Socialiniuose tinkluose Giedrė dabar prisistato kaip Trainella – asmeninė ir pilateso trenerė, jogos entuziastė, sveiko gyvenimo, o gal tiksliau – visaverčio gyvenimo propaguotoja.
Jos misija – įkvėpti kitus tokiam gyvenimui, kuris ryškiai švies net tamsiausią dieną. Būtent pozityvumas yra Trainellos ginklas, kuriuo ji nori pasidalinti su visais, ką tik sutinka savo kelyje.
Tačiau vos prieš trejus metus šalia jos pavardės buvo galima parašyti – rinkodaros vadybos bakalaurė.
Iš Kauno kilusi Giedrė po studijų išvyko į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną, kur buvo įsikūręs tuometis jos širdies draugas. Jai buvo labai palanku dėl to, kad būdama ten baigė ir asmeninio trenerio studijas.
Kuo rinkodara susijusi su sportu? Tiesiog pati tuo metu intensyviai sportuodavo – į sporto salę eidavo kasdien.
Tai buvo jos aistra, kuria ji akivaizdžiai degė!
Salėje prie jos prieidavo žmonės ir klausdavo patarimų, kaip sportuoti, nors ji dar nebuvo trenerė. Mat ji darydavo įdomesnius pratimus, kuriuos susirasdavo internete, mėgaudavosi veikla. Toks kitų dėmesys ir prašymai padėti paskatino susimąstyti, kad tai galėtų būti jos gyvenimo kelias.
Tačiau Londone tuo keliu žengti Giedrė nepradėjo. Po studijų su draugu ji išvyko į ilgą kelionę po Aziją. Tuo metu jie turėjo galimybę dirbti nuotoliniu būdu, tad keliavo nevaržomi tris mėnesius.
Pirmą mėnesį praleido Tailande, antrą – Vietname, trečią – Balio saloje.
Ten neturėjo tikslo pradėti dirbti trenere, šį kelią atidėjo.
Bet ėmė kelti nuotraukas ir filmukus su jogos pratimais į socialinius tinklus norėdama padėti pirmąją verslo internetu plytą. Žinoma, keliaudama pati tobulinosi, lankė jogą.
„Tai buvo labiau savęs pažinimo kelionė. Patyriau tikrą kultūrinį šoką. Azijoje žmonės gyvena visiškai kitaip, džiaugiasi visai kitais dalykais nei mes Vakarų pasaulyje.
Kelionė mane pakeitė. Į daugelį dalykų ėmiau žvelgti kitaip“, – apie virsmą pasakojo Giedrė.
Kai po kelionės grįžo į Lietuvą, jai buvo sunkoka susitaikyti su žmonių santūrumu. Ji visuomet sveikinasi su nepažįstamais, visiems šypsosi ir dėl to sulaukia iš lietuvių nepatiklių žvilgsnių.
Bet ne dėl to Lietuva tada tapo tik trumpa stotele. Giedrė taip priprato prie šiltųjų kraštų, kad nusprendė kraustytis gyventi ten, kur visus metus šilta.
Pasirinko Ispaniją – Marbeljos kurortą šalies pietuose. Dėl to, kad ten gyvena ir nuolat atvyksta didelis srautas angliškai kalbančių žmonių.
Giedrė ispanų kalbos nemokėjo, tačiau jau norėjo dirbti trenere ir padėti žmonėms gyventi sveikai, o mokydamasi ispanų kalbą dar būtų užtrukusi. Tad vietoj Madrido ar Barselonos miestų, apie kuriuos svarstė, pasirinko vietą, kur ispanų kalba nėra privaloma, nes ten apie pusę žmonių yra tokie kaip Giedrė – atvykę iš kitų šalių.
Įsikūrusi Marbeljoje lietuvė susisiekė su keliomis studijomis ir iškart pradėjo dirbti. Vienoje geriausių Marbeljos studijų Giedrė ėmė vesti oro jogos pratybas. Viską pradėjo nuo nulio, nes jos niekas ten nepažinojo.
„Daug kam atrodo, kad oro joga labai sudėtinga, – nieko panašaus. Mano tikslas buvo kuo daugiau bendrauti su žmonėmis ir papasakoti apie oro jogą, pakviesti net vyresnius žmones į pradedančiųjų klasę išbandyti“, – pasakojo Giedrė.
Taip skleidžiant apie save žodį palengva lietuvės klientų ratas padidėjo. Tarp jų buvo vos dešimtadalis ispanų. Atėjus vasarai atsirado daugiau turistų, daug atvykėlių iš Kuveito, kurie užsisakinėdavo privačias pratybas.
