojas.
Klausiu Igorio – ar patinka knyga? Ar dažnai pas mus lankosi? Igoris pasakoja, kad vieną dieną ėjo pro šalį, tada jo dėmesį patraukė psichologijos lentyna, o joje – knyga būtent šiuo pavadinimu. Atsisėdo jos paskaitinėti ir ji taip jį įtraukė, kad per tris dienas va ir pabaigs paskaityti savo PIRMĄ GYVENIME KNYGĄ. Yra bandęs ir anksčiau skaityti, bet niekada nebaigdavo, temos nebūdavo įdomios, o ši pataikė tiesiai į širdį.
Igoris gyveno ir dirbo Londone, bet pasibaigus darbo kontraktui su kažkuo gatvėje susimušė, tada atsėdėjo kelis mėnesius kalėjime ir žiemą su megztiniu buvo deportuotas iš Anglijos. Dabar jau penkis mėnesius gyvena benamio gyvenimą sostinėje.
Dieną ieško butelių, bando kokį darbelį susirasti, naktimis miega laiptinėje namo, kuriame kažkada prieš daug metų gyveno. Kaimynai niekam neskundžia, nes pažįsta jį, o ir jis jokios žalos nepridaro. Igoris neturi Lietuvoje jokių artimųjų, vienintelis brolis gyvena Londone.
Bandė porą kartų padirbėti neoficialiai, bet žmonės jį apgaudavo, net valgyt pamiršdavo atvežti, kaip žadėję...
„Ši knyga yra apie mane. Apie mano suknistą egzistenciją, kurioje nematyti jokios šviesos tunelio gale. Labai suprantu šitą knygos herojų. Bet ši knyga suteikia viltį, todėl ją ir baigiu perskaityt..“, – įsikalbėjus nuoširdžiai prisipažįsta Igoris.
Klausiu Igorio, apie ką jis šiuo metu svajoja. „Apie savo bent mažą kampelį, kuriame turėčiau lovą, kur galėčiau sugrįžti pernakvoti, pasidėti savo daiktus. O dabar – kas gali duoti kokį darbą žmogui, kuris gyvena gatvėse?! Aš net nusiprausti neturiu kur“, – liūdnai samprotavo vyriškis.
Su Igoriu dar šiek tiek šnektelėjome apie gyvenimą, daviau jam kelis eurus pietums (ar alui) ir leidau jam užbaigti knygą. Igoris žadėjo visą likusią vasarą užeiti pas mus ir ieškoti kitų knygų, kurios galėtų jo egzistencijai suteikti vilties, šviesos ar padėtų kažką suprasti.
O aš savo ruožtu pažadėjau pasidalinti jo istorija su kitais – kas žino, gal kažkas galėtų duoti jam kokį darbelį, kuris nereikalauja didelės kvalifikacijos. Anksčiau jis dirbęs automobilių servise ir dažydavo langus. Bet gali dirbti sargu, statybose ar indų plovėju. Igoris telefono neturi, bet jei ką – žinią mes jam galėtume perduoti skaitykloje.
Klausiau jo, kaip reikalai su alkoholiu, tai nuoširdžiai atsakė, kad kai dirba, negeria, tik vakarais išgeria alaus (jei turi už ką nusipirkti) prieš eidamas miegoti, nes „jūs pabandykit miegoti laiptinėje neišgėrę“.
Tai tokia ta istorija. Liūdna, o kartu prašviesinusi mano dieną žinojimu, kad kažkas mūsų skaitykloje perskaitė pirmą savo gyvenime knygą. Knygą, kuri jam šiuo metu labai reikalinga. Knygą, kurią ilgametis Jaunimo linijos vadovas Paulius Skruibis rekomendavo įtraukti į psichologinių ir savipagalbos knygų lentyną ir kurią vėliau padovanojo leidykla „Sofoklis“.
O jei dar šis žmogus šio įrašo dėka suras kokį darbelį, gali būti, kad knyga ir visi mes jam duosime dar vieną šansą oresniam gyvenimui, be jokių išankstinių nuostatų – ar jis juo pasinaudos.“
