Vaikystės prisiminimai nepalieka
„Yra daugybė akimirkų, dienų, kurios pradingsta iš atminties tarsi nebuvusios. O būna ir tokių, kurios įsirėžia visam gyvenimui. Toks buvo gruodžio rytas, kai mama mane ir seserį išsivežė į kitą šalį – savo gimtinę. Labai ant jos dėl to pykstu“, – kalbėjo viename iš Aukštaitijos kaimų gyvenanti Aleksandra (vardas pakeistas).
Vis dėlto užaugusi ir ištekėjusi, su šeima į Lietuvą sugrįžo. Nusipirko namą, pradėjo ūkininkauti.
Gyvenimas teka savo vaga, diena veja dieną, tik štai prisiminimai iš vaikystės niekaip nepalieka.
Tą rytą, apie kurį papasakojo mūsų pašnekovė, jai buvo aštuoneri metai.
Kolūkio fermoje melžėja dirbusi jos motina vėlavo grįžti iš darbo. Mažoji Aleksandra, bijodama nespėti į mokyklą, pati ėmė pintis kaseles.
Nesisekė – viena plonesnė, kita storesnė, kreivos, negražios...
Dukrai įdavė paveikslą
Kai prasivėrė namų durys ir pagaliau pasirodė motina, mergaitė paprašė paskubėti ir dailiai perpinti jai kasas.
Bet mama pasakė, kad į mokyklą neis. Kad išvažiuoja į jos gimtinę. Ne paviešėti pas močiutę, o visam laikui. Ir niekada čia nebegrįšiančios.
Pati paėmusi krepšius ir jaunesnę dukrą, du krepšius įgrūdo ir Aleksandrai. Dar įdavė paveikslą, kuriame pavaizduota už senio ištekinama jauna mergina. Šį paveikslą motina ypač mėgo.
Taip visos trys, dukros paskui motiną, nubrido per pusnis link kelio. O kiek sniego buvo! Nors atstumas – apie 800 metrų, mergaitei pasirodė, kad apie 10 kilometrų.
Aleksandra nenorėjo niekur išvažiuoti ir vis gręžiojosi į paliekamus namus. Vienkiemyje švietė visur – namuose, kieme, tvarte – paliktos šviesos. Jos turėjo rodyti, kad šeima namuose.
Mergaitei pasirodė, kad mato namo parskubantį tėvą.
Bet ant kelio motina sustabdė pakeleivingą automobilį.
Gyvenimas, oi, nesaldus
Nuo ko gi bėgo motina?
Pašnekovė trumpai papasakojo motinos istoriją. Jos tėvas jaunystėje Kazachstane susipažino su moterimi. Jos nevedė, bet susilaukė dviejų sūnų.
Atvykęs paviešėti į jos gimtinę, jis sutiko kitą į akis kritusią merginą. Gražuolė ta nebuvo, bet 22 metais už jį jaunesnė.
Ją parsivežė į Lietuvą, į vienkiemį. Šeimoje gimė dvi dukros, viena iš jų – Aleksandra.
Bet gyvenimas Lietuvoje kitatautei buvo, oi, nesaldus.
„Tėvas mamai buvo agresyvus, labai žiaurus“, – pasakojo Aleksandra.
Iš vaikystės ji prisimena, kaip kartą naktį prabudo nuo keisto duslaus garso. Atsikėlė ir paėmusi prožektorių ėjo žiūrėti, kas vyksta. Vaizdas net supurtė – sąmonę praradusi jos motina sėdėjo atremta į rąstų sieną, o tėvas suėmęs už plaukų daužė jos galvą į sieną.
Rąstai buvo nudažyti juoda kaip naktis spalva.
„Aš suklykiau. Tėvas paleido plaukus ir mama nuvirto“, – tęsė moteris.
Numetė šaltyje į griovį
Ir tai toli gražu nebuvo pirmas tėvo išpuolis prieš dukrų motiną. Aleksandra pasakojo, kad motinos šonkauliai nespėdavo sugyti. Jai buvo suknežinta plaštaka, o visa galva randuota.
Kartą mūsų pašnekovė paklausė tėvo, kas gi bus, jeigu ir jos vyras bus toks pat žiaurus mušeika. Tėvas atsakė, kad dukros išrinktasis ranką pakels tik vieną kartą. Antrojo nebus, nes jį pats papjausiąs.
„Ir aš buvau tikra, kad taip ir padarytų“, – patikino Aleksandra.