Išaugo asmeninių Giedrės treniruočių poreikis. O klientų namuose nebuvo oro jogos atributų, tad keitėsi ir sportavimo pobūdis – daugėjo lankstumo, ištvermės ir jėgos pratimų, kai naudojamas kūno svoris.
Pernai vasarą Giedrė buvo labai užsiėmusi, tačiau jai pasibaigus darbo sumažėjo. Tad ji ilgai negalvojo – išskrido į JAV mokytis pilateso. Kodėl būtent ten?
„Dėl dviejų priežasčių. Mano močiutė gyvena už Atlanto, o pilatesas kilęs iš ten. JAV yra pagrindinės mokymo bazės, šios mankštos pradininko Josepho Pilateso mokiniai, tad sumaniau nuvažiuoti arčiau šaltinio. Kaip dėl jogos vykstama į Indiją“, – paaiškino Giedrė.
Susiradusi vieną pilateso mokyklų lietuvė nuvyko į Arizonos valstijoje esantį Skotsdeilio miestą. Bet jau prieš kirsdama Atlantą žinojo, kad į Marbelją nebegrįš. O kita jos šalis bus ta, kur žiemą šilta. Tik kur?
Kadangi Giedrė visuomet būna apsupta žmonių, bendraujant viena moteris pakišo lietuvei mintį – Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai. Iš pradžių ji neužkibo už tos minties. Mat jau anksčiau buvo susidariusi įspūdį, kad, norint Dubajuje mėginti kurtis, reikia turėti daug santaupų.
„Bet ta moteris mane toliau įkalbinėjo. Sakė – tai jos mėgstamiausia vieta pasaulyje, ten ji turinti draugių ir man padės.
Pamaniau – neturiu ko prarasti, ir per savo gimtadienį spalio 10-ąją išskridau į Dubajų“, – paaiškino G.Vikniūtė.
Lietuvės ten niekas nelaukė, darbo ji neturėjo, bet surizikavo ir išskrido su mintimi: duodu sau tris mėnesius, per kuriuos išsiaiškinsiu, ar ten man patiks. O iš pradžių įsidarbins, susiras klientų – tikrai nepražus. Kaip tikra avantiūristė!
„Kad esu tokia, sužinojau tik praėjusiais metais. Iki tol planuodavau, kad nebūtų jokios nežinomybės. Bet gyvenimas pasisuko kitaip. Supratau, kad jei nesijauti laimingas ir patenkintas tuo, ką darai, darydamas ir toliau tą patį kito rezultato nesitikėk“, – tokia mintimi vadovavosi G.Vikniūtė.
Tuo labiau kad ji esą neturėjusi pasirinkimo. Jai būtų buvę sunku pragyventi Marbeljoje – mat ten sakoma – reikia dirbti vasarą, kad pragyventum žiemą. Giedrei tai nepatiko, o sugrįžti į Lietuvą ji nenorėjo.
Dubajuje ji išsinuomojo butą ir ėmė skintis kelią – bendrauti vos ne su kiekvienu sutiktu žmogumi, megzti pažintis, skleisti apie save žinią, ieškoti darbo.
Vakarais grįždavo su penkiais naujais kontaktais telefone. Pavyzdžiui, vieni duodavo kokios nors studijos administratorės telefono numerį, kiti patys susidomėdavo sportu.
Lygiai po savaitės Giedrė jau dirbo studijoje, tris kartus per savaitę vedė oro jogos ir pilateso treniruotes.
„Tą nuostabią studiją buvau radusi internete dar prieš ten nuvykdama. 30-ame aukšte su nuostabiu vaizdu. Vesdama treniruotes negalėdavau nuleisti akių nuo lango“, – su šypsena prisimena Giedrė.
Dubajuje yra didžiulė užsieniečių bendruomenė. Kaip ir Marbeljoje – kai į studiją ateina žmogus, jis gali būti iš bet kurio pasaulio krašto. Lenkas, australas, amerikietis, italas – bet kokios tautybės.
Užtat vietos moterys į studijas nevaikšto, jų beveik nepamatysi. Jos saugo savo privatumą ir renkasi moterų klubus arba kviečiasi treneres į namus. Giedrė irgi turėjo kelias klientes, atvykusias iš Sirijos ir Kazachstano, pas kurias vykdavo rengti pratybų.
Iki tol lietuvė manė, kad Dubajuje žmonės suvaržyti, turi paklusti griežtoms taisyklėms. Tad iš pat pradžių net nežinojo, kaip rengtis einant į parduotuvę.
Tačiau nuėjusi į prekybos centrą pamatė, kad visi rengiasi, kaip nori, elgiasi laisvai, svetimšalės moterys netgi su trumpais sijonais – ir iš karto visos nuostatos subliūško.
