Dvi Samantos dukrelės, 10 ir 11 metų, tuo metu teoriškai turėjo mokytis iš namų, bet praktiškai ispanams nuotolinio mokymo sėkmingai organizuoti nepavyko. Mergaitėms įvykdavo po vieną pamoką per savaitę, taigi per pusę metų jos beveik nieko neišmoko.
Kai galiausiai apribojimai buvo sumažinti ir į miestelio gatvę buvo galima išeiti, daugelio vyresnio amžiaus savo kaimynų Samanta nebesutiko – galimai jų neliko tarp gyvųjų. Per televiziją vis girdėdavo, kad mirusiųjų kūnai laikomi tiesiog ledo arenose ir ilgai užtrunka, kol juos pavyksta atsiimti ir palaidoti.
Štai po tokios patirties Samanta, iki tol nė negalvojusi apie grįžimą į Lietuvą, rugpjūčio pabaigoje įsikūrė Kaune. Labiausiai jai norėjosi užtikrinti stabilumą ir kokybišką mokymą savo dukrytėms.
Samantos klajonės po pasaulį truko 16 metų. Tuojau po mokyklos baigimo mergina išvyko į Paryžių. Tuo metu jos bendraamžiai būriais vyko į Londoną, o ji nuo seno svajojo išmokti prancūzų kalbą ir pajusti paryžietišką dvasią.
Ten ji mokėsi grožio mokykloje ir dirbo kosmetologe. Pradžioje buvo nelengva – juk buvo įpratusi gyventi su tėvais, o išvykus teko viską pirkti pačiai paryžietiškomis kainomis, be to, buvo labai daug pagundų.
Vėliau jai pradėjo sektis, netgi įkūrė savo nuosavą grožio saloną. Kurį laiką atrodė, kad nieko daugiau netrūksta – juk turi grožio saloną pasaulio mados sostinėje.
Tuo metu Samanta jau buvo sutikusi savo būsimą vyrą, su juo susituokusi ir susilaukusi dviejų dukryčių pametinukių. Jos išrinktasis buvo britas, tuo metu dirbęs Paryžiuje ir darbo reikalais daug keliavęs.
Kai vyrui teko vykti darbo reikalais į Londoną, Samanta su dukrelėmis ryžosi leistis iš paskos.
„Ir gerai, kad taip susiklostė, man jau buvo pabodęs prancūzų pasipūtimas – visus kitataučius jie laiko prastesniais už save. Londone žmonės paprastesni, nuoširdesni – ten per 6 mėnesius susiradau daugiau draugų, nei Paryžiuje per 6 metus. Stumdžiau po Londoną dvigubą raudoną mergaičių vežimėlį, primenantį dviaukštį anglišką autobusą, ir jaučiausi puikiai“, – atsiminė Samanta.
Ji su vyru spėjo po kelis mėnesius pagyventi ir kitose šalyse, kur jam teko dirbti – Ganoje, Indonezijoje, Singapūre, Malaizijoje.
Londone Samanta nusprendė stoti į universitetą studijuoti naftos ir dujų verslo vadybos. Mokslai, kad ir su dukrelėmis pašonėje, ją nuoširdžiai įtraukė. Vėliau įsidarbino renginių organizavimo įmonėje, dirbančioje su naftos ir dujų kompanijomis.
Tuo metu moteris jautė, kad jos santykiai su vyru niekur neveda ir kabo ant plauko. Jai parūpo ekstremalus sportas, na, o jam po darbo terūpėjo „pabe“ išgerti alaus ir žiūrėti televizorių.
Per šaltį ir ugnį
Galiausiai moteris pasiryžo skirtis. Ji liko viena su dviem dukrytėmis, geru mėgstamu darbu ir naujuoju pomėgiu – ekstremaliu bėgimu su kliūtimis (angl. Obstacle Cource Racing, arba OCR).
Pirmosiose varžybose 2015 m. kovą ji planavo dalyvauti su keliais bičiuliais, tačiau smarkiai atšalo oras ir tie sumanymo atsisakė, taigi naujokė ryžosi išbandymui viena. „Bėgu 10 km, šalta, priekyje įvairios kliūtys – reikia tai kokį rastą ar grandinę panešti, tai sieną perlipti, tai per purvą šliaužti. Galvoju, kad tai be proto sunku, ir dar galvoju, kad tai yra geriausias dalykas, kuriam aš ryžausi savo gyvenime“, – nustebino savo pasakojimu Samanta.
Paskutinė varžybų kliūtis buvo plaukti per ežerą, įlipus į jį su drabužiais. Priartėjusi prie ežero ji pamatė, kaip kiti dalyviai iš vandens traukia ir į šoną meta ledo gabalus. Ir visgi į vandenį puolė, nors po viso to drebėdama iš šalčio nė nesugebėjo kišenėje sugraibyti automobilio raktelių. Bet tai dar nieko – kai kuriuos varžybų dalyvius gaivino medikai.
Į tokias ekstremalias varžybas, kur reikia įveikti 5-10 ar dar daugiau kilometrų, bėgant per kalnus, brendant per griovius, tempiant akmenis, šliaužiant po spygliuotomis vielomis, šokant per ugnį ar lipant per kelių metrų aukščio sienas, Samanta leidosi vėl ir vėl.
Kam jai viso to reikia? „Fiziškai tai labai sunku, bet kai pasieki finišą ir gauni medalį, apima didžiulis džiaugsmas. O vėliau sėdi namie ant sofos, geri šiltą arbatą ir jautiesi atsikratęs visų rūpesčių, viduje taip gera gera“, – sakė pašnekovė.
