Gerardas prisipažino, kad iki pažinties su sužadėtine Migle (22 m.) su panelėmis pabendraudavo, bet jų keliai greitai išsiskirdavo. Daugelis jų nesuprasdavo vaikino meilės savotiškiems gyviams.
„Tikrai nebūčiau galėjęs draugauti su mergina, kuri į roplius žiūrėtų kaip į gličias šlykštynes. Net ir kai kurie tėvų draugai po to, kai mūsų namie atsirado roplių, nustojo lankytis svečiuose. Na, bet aš manau, kad gyvūnai – tarsi filtras, atmetantis žmones, su kuriais man nepakeliui. Iš žmogaus elgesio su gyvūnais galima spręsti, ar jis geras, ar ne“, – įsitikinęs Gerardas.
Šiaip ar taip, jis truputį jaudinosi, per vieną pirmųjų pasimatymų kviesdamasis Miglę į svečius, kad supažindintų su savo augintiniais. Tiesa, tuo metu jų buvo mažiau – 2 driežai, žaltys, Afrikos ežiukas, na, ir būrelis vorų bei vabzdžių.
Gerardas labai apsidžiaugė, kai Miglė jo gyvūnų neišsigando ir juos priėmė natūraliai. Ypač jai patiko ežiukas, taip pat ir gerozauras – didelis šarvuotas driežas, kuri mergina mielai laikė ant kelių.
Miglė tą pasimatymą atsiminė taip: „Iki tol aš buvau nusiteikusi, kad žmonės augina namie šuniukus ir žiurkėnus, na, o Gerardas man parodė visai kitokį gyvenimą. Ir tas gyvenimas buvo įdomus. Iki tol su gyvate ar dar kažkuo susidūrusi nebuvau, baimių neturėjau, taigi paklausiusi jo rekomendacijų (nedaryti staigių judesių ir pan.) nebijojau jų paimti ant rankų – tie gyvūnai tikrai buvo taikūs.“
Nors ir Gerardas, ir Miglė prieš penkerius metus gyveno Ukmergėje, susipažino internetu. „Nemaniau, kad šitaip gali išeiti kažkas rimto, bet išėjo. Mano draugė „Snapchat“ programėlėje pakvietė Gerardą į draugus, porą savaičių susirašinėjome, o tada jis sugalvojo pretekstą susitikti. Aš tuo metu lankiausi Norvegijoje, taigi parašė, kad jo akvariumui reikia norvegiško akmenuko. Na, kadangi pretekstas buvo toks „rimtas“, aš sutikau“, – nusijuokė Miglė.
Gerardas sako, kad jam mergina patiko ne tik tuo, kad neišpeikė jo augintinių, bet ir tuo, kad buvo kitokia nei visos iki tol jo pažinotos panelės. Na, suprantama, patiko ir jos išvaizda. O Miglei draugiškai ir maloniai bendraujantis vaikinas iš karto pasirodė labai savas ir artimas.
Šiemet penkerių metų draugystės proga Gerardas pakvietė Miglę paautostogauti Kuršių Nerijoje. Vieną dieną pasakė, kad vakare laukia gražus pasivaikščiojimas. Jo metu miške pakeliui link Vecekrugo kopos pasipiršo.
Miglė pasakojo: „Man tai buvo tikrai netikėta. Ėjome mišku link tos kopos, kai jis paklausė, ar atsimenu, kaip prieš penkerius metus pasiūlė tapti jo princese. O tada staiga atsiklaupė ir paklausė, ar būsiu jo karaliene.“
Gerardas pastebėjo, kad Miglei draugauti pasiūlė rugpjūčio 7 d., po penkerių metų tą pačią dieną pasipiršo, o vestuvės tikriausiai įvyks ateinančių metų rugpjūčio 7 d. „Sakoma, kad vyrai pamiršta datas, bet aš viską taip sudėliojau, kad neužsimirštų“, – nusijuokė gamtininkas.
Perki skorpioną – tarantulas dovanų
Pora tvirtina, kad ir po vestuvių gyvūnai niekur nedings. Gerardas jau numatęs, kad, kai šeimoje atsiras mažylis, terariumus bus galima užrakinti spynelėmis.
Tiesa, dar reikės sugalvoti, kur ir kaip pora su savo augintiniais įsikurs. Vasarą jie leido Ukmergėje, o kai gyvena Kaune, kur Miglė studijuoja mediciną, nuomojamame bute, gyvūnai lieka Gerardo tėvų namuose, kur jis nuolat važinėja jais pasirūpinti.
