Lietuvių kalbai save pašventęs italas bendrabutyje sutiktą lietuvaitę mylėjo iki mirties

Trisdešimt šešeri. Prieš tiek metų Birutė Žindžiūtė-Michelini (66 m.) įsėdo į traukinį Vilniaus geležinkelio stotyje. Nedidelis lagaminas rankoje, kišenėje – 90 dolerių, iškeistų už rublius, glėbyje gėlės, o akys paraudusios nuo ašarų. Bet širdyje – meilė italui Guido Michelini (69 m.), o priešakyje – vien baimė ir nežinia.

Birutė ir Guido 1984 metais susituokė ir Italijoje – vienoje Parmos bažnyčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė ir Guido 1984 metais susituokė ir Italijoje – vienoje Parmos bažnyčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė ir Guido 1984 metais susituokė ir Italijoje – vienoje Parmos bažnyčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė ir Guido 1984 metais susituokė ir Italijoje – vienoje Parmos bažnyčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė atsisveikina su mama Vilniaus stotyje prieš kelionę į Italiją 1984 metais.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė atsisveikina su mama Vilniaus stotyje prieš kelionę į Italiją 1984 metais.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė ir Guido 1984 metais susituokė ir Italijoje – vienoje Parmos bažnyčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė ir Guido 1984 metais susituokė ir Italijoje – vienoje Parmos bažnyčių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė ir Guido Michelini 2016-aisiais vestuvių metinių proga pasidovanojo kelionę į Kambodžą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Birutė ir Guido Michelini 2016-aisiais vestuvių metinių proga pasidovanojo kelionę į Kambodžą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
2018-aisiais vestuvių metinių proga pora keliavo į Peru.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
2018-aisiais vestuvių metinių proga pora keliavo į Peru.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini ir G.Michelini savo namuose Parmoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini Italijos lietuvių susitikime Sicilijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
B.Žindžiūtė-Michelini Italijos lietuvių susitikime Sicilijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Su režisieriumi E.Nekrošiumi po A.Čechovo „Žuvėdros“ Romoje 2000 metais.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Su režisieriumi E.Nekrošiumi po A.Čechovo „Žuvėdros“ Romoje 2000 metais.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (12)

Daiva Lapėnaitė, Specialiai LR, Italija

Nov 29, 2020, 12:45 PM

Šią savaitę Guido netikėtai mirė, sustojus širdžiai. Vyras dar spėjo susipažinti ir pasidžiaugti spaudai ruošiamu straipsniu apie jo ir Birutės meilės istoriją, kurią aprašiau nežinodama, kad ji taps savotišku jo atminimo įamžinimu.

Rudens nugelsvintais lapais nuklota dar žalia pieva supo kelių aukštų daugiabutį Italijos šiaurėje, vytintais kumpiais ir „Barilla“ makaronais garsėjančiame Parmos mieste.

Tačiau įžengusi į vieną šių butų pasijutau lyg atsidūrusi Lietuvos šventovėje. Lentynose – šimtai lietuvių kalbotyros, tautosakos, filosofijos, literatūros klasikų knygų.

Ant sienų – lietuvių tapytojų, grafikų darbai, medinis rūpintojėlis. Viską vainikavo krištolinė šios lietuviškos salelės Italijoje šeimininkų – lietuvės Birutės ir italo Guido – lietuvių kalba.

„O prieš beveik keturis dešimtmečius man išvykstant iš Vilniaus ir perone atsisveikinant su išlydinčiaisiais tiek visi verkėme, tiek raudojome, kad įlipus į traukinį kupė sėdėję trys vyrai suglumo, vienas užjaučiančiu balsu net paklausė: „Panele, į laidotuves važiuojate?“

O aš juk vykau kurti naujo gyvenimo.

Iš sovietinės Lietuvos į Italiją, pas ką tik mano vyru tapusį Guido“, – prisiminė Birutė.

Domėjosi lietuvių kalba

Klasikinę filologiją Bolonijos universitete baigęs G.Michelini į Vilnių atvyko skatinamas mokslinio smalsumo.

„Manęs nevedė jokie giminystės, verslo ar meilės ryšiai. Tik mokslinis smalsumas, – patikino G.Michelini. – Pirmą kartą apie lietuvių kalbą išgirdau 1972 metais per vieną paskaitą ir pradėjau domėtis, ieškoti lietuvių kalbos vadovėlių.

Radau vieną vadovėlį vokiečių kalba, nusipirkau ir ėmiau savarankiškai mokytis.

Tačiau rašant diplominį darbą iš kalbotyros mokslo srities – indoeuropeistikos mane domino būtent tai, kad lietuvių kalba, nors nėra tokia sena kaip senoji graikų ar sanskrito, yra vienintelė, kuria kalbama iki šiol.

Lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, todėl man buvo naudinga nuvažiuoti į Lietuvą prie jos prisiliesti.

Žinojau, kad man tai bus svarbu akademinei karjerai, juk būčiau vienintelis arba vienas iš nedaugelio ekspertų, turėjusių gyvą sąlytį su lietuvių kalba.“

Tačiau atvykti į Lietuvą, kuri žemėlapiuose tuomet net neegzistavo, moksline aistra degančiam italui buvo labai nelengva.

