Vilnietė nutarė, kad bus naudinga ir mirusi: savo kūną žada padovanoti

77 metų vilnietė Elvyra Umaraitė tiksliai žino, kas bus po jos mirties. Moters krepšyje visuomet yra notaro patvirtintas raštas su telefono numeriu, kuriuo atsiliepęs asmuo yra įsipareigojęs pristatyti jos kūną į Vilniaus universiteto prozektoriumą.

E.Umaraitė pasirašė sutartį, kad jos kūnas bus naudojamas mokslo tikslais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
E.Umaraitė pasirašė sutartį, kad jos kūnas bus naudojamas mokslo tikslais.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
E.Umaraitė pasirašė sutartį, kad jos kūnas bus naudojamas mokslo tikslais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
E.Umaraitė pasirašė sutartį, kad jos kūnas bus naudojamas mokslo tikslais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Elvyra vasarą stengiasi net nesiauti batų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Elvyra vasarą stengiasi net nesiauti batų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Moteris neturi telefono ir rengiasi tik kitų išmestais drabužiais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Moteris neturi telefono ir rengiasi tik kitų išmestais drabužiais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Mediciną studijuojantiems studentams anatomiją būtina pažinti ne tik iš muliažų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Mediciną studijuojantiems studentams anatomiją būtina pažinti ne tik iš muliažų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 2, 2020, 3:03 PM

Dešimt šio dokumento kopijų išdalyta kaimynams, pažįstamiems ir tolimiems giminaičiams.

Saugo gamtos išteklius

Vaikystėje girdėtos kalbos apie prasigėrusį baisuoklį, pardavusį savo kūną skrosti studentams, gerokai skiriasi nuo tikrovės – prieš mane sėdi tvirta, valinga, sveika, taisyklingų veido bruožų moteris, oficialiai padovanojusi savo kūną Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai mokslo ir mokymosi tikslais.

Tai – šios moters maištas prieš piktnaudžiavimą gamtos ištekliais. Užsienyje tokio judėjimo atstovai vadinami friganais, jų filosofija – kuo mažiau pinigų išleisti maistui, drabužiams ir daiktams ir taip sustabdyti besaikį vartojimą. Lietuvoje toks gyvenimo būdas dar mažai žinomas.

E.Umaraitė maištauja ne tik prieš tradicines laidotuves.

Šią moterį kai kurie vilniečiai įsidėmėjo kaip nuolatinę renginių lankytoją, sugebančią patekti ten, kur po renginio svečių laukia vaišės.

Ji neturi telefono ir rengiasi tik kitų išmestais drabužiais. Tiems drabužiams, kurie jai netinka, vilnietė ieško naujų šeimininkų. Vasarą stengiasi net nesiauti batų.

Beje, urna su jos palaikų pelenais greičiausiai bus palaidota vienose garsiausių Lietuvos kapinių – Antakalnio kapinėse.

Vilniaus savivaldybė yra pažadėjusi ten skirti sklypą palaikams, kurie po kurio laiko bus nebereikalingi studentų mokymuisi, laidoti. Ant antkapio žadama užrašyti vardą ir pavardę to, kuris paaukojo savo kūną mokslo tikslais.

– Kaip draugai ir giminės reagavo į jūsų sprendimą padovanoti kūną būsimiems gydytojams mokytis? – paklausiau E.Umaraitės.

– Mažai kas apie tai žino. O tie, kurie žino, dažniausiai klausia, kiek man už tai sumokėjo.

Universitetas mokės tik tiems, kurie pristatys mano kūną po mirties iš bet kurios Lietuvos vietos per dvi valandas.

Ir dar perspėjo, kad jei būsiu užsienyje, – neatsiveš. Pasirodo, kūną reikia kuo greičiau apdoroti, kad jis lėčiau gestų ir studentai galėtų ilgiau praktikuotis.

Todėl visada reikia su savimi turėti dokumentą, kuriame parašyta, kokiu telefonu skambinti po mano mirties.

– Kaip sužinojote, kad galite taip pasielgti su savo kūnu?

– Labai seniai apie tai girdėjau, tad jau seniai kirbėjo mintis, kad ir aš taip padarysiu.

O kai geriausia draugė paprašė, kad pasirūpinčiau, jog po mirties ją perpjautų ir išimtų visas žarnas, nes bijanti atsibusti karste, pradėjau konkrečiai aiškintis, kaip galima atiduoti kūną mokslo tikslais.

Tuomet išgirdau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo tokių savanorių kūnai nebepriimami, nes jau yra pakankamai savižudžių ir neatpažintų lavonų, jie ir skrodžiami.

O neseniai sužinojau, kad dabar vėl galima savo kūną atiduoti studentams praktikuotis, todėl nuėjau į universitetą ir sudariau sutartį.