Kartą, kai Miglė dar mokėsi mokykloje ir gyveno Ukmergėje, Gerardas parvežė jai lauktuvių – jauniklius skorpioną ir tarantulą (pirmąjį pirko, o antrąjį gavo dovanų). Mergina jais tinkamai rūpinosi – reguliariai maitindavo gyvu maistu ir nupurkšdavo vandeniu, nes jiems reikalinga drėgmė.
Bet juk skorpionai gelia? „Ten buvo Azijos miškų skorpionas, turintis dideles žnyples, užtat nuodai jam beveik nereikalingi – jei ir įgeltų, tai smarkiai neskaudėtų. Miglė ir ant rankų jį paimdavo – tereikia žinoti, kaip tai daroma“, – nuramino gamtininkas.
Kopromisai dėl kaukolių ir plėšrūno
Ar dėl Gerardo meilės keistiems gyvūnams poroje nekyla ginčų? Jie sako, kad nesibara, bet kartais tenka ieškoti kompromisų.
Pavyzdžiui, Miglė įkalbėjo Gerardą, kad gyvūnų kaukoles iš savo kambario išneštų į rūsį. Gamtininkas pasakojo: „Mėgstu pasivaikščioti po miškus, na, o kai ten randu kokią kaukolę, parsinešu ją namo, studijuoju žinynus ir aiškinuos, kieno ji – man tai labai įdomu. Kartais ir Miglė eina kartu, labai džiaugiuosi, kad ji nepyksta, kai noriu parsinešti kokią kaukolę“, – sakė jis.
Mergina sakė, kad jai kaukolės kambaryje atrodė, švelniai tariant, labai neįprastai, o ir visokios bakterijos (juk studijuoja mediciną) vaidendavos, taigi sutarė, kad radiniai iškeliaus į rūsį prie plunksnų ir kito Gerardo turto.
O sykį Džiunglių žmogus buvo užsimanęs laikyti namie skolopendrą – tokį šimtakojį primenantį gyvį. Miglė jį atkalbėjo, mat šis padaras labai plėšrus, skaudžiai kandžiojasi.
O ar kiti Gerardo augintiniai nebuvo jo apkandžioję? „Teoriškai įkąsti gali visi, kurie turi burną, bet aš namie laikau tik nepavojingus gyvius. Tarkim, šernasnukė gyvatė įkasti gali, bet tai primintų bitės įgėlimą. Be to, gyvūnai žmogui nekanda, jei elgiamasi tinkamai“, – sakė magistrantūros studijas šiemt baigęs gamtininkas.
Jis stengiasi žmonėms kuo daugiau pasakoti apie gamtą ir raginti, kad būtų sąmoningesni. Tarkim, jei ūkininkas šienauja pievą ir pamato angį, dažnu atveju jis linkęs ją užmušti, bet taip elgtis tikrai nereikia, nieko blogo ta gyvatė nedarys, jei nematys reikalo gintis.
Į pliažą – su gyvate
Gamta Gerardą domino nuo mažens. Kai draugas kieme sakydavo: „Žiūrėk, varlė“, jam būdavo smagu patikslinti, ar tai yra pievinė, ar smailiasnukė varlė. Būdamas devynerių, už savo sutaupytus pinigus įsigijo pirmąjį žalčiuką.
Ar visgi Miglei neužkliūna tai, kad sužadėtinio namie augintinių vis daugėja? „Ne, juolab, kad Gerardas jų neįsigyja neatsakingai. Tiesa, buvo keli atvejai, kai jis paėmė į namus egzotiškus gyvūnus, Vilniuje pabėgusius nuo šeimininkų ir kažkieno surastus – tiesiog kažkam reikėjo jais pasirūpinti“, – sakė mergina.
Tokia rastinukė buvo ir pieninė gyvatė Bugė, kuri pasirodė labai miela, sociali ir mėgstanti būti ant rankų (beje, taip gražiai gyvatę apibūdina Miglė, o ne Gerardas).
Kai vasarą pora išsiruošdavo prie ežero, kartais kartu pasiimdavo ir kurį nors roplį – juk jiems labai patinka kaitintis saulutėje. Pasirinkdavo atokesnę vietą, kad negąsdintų poilsiautojų, o augintiniui leisdavo pašliaužoti aplink. „Imdavome tik tas gyvates, kurioms tokios kelionės neįvaro streso. Jos atpažįsta šeimininkus iš kvapo, tad niekur toli nuo mūsų nešliauždavo“, – tikino Džiunglių žmogus.
