Koronavirusas iš vilniečių motinos ir dukterų atėmė jų kūrinį

Sendaikčių ir drabužių parduotuvėlė Vilniaus senamiestyje Jurgitai Maldžiūnienei (64 m.) ir dukroms Justei (37 m.) bei Onei (30 m.) Maldžiūnaitėms devynerius metus buvo nuolatinė susitikimų ir darbo vieta. Koronaviruso pandemija neseniai išardė trijulės verslą, tačiau neišderino tvirtų šeimos ryšių.

Drabužių kūrėja J.Maldžiūnaitė (viduryje) parduotuvėje dirbo su mama ir seserimi One, bet neseniai jų keliai išsiskyrė.<br>R.Rylaitės nuotr.
Drabužių kūrėja J.Maldžiūnaitė (viduryje) parduotuvėje dirbo su mama ir seserimi One, bet neseniai jų keliai išsiskyrė.<br>R.Rylaitės nuotr.
Seserys Onė (kairėje) ir Justė kartu vykdavo pirkti audinių į Italiją.<br>R.Rylaitės nuotr.
Seserys Onė (kairėje) ir Justė kartu vykdavo pirkti audinių į Italiją.<br>R.Rylaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Sep 8, 2020, 9:13 PM

Kostiumo dizainą Vilniaus dailės akademijoje studijavusi J.Maldžiūnaitė, eidama iš paskaitų Šv.Mykolo gatve, pasvajodavo šioje vietoje turėti parduotuvėlę.

Prabėgus keleriems metams taip susiklostė, kad iš tiesų Justė su mama ir seserimi toje gatvėje įkūrė sendaikčių ir drabužių parduotuvę.

Bet imtis šeimos verslo pastūmėjo ne svajonė, o kitos priežastys. Prieš 9 metus J.Maldžiūnaitė buvo ieškojimų kelyje.

„Mano sūnui buvo dveji su puse metų, sprendžiau, kuo užsiimti. Tuo metu mama gyveno Šakiuose, aš – Vilniuje. Verkėme, kad esame toli viena nuo kitos. Po kiek laiko jai paskambinau: kuriame parduotuvę Vilniuje“, – prisiminė J.Maldžiūnaitė, kurios sūnui Dovydui suėjo jau 11 metų.

Per tą laiką išaugo ne tik Justės sūnus, bet ir parduotuvės „Šarka. Daiktų kelionės“ veikla – ją sėkmingai įsuko mama su dukromis.

Architektė J.Maldžiūnienė Šakiuose buvo įkūrusi dailės saloną, bet patalpas ir butą motina pardavė, kai tik nutarė kraustytis į Vilnių. Ne tiktai J.Maldžiūnienė, bet ir dukra labai tikėjo naujo verslo sėkme – nuo sumanymo iki parduotuvės atidarymo praėjo vos keli mėnesiai, ir jos jau bendravo su klientėmis.

„Dirbau kostiumų dailininke teatre, dizainere siuvimo fabrike, su reklamų kūrėjais – labai blaškiausi. Bet labai norėjau turėti savo parduotuvę toje vietoje, pro kurią eidavau į Dailės akademiją. Man tai atrodė labai romantiška“, – šyptelėjo Justė.

Drabužių kūrėja nebūtų drįsusi viena atidaryti parduotuvės, todėl apsidžiaugė, kad jos sumanymui pritarė mama, jau žinojusi panašaus verslo skonį.

Mama ir dukra pasiskirstė darbus – J.Maldžiūnienė ieškojo kitų kurtų papuošalų, išskirtinių suvenyrų, o J.Maldžiūnaitė pati kūrė aksesuarus, drabužius.

Parduotuvėje buvo galima rasti kasdienių drabužių – lino, šilko suknelių, sijonų ar kašmyro, vilnos paltų, kuriuos modeliavo Justė. „Apdaro ilgalaikiškumas, kokybė ir gera kaina“, – priežastis, dėl kurių parduotuvė buvo mėgstama klienčių, nurodė J.Maldžiūnaitė.

Po kelerių metų prie mamos ir sesers prisijungė O.Maldžiūnaitė. Ji dirbo pardavėja, kol studijavo architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Po to jaunėlė baigė kultūros vadybos magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Bet nemažai laiko šeimos versle praleidusi Onė galiausiai vienoje sostinės kolegijoje įgijo ir drabužių sukirpėjo-konstruotojo specialybę, nes norėjo talkinti Justei.

