Visgi Panevėžio socialinių paslaugų centro (toliau – SPC) direktorė Lina Kazokienė teigia, kad kaltinimai nepagrįsti. Tiesiog šis metas nelengvas ir senoliams, ir socialiniams darbuotojams.
Atvirame senelių laiške rašoma: „Mes, Panevėžio SPC klientai – senoliai, tikimės supratimo ir šaukiamės pagalbos. Panevėžio miesto SPC Pagalbos į namus skyriaus darbuotojai aptarnauja per 300 senolių, kurie patys savimi negali pasirūpinti, yra vieniši, ligoti. Nuo 2020 m. kovo mėnesio šiam skyriui pradėjo vadovauti Edita Vilniškienė.
Prasidėjo karantinas, prasidėjo ir mūsų vargai. Iš mūsų iš karto buvo atimtos socialinių darbuotojų padėjėjos, kurios mus lankydavo, su kuriomis mes buvome susigyvenę. Jos buvo mūsų pagalba ir paguoda. Mums maistą pradėjo vežti visai nepažįstamos darbuotojos, kurioms buvo įsakyta maistą palikti už durų. Kai kurie mūsų esame akli, vos nueiname iki tualeto. Tai kaip tuos krepšius nuo durų mums reikėjo pakelti ir išsikraustyti? E.Vilniškienė to nepaaiškino.
Svarbiausia tuo metu buvo turėti kuo mažiau kontaktų, tačiau į tuos pačius namus ateidavo ne tik ta darbuotoja, kuri atnešdavo maistą, bet ir antra darbuotoja, kuri gamindavo maistą, o trečia darbuotoja ateidavo tvarkyti namų.
Anksčiau turėjome vieną kontaktą, o karantino metu, kai SPC darbuotojai turėtų rūpintis mūsų saugumu ir sveikata, vedėjos dėka, mes turėdavome net tris kontaktus. Tai daug daugiau, nei mes buvome pripratę. <...>
Džiaugiamės bent tuo, kad mūsų nuolatinės darbuotojos mūsų nepamiršo, turėjo žmogiškumo ir rūpesčio paskambinti ir neleisdavo mums pasijusti vienišiems ir pamirštiems. Labai tikėjomės, kad pasibaigus karantinui vėl jos grįš pas mus ir viskas bus kaip buvę, tačiau po jo vedėja, tik jai žinomu būdu, padalino miestą į zonas, kiekvienai zonai atsitiktine tvarka priskyrė darbuotoją, nors per karantiną žadėjo, kad darbuotojos sugrįš pas savo klientus.
SPC, įsipareigojęs kurti asmeniui stresinėse situacijose stabilią, teigiamą emocinę aplinką, įsipareigojimo nesilaiko. Socialinį darbą išmananti specialistė niekada nebūtų pasmerkusi senolių tokiems išbandymams. Įsileisti į namus nepažįstamą žmogų mūsų amžiuje yra sudėtinga, juk bet kas gali parodyti pažymėjimą. Mes jau buvome pripratę prie mus lankančių specialistų. Daug laiko turi praeiti, kol pradedi pasitikėti nauju žmogumi.
Mes to laiko nebeturime. Norime gyventi oriai dabar.
<...>
Vienišiems žmonėms prisireikia ir vyriškos pagalbos: malkų, vandens atnešti, skalbinius į skalbyklą nuvežti, sutvarkyti durų spyną ar šiaip atlikti kokį vyrišką darbą. Kartais reikia ir santechninį gedimą pašalinti. SPC turėjome ilgametį, patikimą darbuotoją. Vedėjos supratimu tokia pagalba yra panaikinta kaip nuostolinga. Tai ar neįgalus, senas žmogus gali ir turi nešti pelną? Jei padori valstybė skiria pagalbą silpnesniems ar tai turi apsimokėti?