Mat tėvas nemokėjo valdyti savo priepuolių bangos. Įsiutęs galėjo bet ką padaryti – nudurti ar papjauti. Dėl to kalėjo, ir ne kartą.
Aleksandra prisiminė, kaip kartą jis susidorojo su niekuo dėtu vyriškiu. Tuomet tėvas dirbo kolūkio fermoje šėriku, o motina melžėja. Dėl kažko įsiutęs su šakėmis ją vaikėsi po fermą.
Motina pasislėpė. Bet tėvo kelyje pasipainiojo kita melžėja, dėvinti tokį pat chalatą. Tėvas ant jos užsimojo šakėmis.
Pripuolė šios moters vyras su žodžiais: „Ką darai?!“ Tėvas jam vožė šakių kotu ir sulaužė žandikaulį. Šis prarado sąmonę, parkrito. Žmonės išsilakstė į visas puses.
„Tuomet pusantro metro ūgio mano tėvas suėmė to vyro kojas, pakišo po pažastimis, išvilko į lauką ir numetė į griovį. Lauke buvo minus 23 laipsniai“, – pasakojo Aleksandra.
Išsivežė, kad įskaudintų?
Klausantis tokios istorijos, aiškėja, kad moteris bėgo saugodama savo ir dukrų gyvybes.
Bet Aleksandra purto galvą. Tik jau ne dukrų.
„Mums, dukroms, tėvas buvo itin geras ir nepaprastai švelnus. Besąlygiškai mus mylėjo, gynė. O štai motina niekada gyvenime nėra apgynusi. Mus išsivežė tik tam, kad tėvui labai skaudėtų“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tėvas gyvenęs su sąžinės graužatimi, kad nepasirūpino pirmąja moterimi ir sūnumis. Labai dėl to gailėjęsis, kaltinęs save. Jiems nesuteiktą meilę ir švelnumą su kaupu atidavęs abiem dukroms.
Aleksandra dar prisiminė, kad motina paliko tėvui laišką. Jame parašė, kad toliau taip tęstis nebegali. Jeigu liks namuose, tai vieną gražią dieną ją užmuš. Tuomet ji keliautų į kapines, tėvas į kalėjimą, o dukros – į vaikų namus.
Tėvas žaliu tušinuku apačioje prirašė: „Ožka tu, vis tiek tau galvą nupjausiu.“
Vėliau pats šitą laišką ištraukė ir parodė dukrai. Dar pasakė, kad motina gyva tik jų, dukterų, dėka. Juk bet kada galėtų ją surasti, patykoti už kampo ir atkeršyti.
„Bet aš nenoriu, kad iš mano mylimiausių dukrų akių nuriedėtų bent viena ašara. Tik tai sulaikė“, – taręs jai tėvas.
Anūkes vadino „fašistėmis“
Aleksandra prisipažino, kad vis dėlto pyksta. Tik ne ant prieš motiną smurtavusio tėvo, bet ant motinos. Kam šioji neatsiklaususi jas ištempė iš Lietuvos. Kodėl, jei saugojo gyvybę, nepabėgo kur kas anksčiau?
„Prieš mus turėjo gimti brolis. Bet tėvas ją nėščią aštuntą mėnesį taip kojomis subaladojo, kad ji prarado vaiką. Jau tuomet turėjo susirinkti daiktus ir pradingti. Tie vaizdai – naktiniai mušimai, prievartavimai, aš klykianti... Pykstu siaubingai, kad visai tai turėjome matyti“, – aiškino moteris.
Motina jos ir sesers nemylėjusi. Nebuvę jų šeimoje nei švenčių, nei gimtadienių, nei šiltų žodžių.
Nebent mylėjusi trečią dukterį, kurios susilaukė grįžusi gimtinėn ir ten sutikusi savo jaunystės meilę.
Jos įsitikinimu, motina ilgai negrįžo į savo šalį tik todėl, kad gėdijosi savo motinos. Mat toji buvo prieš jos santuoką su daug vyresniu „fašistu“. Baltijos šalių. O čia visi esantys „fašistai“. O čia dar tėvo toks baisus charakteris – kaip tik atitiko.
Aleksandra prisimena, kad jų „puiki“ močiutė ir jas tiesiai į akis vadindavo „fašistėmis“. Dar ji nuolat įkalbinėjusi jos motiną dukras atiduoti į vaikų namus, nes tos „fašistės“ tik gyvenimą jai sugadinsiančios.
Neleido mokytis konservatorijoje
Toji „puiki“ močiutė – išties dailių, taisyklingų veido bruožų moteris – negailėjo kritikos Aleksandros išvaizdai.