Seserys drauge vykdavo į Italiją pirkti audinių. Kai pačios viską įsigydavo be tarpininkų, drabužių kainos jų parduotuvėje buvo prieinamos ministerijų tarnautojoms, Prezidentūros ar Vilniaus universiteto darbuotojoms. J.Maldžiūnaitė neslėpė, kad klientėmis tapo aplinkinių įstaigų darbuotojos ir Senamiesčio gyventojos. „Tai buvo tiesiog tos vietos verslas“, – patikino dizainerė.

J.Maldžiūnaitė audinius rinkdavosi pati dėl to, kad puikiai išmanė šią sritį, – prieš kostiumo dizainą ji studijavo tekstilę.

„Liečiu audinius ir man silpna darosi iš malonumo. Man labai patinka atrinkti audinius, bet šįmet į Italiją jau nevykau dėl koronaviruso grėsmės. O drabužių modeliai – labai paprasti, kuo universalesni, nepavaldūs madai. Tokie rūbai neišeidavo iš mados“, – pasakojo J.Maldžiūnaitė. Jai viena klientė net pasigyrė, kad dar nešioja prieš devynerius metus pirktą sarafaną.

„Nesigėdiju, aš ne menininkė, aš – amatininkė. Man patinka medžiaga, man patinka dirbti. Onei taip pat patinka rankų darbas. Manau, ne aš ją įkvėpiau, o ji turėjo galimybę pabandyti kurti drabužius. Šeimos verslas ją užkrėtė konstruoti rūbus“, – svarstė J.Maldžiūnaitė.

Pasakojant apie keliones su seserimi į Italiją dizainerės akyse sužibo žiburiukai.

Nuvykusios į Milaną Maldžiūnaitės išsinuomodavo automobilį ir šimtus kilometrų važiuodavo į audinių sandėlius. Jos aplankydavo po 10 sandėlių per dieną, o tokios audinių paieškos trukdavo savaitę.

Lietuvėms su italais buvo gera turėti darbo reikalų – apžiūrėjusios ir atsirinkusios audinius kartu važiuodavo pietauti. „Šalį pažinome ne iš turistinės pusės. Kilnojome ir nešiojome audinių ritinius, pačios juos pakuodavome, todėl nereikėjo eiti į sporto klubą“, – raumeningas rankas parodė Justė.

Šeimos moterys buvo pasiskirsčiusios pareigomis – seserys daugiau dirbo siuvyklėlėje, ieškojo audinių, o mama daugiau sukosi parduotuvėje. Porai dienų per savaitę dukros mamą išleisdavo atsikvėpti ir ją pavaduodavo parduotuvėje.

Trijulė dirbo be pykčių, tiesa, neslepia – nemažai jaunimo stebėjosi, kaip įmanoma dirbti su mama. „Matyt, tie santykiai buvo tinkami verslui. Labai gerai sutarėme. Nesijaučiu prisirišusi prie mamos sijono, mes viena kitą daugiau papildėme“, – šyptelėjusi tikino dizainerė.

Šeimos verslo sėkmė priklausė ne tik nuo kokybiškų drabužių pasiūlos, bet ir nuo geranoriškumo. Į parduotuvę klientės užsukdavo lyg į namus, nes čia buvo tokia atmosfera, buvo justi nuoširdus bendravimas.

Justė su keliomis nuolatinėmis klientėmis tapo draugėmis – ne tik jas puošė, bet ir susitikdavo švęsti vaikų gimtadienių.

„Pažinojome visas klientes, turėjome skolų lapelius kaip žydų parduotuvėlėje arba žinojome, kad prekę reikia atidėti iki algos. Norėjosi dirbti su mažiau turtingomis, bet intelektualiomis moterimis – atiduodavome suknelę, o susimokėdavo, kada galėdavo“, – prisiminė dizainerė.

Šeimos verslas, J.Maldžiūnaitės įsitikinimu, tinka žmonėms, kurie mėgsta pastovumą. Tad devynerius metus mama su dukromis dirbo kaip komanda ir nenorėjo įsileisti kitų darbuotojų – vargu ar svetimi žmonės būtų pritapę, ar turėtų tiek pat atsakomybės.

