Šiemet per Motinos dieną ji pirmą kartą socialiniame tinkle ryžosi viešai išsakyti, kad ir ji yra mama, kaip ir dauguma moterų, tik jos vaikas – kitoks. Jis – Debesų vaikas. Iki tol ji dažniausiai aplinkiniams sakydavo, kad vaikų neturi, ir tada, klausydamasi jų šnekų apie šeimą ir vaikų auginimą, jausdavosi labai nesmagiai.
„Kai prisipažįsti sau ir aplinkiniams, kad vaikelį turėjai, nors jo jau ir nebėra su tavimi, pasijunti geriau“, – įsitikinusi Vydmantė, norinti šią žinią perduoti ir kitiems netektį išgyvenusiems tėvams.
Dukrelės pašnekovė su vyru laukėsi, gyvendama Kaune. Nėštumas buvo sklandus, ji buvo jauna ir sveika, tad jokios grėsmės nejautė. Pirmojo vaikelio abu su vyru labai laukė, buvo supirkę kūdikio kraitelį.
Pati moteris dirbo ligoninėje slaugytoja, medikais pasitikėjo, o ir gimdyti turėjo klinikose visai šalia savo darbovietės.
Gimdymas prasidėjo natūraliai, tačiau situacija komplikavosi. Buvo atlikta cezario pjūvio operacija, tačiau į pasaulį atėjęs kūdikis jau nebekvėpavo ir jo širdelė nebeplakė. Medikai bandė vaikelį gaivinti, tačiau nesėkmingai.
Vydmantė dėl to, kas nutiko, gydytojų nekaltina – jie stengėsi daryti tai, kas tuo metu atrodė tinkama. Tiesiog priima tai kaip likimo siųstą išbandymą.
Taigi šoko ištikta šeima iš karto po gimdymo ruošėsi laidotuvėms. Buvo mergaitei sugalvoję kitokį vardą, tačiau pavadino ją Marija. Pirmą kartą savo kūdikį moteris išvydo prieš pat laidotuves, gulintį karstelyje – tada su ja ir pasisveikino, ir atsisveikino.
„Tuo metu ligoninėje buvo tokia tvarka, o dabar jau leidžiama tėvams, jeigu įvyksta panaši nelaimė, pamatyti mirusį vaikelį ir anksčiau. Manau, pamačius bei fiziškai palietus savo kūdikį, gal ir įamžinus susitikimą gražiose nuotraukose prisiminimui, atsisveikinimas būna lengvesnis“, – pastebėjo Vydmantė.
Po netekties ji perėjo etapus, kuriuos yra aprašiusi psichiatrė Elizabeth Kübler-Ross. Pirmiausia ištinka šokas, po to seka neigimas, pyktis ir savęs kaltinimas, depresija ir sumišimas. Galiausiai ateina priėmimo ir problemų sprendimo etapas – iki pastarojo Vydmantė užtruko net dvylika metų, nors kitiems jis gali ateiti daug greičiau.
„Dabar suprantu, kad man buvo ir depresija, kuri užklupo, praėjus keliems metams po netekties. Ir iki tol jaučiausi taip, tarsi žemė būtų išnykusi iš po kojų – juk planavome, kaip eisiu motinystės atostogų, auginsiu vaikelį, kaip leisime laiką visi kartu, bet viso to nebuvo“, – kalbėjo Vydmantė.
Dabar kitiems tėvams, kurie susiduria su panašia tragedija, ji patartų nelaikyti skausmo savyje, o įvardyti tai, kas nutiko, kalbėti apie tai, kad vaikelis buvo atėjęs, bet jūsų bendra kelionė truko labai trumpai.
„Lietuvoje kalbėti apie patirtą persileidimą ar vaiko mirtį vis dar nepatogu, o užsienyje tai jau įprasta. Teko girdėti mamos frazę, kad turi keturis vaikus, tik vienas jų – Debesų vaikas (o kartais dar sakoma, kad tai Angelėlis danguje). Kai nebijome apie tai kalbėti ir patys tai įsisąmoniname, ištikusi nelaimė tampa tarsi mūsų praeitis bagažas, su kuriuo keliaudami per gyvenimą galime patirtį taikyti kitose situacijose“, – įsitikinusi Vydmantė.