Ji anūkei liepdavo nesišypsoti ir nerodyti kreivų dantų. Sakydavo, kad jos nosis kaip erelio. Liepdavo nukirpti mergaitei ilgus plaukus, kad paslėptų klaikias atlėpusias ausis.
Pusseserė irgi nuolat šaipydavosi, kad esą negražioji Aleksandra niekada neištekės. Neatsilikdavusi ir motina.
O juk Aleksandra troško būti aktore!
„Į veidrodį pasižiūrėk! Su tokia išvaizda?..“ – suniekinusi kartą ji dukrą.
„Atidžiau pasižiūrėjau ir išsigandau“, – pasakojo pašnekovė.
Tuomet ji nusprendė studijuoti renginių organizavimo specialybę. Egzaminų laikyti važiavo stabdydama vilkikus, o atgal grįždavo zuikiu traukiniu. Kontrolieriai išlaipindavo, ji stotelėje palaukdavo kito traukinio ir įsmukdavo į jį. Kelionei pinigų neduodavo nei motina, nei močiutė.
Įstojusi į mokamą grupę, išsiverkė ir dokumentus atsiėmė.
Žinojo, kad niekas jos mokslų neapmokės.
Dar didesnė nuoskauda likusi dėl to, kad motina neleido jai mokytis konservatorijoje. Čia ji pateko po konkurso ir viskuo būtų aprūpinta – ne tiktai išsilavinimu, bet ir maistu, drabužiais, pragyvenimu.
Bet motina pasakė: „Ne.“
Maistui – kiaulinių bulvių
Atvykusi į Lietuvą aplankyti tėvo, Aleksandra susigundė jo prašymu grįžti su šeima.
Insultą patyręs, sveikatą praradęs tėvas sakė, kad viską atiduoda – ūkį, gyvulius, namus. Nieko jam daugiau nereikia, tik paimti anūkėlę už rankos ir grožėtis kačiukais, vaikščioti po pievas.
„Labai pavargau“, – ištaręs.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius ir Lietuvoje nebuvo lengva pragyventi, bet motinos gimtoje šalyje išvis buvo klaiku. Žmonės darbindavosi ten, iš kur galėjo parsinešti maisto, apie atlygį nebuvo net ko svajoti.
Ji pati buvo įsidarbinusi kolūkyje, kad galėtų slapta išsinešti kiaulinių bulvių ar naktį pasimelžti karvę. Kitaip grėsė visiškas badas.
Jos vyras nuo ryto belsdavosi į visas duris ir ieškojo darbo. Bet nesėkmingai. Tai jį labai slėgė. Todėl vyras labiau už visus užsidegė idėja vykti į tą šalį, kur gali bent jau turėti daržą, laikyti gyvulių.
Tėvo namai sudegė
Aleksandros šeima ėmė tvarkytis dokumentus ir rengtis kelionei. Tėvui pranešė, kad greit atvyks. Šis ėjo per kaimynus, labai džiaugėsi.
Bet dvi dienos iki vizos moteris gavo telegramą, kad tėvas žuvo. Kaimynas jį užmušė ir padegė.
Su seserimi važiavo tėvo laidoti. Bet sesers nepraleido pasienyje dėl netvarkingų dokumentų. Neatvyko ir Lietuvoje gyvenantys broliai. Aleksandra dėl to labai sielojosi ir pyko.
„Tėvas už viską labiau bijojo, kad vaikai prie karsto vieni į kitus žiūrės tarsi vilkai. Jie tėvui neatleido, o man tai buvo nežmoniškai skaudi netektis“, – nuoskaudos neslėpė pašnekovė.
Tik praėjus kuriam laikui broliai patys susirado seserį.
Atvykusi Aleksandra nustėro, kad neliko ir namų.
Per gaisrą jie supleškėjo. Buvo aišku, kad jeigu jos šeima ir atvyks, gyventi nėra kur. Liko tik trys tėvo laikytos karvės.
Tuomet giminaitė ėmė kviestis į savo kaimą. Pažadėjo padėti įsikurti, surasti kokį namelį, nusipirkti.
Taip ir nutiko.
„Su nuostaba žiūriu į žmones, kurie norėtų grįžti į vaikystę. Negrįžčiau nė už ką, tai pats slogiausias mano gyvenimo periodas. Užtat savo vaikus auginu su meile, kad jaustųsi branginami ir saugūs“, – kalbėjo Aleksandra.