„Pinigai po truputį kapsėjo, nes parduotuvė dirbo kasdien. Niekada neuždirbome labai daug, nes neįmanoma iš vienos parduotuvėlės praturtėti, dėl to reikėtų kurti prekybos tinklą. Mes sau atlyginimus užsidirbome ir iš to gyvenome“, – pasakojo J.Maldžiūnaitė.

Bet pastovumas taip pat turi ribas – nori ar nenori, bet ištinka permainos.

„Paskutinį tašką parduotuvės darbui Senamiestyje padėjo koronavirusas ir karantinas“, – tvirtino J.Maldžiūnaitė, artėjant vasarai nesitikėjusi, kad čia, kaip buvo įprasta, grįš užsienio svečiai.

Nepaisant buvusios verslo sėkmės, jau ir 2019 metų pabaiga nežadėjo nieko gera.

Kinijoje kilusi koronaviruso grėsmė buvo tarsi įspėjimas daugeliui pasaulio verslo sričių ir gyventojų sveikatai.

Prasta nuojauta neaplenkė ir parduotuvės „Šarka. Daiktų kelionės“ šeimininkių.

Ilgokai sukdamasi šeimos versle J.Maldžiūnienė pastaruoju metu jautėsi pavargusi ir užsimindavo dukroms, kad norėtų daugiau laiko praleisti sodyboje prie Molėtų.

Praėjusį rugsėjį Onė susiruošė į Portugaliją. Ji norėjo pagyventi prie Atlanto vandenyno.

„Kalbamės telefonu kasdien, nes šeimos narių ryšys labai stiprus. Matome, kad ji laiminga, bet ir mums, ir jai trūksta vienoms kitų. Sunkiausia, kad Onė dabar toli“, – patikino J.Maldžiūnaitė, augusi žinomo tapytojo Jono Maldžiūno šeimoje. Be sesers, Justė turi brolį fotomenininką Igną (42 m.). Tačiau drabužių versle, kaip dažniausiai įprasta, sukosi šeimos moterys.

Porto mieste įsikūrusi O.Maldžiūnaitė dirbo siuvimo įmonėje drabužių konstruotoja, o dabar ketina imtis individualios veiklos. Lietuvė susirado draugą, nors į Portugaliją išvyko ne meilės ieškoti. Pamėginti jėgas svetimoje šalyje Onę traukė ir jauniesiems verslininkams skirta programa, kuri ją itin sudomino. Gali būti, kad O.Maldžiūnaitė netrukus savarankiškai imsis verslo.

„Kaip tėvai išvyko į kaimą, taip Onė į Portugaliją“, – apie šeimos narių išsiskirstymą užsiminė Justė.

Tačiau Justė džiaugėsi, kad parduotuvės uždarymas Senamiestyje namiškiams išėjo į naudą, – sodyboje su anūkais ir darže laiką leidžianti mama atgavo jėgas ir tarsi atjaunėjo, o sesuo jaučiasi prisijaukinusi Portugaliją.

„Tie devyneri metai šeimos versle buvo daug. Atrodė, gaila palikti, nes jaučiausi prisirišusi kaip prie savo vaiko.

Bet taip pat norėjau daugiau susitelkti į kūrybą – siuvinius. Be to, karantinas padiktavo ir kitus gaminius – siuvame šilkines, linines kaukes, jos mus gelbėja“, – patirtimi dalijosi J.Maldžiūnaitė, nenorėjusi vietoj namiškių ieškoti naujų verslo partnerių.

Tad Šv.Mykolo gatvėje per karantiną buvo atsisakyta patalpų nuomos, o „Šarka. Daiktų kelionės“ persikėlė į internetinę parduotuvę.

Kai Justė paskelbė feisbuke apie permainas, pasipylė klienčių žinutės su klausimais, kodėl vienintelė tokia jauki vieta Vilniuje užvėrė duris? Kai kurios rašė, kad į parduotuvę ateidavo tarsi išsikalbėti psichologei.

„Klientės nuliūdusios. Iš tikrųjų man buvo sunku joms pranešti tokią žinutę – juk su daugeliu buvome užmezgusios artimą ryšį“, – tvirtino J.Maldžiūnaitė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.