Pirmąją nelaimę Evelina patyrė 2016 m. Tada ji turėjo vaikiną, gyveno kartu su juo, bet jo elgesys ėmė jai kelti įtarimų. Galiausiai ryžosi parašyti žinutę visoms jo feisbuko draugėms, ir taip išsiaiškino, kad jis turi kitą merginą ir gyvena dvigubą gyvenimą.
Šis įvykis Evelinai buvo didžiulis smūgis, po išdavystės jai nieko nebesinorėjo iš gyvenimo. Tada sumanė pabėgti toliau nuo patirto skausmo, tai yra, emigruoti. Susitarė išvykti į užsienį pagal pirmąjį darbo skelbimą, siūliusį darbą Danijoje, ir po savaitės iškeliavo. Daniją pasirinko dėl to, kad ten gyveno keli brolio draugai, ir ši šalis jai atrodė patikima.
Pirmiausia įsidarbino midijų fabrike, tačiau ten darbo sąlygos buvo itin sudėtingos, tad po mėnesio perėjo į morkų apdirbimo fabriką. Pasijuto kiek geriau, bet vos po kelių mėnesių nutiko nelaimė.
Artėjo 2017 m., buvo Kūčių išvakarės, ir Evelina kartu su būriu bendradarbių fabrike ėjo į darbą vakarinėje pamainoje. Ji žingsniavo pirmoji. Priekyje važiavo autokeltuvas, kuris staiga pajudėjo atgal. Evelina norėjo pasitraukti, bet nespėjo – keltuvas pervažiavo jai vieną koją. Vairuotojas dėvėjo ausines, tad žmonių šauksmo negirdėjo ir koją pervažiavo dar kartą.
Keltuvas svėrė 3,5 tonos, ir kai alpstančią iš skausmo Eveliną greitoji pagalba vežė į ligoninę, mergina suprato, kad bus blogai, kad jos koja ne šiaip sulaužyta, o tiesiog sutraiškyta. „Tie metai man buvo tikrai nelaimingi: po stiprios vidinės traumos patyriau sunkią fizinę“, – sakė mergina.
Gyydytojų prognozės buvo liūdnos: jie sakė, kad lietuvė nevaikščios, nebent galės pastatyti sužeistą koją ant pirštų galų. Svarstė net ir kojos amputacijos galimybę.
Tris mėnesius po traumos Evelina praleido ligoninėje, ir jie buvo tikrai sunkūs: ji negalėjo normaliai nei nusiprausti, nei nueiti į tualetą. Vėliau šiek tiek paeidavo su ramentais.
Ligoninėje buvo sunku ir dėl to, kad nemokėjo danų kalbos, o ir angliškai kalbėjo prastai. Ją lankydavo tik keletas kolegų ir bičiulių, o artimųjų nebuvo šalia.
Ar mergina tada neketino grįžti sveikti į Lietuvą, kur šalia būtų artimieji? Ji patikino, kad tikrai ne: to daryti neleido išdidumas. Juk išvyko į Daniją, ketindama daug uždirbti, tad negalėjo grįžti namo ne tik be pinigų, bet dar ir be sveikatos.
Išleista iš ligoninės namo mergina pasakė sau, kad medikų prognozes, esą ji nevaikščios, paneigs. Ėmėsi mokytis vaikščioti, ir tą darė itin žiauriu būdu. Jos kojos čiurna buvo sutvirtinta važtais, kurie neleido pėdai judėti, bet mergina, išgėrusi daug nuskausminamųjų vaistų, tą koją visaip „laužė“ ir bandė išjudinti. Ir ką gi – varžtai prisitaikė, tad, iškentusi daugybę skausmų, mergina jau galėjo normaliai valdyti pėdą.
Dabar ji vaikšto paprastai, nežinodamas nė neįtarsi, kad buvo patyrusi traumą. Ją primena tik randai ir dar kojos skausmas, kai keičiasi orai.
Randus mergina ketina paslėpti tatuiruote. Planuoja išsitatuiruoti angelą, nes rando forma jį primena, be to, Evelina mano, kad angelas sargas ją apsaugojo. Juk ji galėjo likti visai be kojos arba keltuvas galėjo pavažiuoti dar toliau ir sutraiškyti ją visą.