Pokyčių metas
Pašnekovė vietoje nestovėjo ir tada, kai dar jautė didelį skausmą dėl patirtos netekties. Prieš devynerius metus ryžosi pakeisti darbą, tiksliau, dirbti slaugytoja ne Lietuvoje, o Norvegijoje – norėjo pamatyti kitą šalį, labai traukė ir jos gamta. Pradžioje nuolat važinėjo pirmyn atgal, vėliau gavo nuolatinį darbą. Vyras taip pat persikraustė pas ją.
Dabar jie su vyru jau išsiskyrę. Pora bandė susilaukti daugiau vaikų, tačiau mėginimai buvo nesėkmingi, nepadėjo ir tai, kad kreipėsi į medikus. Išsiskyrė, pasak moters, ne dėl patirtų nesėkmių. Tiesiog daug metų praleidę kartu nusprendė, kad ir charakteriai nesutampa, ir požiūris į gyvenimą skiriasi. Tačiau draugiškus santykius tebepalaiko.
Permainos atėjo ir į profesinį Vydmantės gyvenimą. Įsitvirtinusi Norvegijoje ir gerai išmokusi norvegų kalbą, pradėjo darbuotis slaugytojų profesinėje sąjungoje, atstovavo jai savo rajone, rengė įvairius mokymus, susijusius su darbo teise ir panašiais dalykais.
Gilinosi į save
Galiausiai moteris pajuto, kad įtemptas darbas neigiamai atsiliepia sveikatai – nuolat skaudėdavo galvą, nugarą, ir vis jausdavosi pavargusi.
Tada pradėjo gilintis į save: „Slaugytojai, kaip ir kiti medicinos darbuotojai, darbe vis orientuojasi į aplinką, ir po darbo iš įpročio daro tą patį, o apie save kartais užmiršta.“
Taigi ji lankėsi įvairiuose mokymuose, seminaruose, ir įgytas žinias taikė praktikoje. Tai padėjo ir fizinei, ir psichinei sveikatai.
Slaugytojos darbo, kurį dirbo aštuoniolika metų, nusprendė atsisakyti.
Dabar Vydmantė dirba lietuvių-norvegų kalbos vertėja, taip pat – projektų vadove – Lietuvoje ir Norvegijoje padeda organizuoti sąmoningumą ir grožį skleidžiančius renginius, susijusius su menu, sveikata ir švietimu.
Galiausiai šiemet pajuto norą dalintis sukauptomis žiniomis ir išgyvenimais su aplinkiniais. Visų pirma, su tėvais, patyrusiais kūdikio netektį. Veda individualias konsultacijas ir bendradarbiauja su kita du vaikučius praradusia mama Vika Avlasovičiene, tinklaraščio Angelo mama įkūrėja.
Kartą per mėnesį moterys rengia internetinius mamų ratus (artimiausias įvyks rugsėjo 29 d.). Rato metu moterys saugioje aplinkoje atsiveria bei dalinasi savo išgyvenimais. Tai padeda geriau jaustis bei pamatyti, kas slypi už skaudžios pamokos. Jei tokie susitikimai pasirodys aktualūs vyrams ar poroms, planuoja organizuoti ir juos.
„Žinoma, kiekvienas savo sielvartą turi ištverti pats, tačiau toks pakeleivis, kaip aš, gali tą sunkų etapą palengvinti. Tuos, kurie abejoja, dar kartą patikinsiu, kad dalijimasis skaudžia patirtimi tikrai padeda. Dabar pagaliau galiu drąsiai sakyti, kad aš turėjau dukrą, ir esu likimui už šią tegu ir labai trumpą patirtį dėkinga. Tikiu, kad dukrytė dabar yra angeliukas, stebintis mane iš dangaus“, – sakė Vydmantė.
Norintieji su ja susisiekti gali tai padaryti feisbuku.