Naktinis gyvenimas Dubajuje vyksta, prekiaujama alkoholiu, merginos laukiamos restoranuose ir naktiniuose klubuose, joms daroma nuolaidų. Kadangi Giedrės sveikas gyvenimo būdas nedera su naktiniu pasauliu, klubuose ji nesilankė.
Lietuvė Dubajuje praleido keturis mėnesius, tik trumpam buvo išvykusi į JAV.
Tą kelionę ji vadina didžiausiu gyvenimo nuotykiu, kuris susijęs su kanadiečių rašytoju, lyderystės meistru Robinu Sharma, garsiosios knygos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“, autoriumi. Jau gerą dešimtmetį Giedrė juo žavėjosi, o Dubajuje kaip tik vyko knygų mugė, į kurią R.Sharma atvyko pristatyti naujo kūrinio.
„Negalėjau praleisti progos jį pamatyti! Į mugę eiti kartu pasikviečiau kaimyną italą, kuris irgi yra šio rašytojo gerbėjas.
Sulaukę savo eilės prie stalo, kur R.Sharma dalijo autografus, pakvietėme jį vakarienės į restoraną, kuriame tuo metu dirbo ir mano kaimynas“, – su šypsena pasakojo Giedrė.
Ir ką jūs manote? R.Sharma priėmė pasiūlymą ir atvyko pavakarieniauti. Giedrė kartu nevakarieniavo, tiesiog padėjo paruošti staliuką su nuostabiu vaizdu į garsiuosius Dubajaus statinius, vakarienė nieko nekainavo, o pabaigoje Giedrė turėjo progą pabendrauti su rašytoju.
Jis, susižavėjęs lietuvės ir italo jaunatviška energija, jausdamas dėkingumą, pakvietė juos į Toronte, Kanadoje, vykusią keturių dienų konferenciją būti jos svečiais. Tiesiog jiems patiems reikėjo nusipirkti kelionę, užsisakyti viešbutį, o dalyvavimas konferencijoje nekainavo.
„Žinojau, kad tai bus istorija, kurią pasakosiu savo anūkams, tad negalėjau atsisakyti tokios progos“, – toliau dėstė G.Vikniūtė.
Apie pasaulyje žinomo lyderystės meistro R.Sharmos konferenciją buvo skelbiama, kad tai vienas geriausių renginių žmonėms, kurie nori patys sukurti reikšmingą verslą, gyventi nepaprastą gyvenimą ir susipažinti su didelės sėkmės sulaukusiais pasaulio žmonėmis.
Giedrė pati tuo įsitikino ir tvirtina, jog ne tiek renginys, kiek ten sutikti žmonės paliko tokį įspūdį, kad iki šiol atsikėlusi kas rytą jaučia didžiulę energiją ir motyvaciją siekti tikslų, pozityviai ir smalsiai žvelgti į pasaulį.
„Iki šiol bendrauju su ten sutiktais žmonėmis iš viso pasaulio. Jaučiu, kad mano kelionė tęsiasi sėkmingai būtent dėl tos konferencijos.
Nebuvo lengva išvykti į Dubajų, kur niekas nelaukė. Tačiau visos mano kelionės ir yra didžiausia investicija. To nė už ką nekeisčiau į sėdėjimą vienoje vietoje ir saugų atlyginimą. Tai – ne mano būdui“, – aiškino G.Vikniūtė.
Mergina siekia visur keliauti ne dėl nuotraukų, o kad sutiktų naujų žmonių.
Giedrė mano, jog ji yra pavyzdys, kad pažinčių ieškojimas, nuolatinis bendravimas tarsi pakelia gyvenimą į kitą lygmenį, leidžia pamatyti pasaulį kitu kampu.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad kartais jaučiasi tarsi be vietos. Dabar yra grįžusi į gimtąjį Kauną, tačiau jau netveria savo kailyje. Kasdien jos galvoje sukasi mintis, kur praleis žiemą.
„Koronavirusas manęs nesustabdys. Dievas atsiųs man ženklą, ir aš tikrai jį pastebėsiu – tikiu ženklais, savo nuojauta, kuri ir veda mane į priekį. Jei jaučiu, kad kažkas netinka, to ir nedarau“, – apie gyvenimo principus kalbėjo G.Vikniūtė.
Kai Dubajuje baigėsi Giedrės darbo viza, ji svarstė, ar toliau ją prasitęsti, ar kelti sparnus kitur. Taip per vieną naktį nusprendė grįžti į Marbelją, kuri jau buvo tapusi saugiu, pažįstamu uostu.
Pagyvenusi ten mėnesį lietuvė planavo vėl vykti į kelionę – pirmiausia į JAV aplankyti močiutės, o gegužę praleisti Indijoje ir mokytis jogos.
Bet Giedrei būnant Amerikoje pasaulį sukaustė koronavirusas, užsidarė visos durys. Jogos ir pilateso trenerei tai buvo lemtingas ženklas pagaliau pradėti veiklą internetu.