Šitas darbuotojas – vyriškis, dabar yra priverstas dirbti soc. padėjėjo darbą – tvarkyti butą, suteikti pagalbą maudantis klientui, pirkti, gaminti valgyti. Ar tai normalu? Ar senolė jausis gerai maudoma svetimo vyriškio? Ar tai sprendimas tik tam, kad atsikratytų to žmogaus?
<...>
Mums buvo pasiūlyta naudotis specialistų paslaugomis pagal laikraščių skelbimus. Būkime realistai, mes neišgalime susimokėti už tokius vyriškus darbus įmonėms, kurioms vien už atvykimą reikia mokėti nemažus pinigus. Mums sunku įpirkti šių brangiai kainuojančių paslaugų. Kaip mums išgyventi?
Valstybė vedėjos asmenyje atima galimybę šiaip taip išsilaikyti. Ji neįsigilina į mums svarbius dalykus. Ji nenori bendrauti, neatsiliepia telefonu, atsiliepusieji vis mums pasako, kad vedėja užsiėmusi, išvykusi, turi daug darbo ir ji net nesiteikia išklausyti mūsų. Visa tai primena sovietmetį ir vieno žmogaus diktatūrą. Centro direktorei ši vedėja yra gera draugė, taigi stogas garantuotas, kam jai klausyti mūsų senelių.
Ar ne laikas prabusti žmogiškumui? Juk visiems lengviau gyventi, kai santykiai grįsti pagarba. Tik tuos santykius reikia puoselėti.
Mus aptarnaujančios darbuotojos tapo įsitempusios, apkrautos popieriniu darbu, skaičiuoja sekundes. Kiek žinome, ne viena patyrusi darbuotoja dėl įtampos, nuolat besikeičiančių reikalavimų išėjo iš darbo, nors norėjo ir sugebėjo puikiai dirbti.
<...>
Dabar šunų teisės televizijoje labiau ginamos, negu engiamų soc.darbuotojų ar senolių Panevėžyje.
Labai tikimės, kad mūsų išvardintoms bėdoms atsiras vietos spaudoje.
Nenorėtume, kad būtų išviešintos mūsų pavardės, nes tikrai nukentėsime ir mes, ir mus aptarnaujančios darbuotojos.“
Vadovybės atsakas: „Karantino metas sunkus visiems“
Į laiške dėstomus kaltinimus atsakė tiesioginė Editos Vilniškienės vadovė, Panevėžio SPC direktorė Lina Kazokienė.
– Senelių laiške skundžiamasi, kad per karantiną juos vietoj vieno darbuotojo lankė trys, tad kontaktų tik padaugėjo. Ką jūs pasakytumėte apie darbą karantino metu?
– Tikrai suprantu, kad senyvi žmonės prie savo socialinių darbuotojų įpranta, su jais susigyvena, tačiau atėjus karantinui, kaip ir dauguma, susidūrėme su daug iššūkių. Nemažai pagalbą į namus teikiančių darbuotojų yra vyresnio amžiaus, tad patys pateko į rizikos grupę. Norintiesiems buvo leista dirbti nuotoliniu būdu, jų buvo prašyta globojamiems asmenims skambinti telefonu ir domėtis, kaip jiems sekasi.
Darbą karantino metu organizavome atsakingai, atsižvelgdami į Ekstremalios situacijos operacijų vadovo sprendimus ir rekomendacijas, nors gal kai kurios jų žmones ir piktino.
Sprendime, išleistame kovo 18 d., kalbant apie paslaugų namuose teikimą, buvo rašoma, kad „turi būti patenkinti asmens gyvybiniai poreikiai: suteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, aprūpinimas maistu, medikamentais.“
Taigi teiginys, kad „trečia darbuotoja ateidavo tvarkyti namų“ man visiškai neaiškus – centro pavedimu tokios paslaugos nebuvo teikiamos.