Ir pridūrė, kad joga, pilatesas ir panašios veiklos jai niekada nepatiko. Visuomet domino vyriškos sporto šakos. Kai dar gyveno Lietuvoje, pasvajodavo apie darbą policijoje ar kariuomenėje. Jei tėvai nebūtų atkalbinėję, gal ir būtų tam pasiryžusi.
Užtat mama sutikdavo atvykti pas ją į Angliją, vėliau – į Ispaniją, kad prižiūrėtų anūkes, kol su vyru išsiskyrusi dukra dalyvaus varžybose. Tiesa, paaugusios mergaitės dažnai keliauja su mama.
Sekmadienį – purve, pirmadienį – darbe
Pradžioje varžybose Samanta įveikdavo ne visas kliūtis. Ypač sudėtingas jai buvo kabojimas ir kitos užduotys, kurioms reikalinga stipri viršutinė kūno dalis, tačiau susirado trenerį ir tobulėjo. „Verta išmanyti ir techniką, tarkim, kaip geriau paimti rastą, kad jį neštum – juk negali visiškai savęs nualinti, pirmadienį reikės eiti į darbą“, – kalbėjo stipruolė.
Ji nuolat dalyvavo „Spartan“ kampanijos rengiamose varžybose įvairiose pasaulio šalyse. Žiemą gyvendavo ramiau, o šiltesniu metų laiku dažną savaitgalį ryždavosi išbandymas. Už dalyvavimą varžybose sumuojami taškai, ir pernai Samanta tapo viso pasaulio savo kategorijos moterų grupės nugalėtoja. Be to, „Spartan“ siūlymu ji tapo jų ambasadore.
Nepaisant pasiekimų, šis sportas – ganėtinai prabangus malonumas, juk reikalingas dalyvio mokestis (jis prasideda nuo 60 Eur), taip pat tenka susimokėti už skrydžius, viešbučius, neretai – ir už automobilio nuomą, nes varžybos paprastai vyksta atokiose vietovėse.
Tam, kad galėtų sau kuo daugiau leisti šią „prabangą“ (kurios nemažai žmonių turbūt nenorėtų ir nemokamai), praėjusią žiemą Samanta net susirado papildomą darbą tam, kad šiemet galėtų kuo daugiau keliauti.
Susiplanavo keliones net į varžybas Kinijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, JAV, Havajuose, ką jau kalbėti apie Europos šalis – ir visa tai „nuplaukė“ dėl pandemijos. Kai ką pavyko perkelti į kitus metus, bet ne visos datos atitiko, o ir kas žino, kaip ten bus kitąmet.
Varžybų Samantai dabar labai trūksta. Kai jos nevyksta, motyvacijos treniruotėms sumažėjo. Tiesa, dabar sportuoja su lietuvių OCR komanda „Baltic Warriors“ (taip, ekstremalių bėgikų, daugiausia vyrų, yra ir Lietuvoje).
Išlėkė, kur šilčiau
Į varžybas Samanta iš pradžių skraidė iš Anglijos, o vėliau – iš Ispanijos. Į šią šalį persikraustė, kai galiausiai pabodo ir Londonas. „Ten mane išvargino užteršta aplinka, nuolatinis važinėjimas traukiniais į darbą ir dalyvavimas vadinamosiose žiurkių lenktynėse, kai visą laiką leki, dirbi, stengiesi... Atrodo, uždirbi ir turi gražius namus, bet jais nėra kada pasidžiaugti, nes juk laikas vėl lėkti į darbą“, – pasakojo moteris.
Taigi jai norėjosi pagyventi ramiau, daugiau bendrauti su vaikais, dirbti iš namų ir dar pasimėgauti šiluma. Ir jai pavyko – įtikino savo viršininką, kad leistų dirbti nuotoliniu būdu (tuo metu tai jų įmonėje buvo visiškai neįprasta) ir su dukrelėmis išvyko į Ispaniją. Ten jai labai patiko šiluma, na, o tvarka ir žmonių požiūris į gyvenimą nesužavėjo.
Geriausias aptarnavimas – Lietuvoje
Kaip jau minėta, nuo šio rudens Samanta su dukromis ir trimis šunimis gyvena Kaune (naujo vyro, kuris ryžtųsi sieti gyvenimą su tokia ekstremalia moterimi, kol kas neatsirado) .
Nors iki karantino minčių grįžti į Lietuvą neturėjo, dabar nesigaili, kad taip nutiko. Toliau dirba nuotoliniu būdu naftos kampanijoje. Tiesa, dėl pandemijos jų verslas smarkiai susitraukė, juolab, kad ji dirba su renginiais.
Dukras leido į tarptautinę mokyklą, kurioje daugiausia bendraujama anglų kalba, bet mergaitės susikalba ir lietuviškai, tad ateityje galės eiti ir į paprastą mokyklą.
Samantai patinka, kad gimtinėje nuėjusi į parduotuvę ar kavinę jaučiasi sava. Visose kitose šalyse, nors ir dirbo, mokėjo mokesčius, susikalbėdavo, jautė, kad vietiniai į ją žiūri kaip į atvykėlę, kuri yra prastesnė už juos. „Čia jaučiuosi visavertė, jaučiu, kad būtent čia mano namai. Beje, aptarnavimo lygis Lietuvos kavinėse ir parduovėse man atrodo aukštesnis nei visose tose šalyse, kuriose teko gyventi“, – pastebėjo.
Taip pat ji labai džiaugiasi, tarsi iš naujo atradusi savo giminaičius – turi nemažą pusbrolių, pusseserių, dėdžių ir tetų būrį. „Išvykusi į užsienį aš sakydavau – kam man tie giminės, galiu puikiai tvarkytis ir viena. Bet dabar matau, kad susitikti su artimaisiais, išgerti kavos ir pasišnekučiuoti yra labai smagu“, – pasidžiaugė Samanta.