Šiuo metu G.Vikniūtė gyvena gimtajame Kaune, nuotoliniu būdu internetu veda jogos ir pilateso treniruotes žmonėms iš viso pasaulio. Be to, kol būna Lietuvoje, sekmadieniais organizuoja jogos treniruotes Kaune gryname ore.
Kryptis, į kurią Giedrė linksta šiuo metu, yra asmeninis tobulėjimas, vadinamasis koučingas. Šią sritį ji norėtų sujungti su sveikatingumu ir padėti žmonėms išeiti iš neigiamų emocijų rato, atsikratyti blogų įpročių. Imtis tokios veiklos Giedrę pastūmėjo domėjimasis savimi ir aplinkinių įvertinimas.
„Sulaukiu padėkų iš žmonių, kad įkvepiu juos net to nesiekdama. Supratau, kad žmonės patiria daug streso, turi neišspręstų problemų. Taip kilo mintis padėti jiems atsigauti emociškai ir psichologiškai.
Ir man nėra svarbu, kaip save pavadinti, svarbu, ką aš darysiu ir kaip tarnausiu žmonėms. Nesu asmeninė trenerė, nesudarinėju planų, sportuoju kartu su žmonėmis, o po treniruočių bendraujame“, – apie savo veiklą pasakojo G.Vikniūtė.
Anksčiau ji net neįsivaizdavo, kad gali šitaip žmonėms daryti įtaką, juos įkvėpti. O pati to įkvėpimo semiasi keliaudama, bendraudama.
„Dabar nebejaučiu jokių lubų gyvenime, nes esu įsitikinusi, kad patys save apribojame.
Nuostabiausias dalykas yra sutikti žmones, kurie tiki tavimi. To aš linkiu kiekvienam“, – pozityvumu tryško G.Vikniūtė.
Pajuntama nesvarumo būsena
Oro joga – tai sportas, kurį sudaro tradicinės jogos pozos (asanos), gimnastikos, akrobatikos ir pilateso elementai.
Oro joga išsiskiria tuo, kad per pratybas naudojama speciali medžiaginė tampri juosta. Audinys pasižymi minkštumu, tamprumu ir elastingumu, jis tvirtinimas prie lubų ir beveik siekia žemę. Ši juosta, nelygu pratimai, iš dalies arba visiškai išlaiko žmogaus kūną.
Daug pratimų atliekama ore, kabant žemyn galva ir dirbant su savo kūno svoriu, treniruotė atrodo tarsi šokis. Galima daryti labai įvairias – skirtingo sudėtingumo, intensyvumo ir ritmo treniruotes. Nors iš pirmo karto gali atrodyti baisu, treneriai nuo pat pirmos treniruotės ragina kuo labiau atsipalaiduoti ir pasitikėti savo jėgomis. Oro joga tinka įvairaus amžiaus žmonėms, pradedantiesiems tikrai nebūtina jogos ar akrobatikos patirtis.
Mankštinantis ore aktyviai dirba gilieji raumenys, ypač juosmens, nugaros ar galūnių. Elastinga juostos medžiaga leidžia išlaikyti lankstumą ir judrumą.
Oro jogos meistrai tikina, kad ši mankšta atpalaiduoja nugarą ir sumažina jos skausmus, ištempia stuburą, atpalaiduoja nervų sistemą, padeda atgaivinti virškinimo sistemą, limfą ir kraują, gerina laikyseną, stiprina viso kūno raumenis, didina lankstumą, mobilumą, stiprina sąnarius, padeda įveikti baimes ir emocinius blokus, lavina pusiausvyrą ir kūno kontrolę, gerina savijautą.
Paprastai per treniruotes jungiami jogos elementai: jogos filosofija, požiūris į gyvenimą, asanos, kvėpavimo pratimai, koncentracija ir meditacija, taisyklingas atsipalaidavimas (šavasana) ir skatinamas sąmoningumas. Tad oro jogos meistrai tikina, kad pratybų metu patiriama nesvarumo būsena padeda išlaisvinti emocijas, atrasti džiaugsmą, atsikratyti įtampos.
Oro jogos atsiradimo istorija nėra iki galo žinoma. Tačiau panašias treniruotes beveik prieš tris dešimtmečius Niujorke, JAV, ėmė rengti Brodvėjaus teatro choreografas, buvęs gimnastas. Mankšta buvo pritaikyta buvusiems gimnastams, kurie norėjo išlaikyti lankstumą ir nesportuodami profesionaliai. O daug vėliau, beveik prieš dešimtmetį, skirtingose pasaulio vietose, naudojant jogos elementus, atsirado mankšta, pavadinta oro joga.