Rašte buvo nurodyta, kad reikėtų „teikti paslaugų namuose gavėjams maisto produktus vykdant centralizuotą produktų ar šilto maisto tiekimą, perorganizuojant procesą, kad darbuotojai kuo mažiau važinėtų viešuoju transportu.“
Taigi žmonės produktais buvo aprūpinami centralizuotai centro automobiliu ir, kas buvo įprasta praktika ne tik pas mus, bet ir visoje Lietuvoje, produktus palikdavo už durų, kad nebūtų kontakto.
Karantino metu tikrai kreipėme dėmesį į mūsų darbuotojų ir klientų saugumą ir galiu pasidžiaugti, kad pas mus neįsiplieskė joks židinys.
– Rašoma, kad po karantino senoliai laukė grįžtant savų socialinių darbuotojų, o sulaukė naujų dėl teritorijos perskirstymo į zonas. Kodėl buvo imtasi to perskirstymo?
– Mūsų darbuotojų skaičius ribotas, o paslaugų gavėjų skaičius kasmet auga, taigi mums labai svarbu darbo laiką panaudoti racionaliai. Dauguma darbuotojų yra vyresnio amžiaus ir iš vieno kliento pas kitą keliauja viešuoju transportu, o tai užimdavo nemažai laiko. Taigi buvo nuspręsta tą laiką sutaupyti. Peržiūrėta, kuriame rajone kiekvienas darbuotojas turi daugiausia klientų, ir jam skirtas rūpinimasis jais, pridedant ir kitų klientų iš to paties rajono.
– Teigiama, kad neliko darbuotojo vyro, kuris prireikus sutaisydavo durų spyną ar pan. Kodėl reikėjo jo atsisakyti ir ką vietoje to galbūt galite pasiūlyti?
– Sakyčiau, šis klausimas provokuojantis, nes neturime teisės skirstyti darbų į vyriškus ir moteriškus. Mes vadovaujamės socialinių paslaugų katalogu bei miesto tarybos sprendimu, kuriame išvardytos mūsų teikiamos paslaugos. Suprantu, kad vienišam žmogui gali reikėti įvairiausių paslaugų, bet malkų skladymas, spynos taisymas ar elektros remonto darbai į mūsų darbuotojų pareigas neįeina. Galiausiai, juk yra darbų saugos reikalavimai, ir neapmokyti žmonės jiems nedeleguotų darbų imtis negali.
Minėtasis darbuotojas vyras – toks pats socialinio darbuotojo padėjėjas, kaip ir visi kiti. Paprastai klientai neprašo darbuotojų juos numaudyti, bet jei taip ir būtų, yra ir kita reikalo pusė – juk turime ir klientų vyrų, kuriems turėtų padėti moterys.
– Dar skundžiamasi, kad vedėja Edita nenori bendrauti su senoliais, neatsiliepia telefonu. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Objektyviai šio reikalo pakomentuoti negaliu, gal išties reikėtų įsidiegti pokalbių įrašymo funkciją, kuri yra daugelyje kitų įstaigų. Tik pastebėsiu, kad Edita karantino metu man minėjo, kad jai sunku, nes vos padėjus telefono ragelį jis vėl skamba – išties skambučių buvo labai daug, pasimetę senoliai teiravosi, kas, kada pas juos ateis ar tiesiog norėdavo pasišnekėti. Taigi gali būti, kad ji to srauto nesuvaldė ir neatsiliepė į kai kuriuos skambučius.
– Laiške rašoma, kad ne viena socialinė darbuotoja išėjo iš darbo „dėl nuolat besikeičiančių reikalavimų ir įtampos, nors norėjo ir sugebėjo puikiai dirbti“. Gal galite pasakyti, kiek darbuotojų realiai išėjo iš soc.paslaugų centro nuo šių metų kovo?
– Nuo kovo centrą paliko trys darbuotojos, tačiau jos visos išėjo į pensiją. Surengėme joms gražų atsisveikinimą, ir jokios įtampos jo metu nebuvo jaučiama.