– Kodėl nusprendėte taip pasielgti?

– Tiesiog noriu padėti medicinai.

Bet svarbiausia – man nepatinka mintis gulėti po mirties pašarvotai, nepatinka, kad kiti jaus pareigą eiti lankyti manęs, gulinčios karste.

Be to, svarbu, kad manęs nereikėtų laidoti, kad niekas nebūtų atsakingas už mano laidotuves.

Turiu draugų, pusbrolių ir pusseserių, tačiau nenoriu nuo jų priklausyti.

Esu atsakinga motinai gamtai ir nenoriu būti priklausoma nuo nieko.

– Ar universiteto mokslininkai nebandė jūsų atkalbėti nuo noro padovanoti palaikus?

– Bandė. Kai nuėjusi į universiteto Medicinos fakultetą paklausiau, kur būtų galima sutvarkyti tą reikalą, sutikti žmonės aiškino nieko nežinantys.

O vienas patrauklus senukas gal tik apsimetė, kad nežino, – tik pavedžiojo po koridorius, kur lentynose sukrautos kaukolės, parodė stalą, ant kurio lavonai skrodžiami. Iš pradžių nesupratau, pamaniau: „Kaip valgykla.“

Mano gidas turbūt tikėjosi, kad apsigalvosiu.

O tada nuvedė pas jauną žmogų, kuris mane nusiuntė pas notarą pasirašyti sutarties ir paaiškino, į kokius sutarties punktus reikia atkreipti dėmesį.

Tikrai neišsigandau. Šiuo metu labiausiai bijau, kad nepasimirčiau taip, kad niekas to nepastebėtų ir mokslininkai manęs nebeimtų.

– Gal jūsų sprendimą lėmė ir finansinė situacija? Ar turite santaupų?

– Moku kukliai verstis, gyvenu iš pensijos. Mano gyvenimas visada buvo sunkus, o aš pripratusi taip gyventi.

Visa, ką turėjau – nevadinčiau to santaupomis – išleidau paminklams savo trims motinoms. Viena mane pagimdė, kitos dvi užaugino.

Kai mama laukėsi manęs, tėvai ją išvijo iš namų. Jos greičiausiai laukė Veronikos iš Antano Vienuolio apsakymo likimas.

Visiškai nepažįstama moteris mano motiną priėmė į savo menką trobelę.

Po jos mirties mes su motina išvykome į Vilnių ir prisiglaudėme pas tetą, slaptą vienuolę.

– Ar priklausote kuriai nors religinei bendruomenei?

– Pagal kilmę turėčiau būti katalikė, bet man atrodo, kad aš – laisvamanė. Mūsų kaime buvo grįžusių iš Amerikos, su kuriais bendravau.

Iš jų supratau, kaip svarbu mąstyti laisvai, nepriklausyti jokioms religinėms bendruomenėms.

Be to, esu įsitikinusi, kad Dievas yra moteriškos giminės: saulė, gamta – moteriškos giminės. Gimdo tik moterys, be jų nebūtų gyvybės.

– O kaip su jūsų palaikais bus po metų ar dešimties?

– Susitarėme, kad kai mano palaikai nebebus reikalingi, jie bus kremuoti universiteto sąskaita ir palaidoti į bendrą tokių žmonių kapą. Mano vardas ir pavardė bus įrašyti antkapio lentoje.

Pernai rudenį dalyvavau mišiose už žmones, kurie atiduoda savo kūnus mokslui. Todėl ir nurodžiau, jog pageidauju, kad mano vardas ir pavardė būtų minimi tokiose mišiose.

– Ar tai – pomirtinis gyvenimas?

– Norėčiau, kad mano dvasia tęstų gyvenimą, bet ji jau bus pakilusi, kai mane pjaustys.

– Ar pasirūpinote įkapėmis?

– Jokių įkapių neturiu. Manyčiau, tiks spalvoti naktiniai marškiniai. Gal su tais pačiais, su kuriais mirsiu, ir išveš. Juk dezinfekuoja.

– Ar įsivaizduojate studentus, kurie mokysis pjaustydami jūsų kūną?

– Kartą vienos pažįstamos sūnus – medicinos studentas – taip džiaugėsi, kai jam davė pirštelį papjaustyti... Todėl neabejoju, kad tai studentams reikalinga.

– Kaip jums atrodo, kodėl Lietuvoje daug kam tai kelia šiurpą?

– Man nekelia. Aš pasirinkau tokį kelią, o kiti tegu daro taip, kaip nori.

– Ar galite šį susitarimą atšaukti? Gal koronaviruso pandemija sukėlė abejonių?

– Žinau, jog yra numatyta savo valią atšaukti, bet nenorėčiau, kad man tokia mintis ateitų.

