Aistra sparnuočiams ir meile operai garsėjusio gamtininko A.Knystauto širdis sustojo spalio 29-ąją – tuo metu jis dėliojo kompiuteryje naujos kelionės maršrutą. Pasiskundęs, kad neturi apetito valgyti pietus, vyras paprašė jį prižiūrinčios moters atnešti puodelį arbatos.
Grįžusi iš virtuvės moteris pastebėjo, kad sėdintis prie stalo vyras į nieką nereaguoja, o jo rankos beviltiškai nukarusios. Iškviesti greitosios pagalbos medikai niekuo negalėjo padėti.
A.Knystautas palaidotas Antakalnyje, giminės kapuose, kur ilsisi jo senelis rašytojas Juozas Paukštelis (1899–1981). Jis buvo vienintelis rašytojo anūkas, lepinamas nuo mažumės.
Antkapyje yra iškalta ne viena rašytojo šeimos nario pavardė, yra netgi rašytojo dukters – dar gyvos Algirdo motinos Dalios Knystautienės, bet rašytojo anūko pavardės iškalti niekam dar nebūtų kilusi ranka.
Buvusi vokiečių kalbos mokytoja D.Knystautienė jau kelerius metus gyvena Adutiškyje, senelių namuose. 89-erių pedagogė neatvyko į sūnaus laidotuves, savo seseriai Algirdo krikštamotei Valentinai Paukštelytei prasitarė, kad negalėtų žiūrėti į negyvą sūnų.
Gyvas Algirdas liko ir draugų širdyse, jie neabejoja, kad atsidūręs danguje jis toliau žieduoja rojaus paukščius ar klausosi strazdo giesmininko.
Senelis buvo autoritetas
Žymaus keliautojo A.Knystauto gyvenimas buvo apipintas legendomis. Anksti išsiskyrus tėvams vaikystėje jis daug laiko praleisdavo pas senelius Kėdainiuose. Čia jis augo iki šešerių metų.
Prozininkas ir dramaturgas J.Paukštelis jam buvo didžiausias autoritetas. Smalsų berniuką labiau traukė sode čiulbantys paukščiai, įvairūs gyvūnai nei žmonės.
Pasakojama, kad kartą apsilankęs Kėdainiuose vykusioje gegužės 1-osios demonstracijoje ir paklaustas, ką ten matė, mažametis atsakė: „Tris karves.“ Jam visokie gyviai buvo įdomesni nei technika.
Pradėjęs lankyti Vilniuje, Žirmūnuose, esančią mokyklą, jis gerai mokėsi, buvo triskart laimėjęs respublikinę biologijos olimpiadą. Algirdas yra sakęs, kad gamtinė psichozė jį nuo mažens buvo taip užvaldžiusi, kad biologija jam atrodė kaip svarbiausias pasaulyje mokslas, o štai matematikos nekentė.
Jis mokėjo gaminti paukščių iškamšas. Vieną tokią iškamšą saugo Maironio literatūros muziejus, į kurį pateko prozininko, dramaturgo, vertėjo J.Paukštelio archyvas.
Tai nedidelė pilka vanagėlio iškamša. Paukštelis kibiais lenktais nagais įsikibęs į rudą pušies šaką, pritvirtintą prie medinės lentelės. Iškamšą pagamino ir 1973 metais rašytojui padovanojo vyresniųjų klasių moksleivis anūkas Algirdas.
Būsimą gamtininką su seneliu siejo išskirtinis dvasinis ryšys. Manoma, kad iš senelio jis paveldėjo ne tik smalsumą, bet ir pasakotojo dovaną.
Pritrindavo pūsles
Per savo gyvenimą aplankęs daugiau nei 143 valstybes A.Knystautas anksti suprato, ką reiškia pritrinti iki pūslių pėdas. Stebėti paukščius ten, kur ne visiems leidžiama patekti, viliojo ne tik jį vieną.
Su dviem draugais – tuomet devintoku Arvydu Liutkumi ir vienuoliktoku Sauliumi Karaliumi A.Knystautas nutarė organizuoti tarptautinę ekspediciją į Azerbaidžano draustinius stebėti paukščių.
Nė vienas jų dar nebuvo sulaukęs pilnametystės, o tais laikais lėktuvo bilietus gauti buvo labai sunku, bet nutrūktgalviams viskas pavyko.
Patekę prie Irano sienos paaugliai iš Lietuvos nufotografavo daug retų paukščių. Pakerėti kelionės įspūdžių ir džiaugdamiesi, kad pavyko rizikingas sumanymas, jie vėliau ėmė keliauti po tuometę Sovietų Sąjungą. Dažniausiai kartu su A.Knystautu vykdavo Arūnas Baltėnas, Henrikas Sakalauskas, A.Liutkus.
Algirdas jau tada išsiskyrė iš bendraamžių kaip sumanus organizatorius. Jis niekam neleisdavo abejoti, kad kelionė gali nepavykti. Tuometėje Sovietų Sąjungoje nebuvo lengva rinkti medžiagą knygai „Sparnuočių pasaulis“. Reikėjo gerai pasukti galvą, kad galėtum patekti į Altajų, Kolymos deltą, Vladivostoką, Taimyrą, Kazachstaną.
Vaikystės draugas A.Liutkus, gyvenęs tame pačiame Žirmūnų daugiabutyje kaip ir Algirdas, lankė tą pačią mokyklą. Abu pasirinko Vilniaus universitete ornitologijos studijas. Algirdas buvo pabrolys Arvydo vestuvėse.
„Turėjau draugą, atsimenu mūsų pirmus žingsnius į paukščių pasaulį, vėliau mes nutolome, nes Algirdas buvo išvykęs į užsienį, mūsų gyvenimo keliai išsiskyrė“, – pasakojo A.Liutkus.
Algirdas iš bendramokslių išsiskyrė ne viena savybe – buvo gabus, darbštus ir labai užsispyręs. Tuometėje Sovietų Sąjungoje kartu su bičiuliais jis vykdavo į pasienio zonas, kad galėtų stebėti paukščius.
Tai buvo Kazachstanas, Kirgizstanas, siena prie Kinijos, kur reikėdavo gauti specialius leidimus. Kai Algirdo pasieniečiai klausdavo, kodėl važinėja ten, kur negalima, jis atsakydavo: „Aš vykstu ten, kur yra paukščių, o jie pasirenka tas vietoves, kurios jiems labiau tinka.“
Gyveno Vakaruose
Baigęs universitetą A.Knystautas visa galva pasinėrė į mokslus. Jis vos per trejus metus Maskvoje apsigynė disertaciją. Lietuvis buvo labai produktyvus, daug kas jam pavydėdavo ne tik kūrybingumo, bet ir gebėjimo užmegzti reikalingas pažintis.
Kurį laiką A.Knystautas gyveno Vakaruose. 1987 metais jis persikėlė į Olandiją. Kad galėtų išvykti gyventi į užsienį, lietuvis buvo vedęs olandę, bet greitai išsiskyrė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