Pagaliau sėkmė
Atgautas gebėjimas vaikščioti – ne vienintelis Evelinos pasiekimas. Dar iki traumos ji labai mėgo sportuoti ir svajojo dalyvauti fitneso varžybose. Praėjus porai metų po traumos tam ryžosi: paskambino savo bičiulei, daugkartinei fitneso čempionei Sandrai Syčiovai ir pasakė, kad nori ruoštis varžyboms. Bičiulė nesuabejojo: „Gerai, ruošiamės.“
Tuomet sekė 9 mėnesiai intensyvaus darbo: kasdienių treniruočių ir sureguliuotos mitybos. Evelina neigia mitą, kad turėjo valgyti vien ryžius ir vištos krūtinėles – galėjo valgyti ir vaisius, daržoves, žuvį, kitus nesaldžius ir neriebius produktus. Tačiau maistą turėjo sverti ir vartoti tik tam tikru metu, negalėjo lankytis vakarėliuose – juose būtų turėjusi ne tik nevartoti alkoholio, bet ir nieko nevalgyti.
Galiausiai Evelina sulaukė atlyginimo už pastangas: Lietuvoje fitneso varžybose avėdama aukštakulniais užlipo ant scenos. Jai tai buvo didžiulė pergalė ir ji taip džiaugėsi dėl svajonės išsipildymo, kad beveik nieko aplink nematė.
O kai išgirdo, kad užėmė trečiąją vietą, tai ir apsiverkė iš džiaugsmo.
Po metų vėl dalyvavo varžybose, tiesa, sekėsi kiek prasčiau. Dabar sportą yra kiek apleidusi, nes turi daug kitokios veiklos, tačiau ketina prie jo dar grįžti.
Vieną svajonę įgyvendinusi, Eveliną atsiminė ir antrą. Ji jau seniai norėjo turėti nuosavą grožio saloną, tad ėmė mokytis plaukų priauginimo technikos.
Į Lietuvą grįžo netikėtai
Iki praėjusių metų rudens Eva gyveno Danijoje. Paskutinius metus jai ten sekėsi neblogai, dirbo automobilių plovykloje, darbas buvo nesudėtingas. Jau turėjo ir draugų, ir neblogą būstą (tiesa, nuomojamą), tad grįžti į Lietuvą neplanavo.
Bet kai praėjusį rudenį parvyko į Daniją iš Lietuvoje vykusių fitneso varžybų, labai suspaudė širdį ir apėmė didelis noras grįžti namo – visgi čia, o ne ten ji jautėsi sava. Prisidėjo tai, kad neseniai buvo palaidojusi tėtį, tad labai norėjo daugiau laiko praleisti su mama.
Buvo penktadienis, ir Evelina atsisėdo prie kompiuterio pažiūrėti, ar kitai savaitei yra bilietų grįžti į Lietuvą. Jų buvo. Šeštadienį dar nuėjo į darbą ir viršininkui pasakė, kad kitą savaitę į darbą nebegrįš. Antradienį jau skrido namo.
Čia netrukus kibo į darbą: ėmėsi plaukų priauginimo, o rugsėjo 11 d. turėtų atidaryti savo grožio studiją „Eva's Diamond Beauty“.
„Seniau man norėjosi turėti grožio saloną, bet buvo baisu, atrodė, kad reikia labai daug visko išmanyti ir aprėpti. Bet galiausiai nusprendžiau, kad galiu tą daryti“, – sakė mergina.
Prisidėjo ir tai, kad po ilgo bylinėjimosi Danijoje ji gavo kompensaciją už patirtus sužalojimus, tad turėjo ką investuoti į savo verslą. Evelina džiaugiasi, kad darbas jai teikia didelį malonumą, būna, kad savaitgalį net laukia pirmadienio, kai grįš prie darbo.
„Man atrodo, kad savo darbą mylėti labai svarbu, juk jame praleidžiame vos ne pusę savo gyvenimo“, – pastebėjo.
Širdį skaudėjo ilgai
Per kiek laiko užsimiršo vaikino išdavystė, nuo kurios bėgo į Daniją? Evelina prisipažino, kad širdį jai skaudėjo ilgai, gal trejus metus, iki pat praėjusio rudens, kai grįžo į Lietuvą. O tada širdies skausmą pakeitė savotiškas dėkingumas tam vaikinui: juk jei ne jis, ji nebūtų tuo, kas yra dabar, ir dvi didžiosios jos gyvenimo svajonės nebūtų išsipildžiusios.
Grįžus į Lietuvą apie santykius Evelina negalvojo, buvo nusiteikusi atsidėti darbui, bet netikėtai šalia atsirado vaikinas, su kuriuo ryšys trunka dar neilgai, bet yra labai gražus.
Taigi dabar pašnekovė jaučiasi laiminga. „Jei kažkas nesiseka ir apima prasta nuotaika, primenu sau, kad ta problema – visiška smulkmena, lyginant su mano patirta kojos trauma ir sunkumais, kuriuos išgyvenau tada. Svarbiausia, kad būtume sveiki ir šalia turėtume sveikus artimuosius, o visa kita neverta didesnių išgyvenimų“, – pastebėjo daug patyrusi mergina.