– Jūsų sprendimas toks neįprastas, kad norėčiau paklausti: gal taip keršijate pasauliui, kuris jums buvo toks žiaurus?

– Jokiu būdu! Gyvenu vargingai, bet įdomiai. Mano gyvenimo būdas – vaikštinėti po renginius. Tik dėl to jis man įdomus.

– Ne kartą girdėjau pasakojimus apie vilnietę, kuri kažkaip patenka į visus renginius. Tai čia apie jus?

– Tikriausiai, kad taip. Štai iš „Lietuvos ryto“ fotografo Ramūno Danisevičiaus pernai išsireikalavau kvietimą į Rotušę, nes ten be kvietimų neįleidžia.

Tikrai būna taip, kad jei manęs neįleidžia pro duris, įlipu per langą. Aišku, perkeltine prasme. Neimu į galvą, kai mane išvaro. Kokie bjaurūs žmonės – bijo, kad per daug suvalgysiu.

Sutartis pasirašo ir seni, ir jauni

Šiuo metu Lietuvoje yra 583 žmonės, kurie pareiškė valią, kad jų kūnas po mirties būtų panaudotas mokslo ir mokymo tikslais. Tai – 363 moterys ir 220 vyrų.

Lietuvos sveikatos mokslų universitete yra 325 tokie paskutinės valios pareiškimai, iš jų 207 moterų ir 118 vyrų.

Vilniaus universitetas yra sudaręs sutartis su 258 žmonėmis – 156 moterimis ir 102 vyrais. Jų amžiaus vidurkis pareiškimo pasirašymo metu – 65 metai. Jauniausiam – 19 metų, vyriausiam – 98 metai.

Niekas negali atstoti žmogaus kūno

– Ar jau seniai Lietuvoje žmonės gali paaukoti savo kūną mokslui? – „Lietuvos rytas“ paklausė Vilniaus universiteto Medicinos universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docento Andrejaus Suchomlinovo.

– Ne, tik XXI amžiuje. Sovietmečiu Lietuvoje medicinos studijoms būdavo naudojami neatpažinti ar neatsiimti palaikai: benamių, savižudžių. XIX amžiaus pradžioje tai būdavo nusikaltėlių kūnai, kuriuos studentai iškasdavo kapinėse.

Bet mūsų amžiuje žmonės nutarė, kad mokslininkai gali naudoti tik tuos kūnus, kuriuos leido patys žmonės dar būdami gyvi.

Kūno dovanojimą Lietuvoje reglamentuoja Žmonių palaikų laidojimo įstatymas, priimtas 2007 metais.

Šiuo metu Vilniaus universitete studentai mokosi tik skrosdami kūnus, kurių savininkai davė sutikimą dar būdami gyvi arba paaukojo pirmos eilės giminaičiai.

– Ar pažįstate ką nors iš tų, kurie davė tokį sutikimą?

– Su dauguma pareiškusių tokią valią bendrauju. Dažniausiai kalbuosi telefonu. Jų motyvai įvairūs, bet dažniausiai – noras padėti Lietuvos mokslui, Lietuvos gydytojų parengimui, atsidėkoti medikams, pagydžiusiems nuo sunkios ligos.

– Kaip į tokį kūno panaudojimą žiūri Katalikų bažnyčia?

– Labai palankiai. Šv.Jonų bažnyčioje kasmet aukojamos mišios už tuos, kurie paaukojo savo kūnus mokslui. (Kitą savaitę mišios vyks be besimeldžiančių lankytojų.)

Mokslininkai į jas kviečia donorų gimines, per mišias garsiai skaitomos donorų pavardės – jei jie to norėjo.

– Ar pareiškėjas gali nurodyti, kiek laiko bus naudojami jo palaikai? Arba persigalvoti?

– Savo valios pareiškime žmogus gali nurodyti, kiek laiko jis sutinka, kad būtų naudojamas jo kūnas, – nuo vienų iki penkiolikos metų, taip pat nenurodyti jokio termino. Tuomet, kaip nurodyta notaro dokumente, urna atiduodama giminėms arba toliau ja rūpinamės mes.

Bet kuriuo metu donoras gali atsisakyti aukoti savo kūną. Kartais mirusiojo artimieji nežino jo valios dėl palaikų ir kūno neatiduoda.

Mes nesiginčijame ir nereikalaujame laikytis sutarties.

– Kam studentams žmonių palaikai šiais kompiuterių laikais?

– Nei kompiuterinės programos, nei atlasai negali studentams atstoti žmonių kūnų, nes jie neperteikia audinių pojūčių. Be to, žmonių kūnai yra labai skirtingi.

Tik taip studentai gali suprasti žmonių kūnų įvairovę.

Turime modelius, programas, bet tai – pagalbinės priemonės. Tačiau niekas neatstoja tikro žmogaus kūno.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.