„Teko nueiti pragaro kelius, – prisipažino G.Michelini. – Savarankiškai atvažiuoti į Vilnių buvo neįmanoma. Netgi važiuojant kaip turistui buvo galima praleisti tik penkias dienas.“

Tačiau Guido pasisekė. Jis sužinojo apie Italijos ir Sovietų Sąjungos mokslų akademijų pasirašytą mainų sutartį, pagal kurią specialistai galėdavo išvykti į nustatytos trukmės stažuotes.

„Iš Sovietų Sąjungos atvažiuodavo aukščiausio lygio specialistai, o iš Italijos rimti mokslininkai nesiveržė, tad likdavo vietų jauniesiems“, – sakė G.Michelini.

Tačiau važiuoti buvo galima tik į Maskvą arba Leningradą, o kad patektum į Vilnių, reikėjo turėti Lietuvos mokslų akademijos pritarimo laišką.

„Tai reiškė, kad važiuoti negalima, nes kaip gausi tą pritarimo laišką?

Man pavyko atsitiktinai. Mano profesorius pažinojo kalbininkę iš Maskvos, kuri buvo tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo asmeninė anglų kalbos vertėja. Jos dėka ir gavau tą laišką“, – neslėpė italas.

Po beveik metus trukusios procedūros 1975-ųjų rudenį G.Michelini tapo pirmuoju italų kalbininku, įkėlusiu koją į sovietinį Vilnių. Pirmoji viešnagė truko aštuonis mėnesius. Per tą laiką italas savo kailiu patyrė ir saugumo lipimą ant kulnų.

„Aš apsigyvenau tuomečiame „Gintaro“ viešbutyje prie stoties. Iš ten atsiskleisdavo viso Vilniaus senamiesčio vaizdai. Buvo matyti daug bažnyčių bokštų ir tai mane labai sudomino. Ir kokia buvo mano nuostaba, kad dauguma tų bažnyčių neveikė kaip bažnyčios, bet jose buvo įkurta paveikslų galerija, ateizmo muziejus arba jos buvo tiesiog uždarytos“, – prisiminė G.Michelini.

Bendraudamas su studentais jis suprato, kad lietuviai visokiais būdais stengiasi atsiriboti nuo rusų. Jau tada suvokė, kokie lietuviai yra stiprūs, nepalaužiami.

„Matyt, Rusija suprato, kad Lietuva yra ypatinga, todėl kiek įmanydama bandė ją slopinti. Bet mačiau, kad lietuviai vis tiek nenurims. Manau, Stalinas iš istorijos nesimokė, nes Lietuva ir Lenkija visuomet būdavo neramios, ten visuomet prasidėdavo sukilimai. Tad jei rusai norėjo išsaugoti Sovietų Sąjungą, dar Stalino laikais Lietuvą turėjo palikti ramybėje“, – istorinėmis įžvalgomis dalijosi lietuvę vedęs italas.

Sutiko likimo moterį

Lietuvių kalba susidomėjusio jaunojo italų mokslininko kelyje per pirmąją viešnagę atsidūrė ir tai, kas privertė į sunkiai pasiekiamą Vilnių grįžti dar kartą, – filologijos studentė Birutė.

„Tuo metu buvau lietuvių kalbos ir literatūros su klasikinės filologijos specializacija paskutinio kurso studentė ir gyvenau bendrabutyje, – pasakojo Birutė. – Guido mokslinis vadovas Vilniaus universitete mūsų kurso seniūnę įpareigojo pasirūpinti užsieniečiu, suteikti jam galimybę bendrauti lietuviškai, mokytis kalbos. Taip ji vakarais, po paskaitų, seniūnė pradėjo jį vedžioti pas studentus bendrabutyje. Mums buvo paskirtas pirmadienis.“

Italas iškart pastebėjo Birutę. „Tą 1976-ųjų pavasario vakarą atėjau į kambarį, kur sėdėjo trys merginos. Viena jų – ilgais plaukais, nuošalyje su knyga rankoje, mano žvilgsnis ten ir nuskrido. Tačiau pirmas mano žingsnis buvo turbūt labai nevykęs. „Ilgas plaukas – trumpas protas“, – tokį komplimentą išdidžiai pasakiau Birutei“, – juokėsi Guido.

Pirmadienio vakarai tapo italo ir lietuvės draugystės oazėmis, tačiau apie jausmus nė vienas nedrįso nė pagalvoti.

„Ji buvo pirmas žmogus, man papasakojęs apie trėmimus. Kartą Birutė paklausė: „Tu turbūt pastebėjai, kad nesu labai palanki sovietinei sistemai? Ir ištraukusi savo pasą parodė, kur gimusi, – Sibire. Ji yra tremtinių dukra ir man pirmoji jautriai papasakojo apie tuos įvykius“, – sakė Guido.

Jie iš pradžių bendraudavo pirmadienio vakarais, paskui susirašinėdavo laiškais. Birutė jų išsaugojo visą pluoštą. Guido iš karto patraukė jos dėmesį.

Tačiau tik gerokai vėliau, gal po trejų metų, jis prisipažino nuo pat pradžių pajutęs, kad sutiko savo likimo moterį. Bet Guido suprato, kad palaikyti santykius bus nelengva. Jis puikiai žinojo, kiek kainavo pirmasis apsilankymas Lietuvoje, ne lengviau buvo gauti leidimus ir kitais kartais.

Net jau atvykęs į Vilnių italas negalėdavo važinėti kur panorėjęs, tik miesto ribose. Buvo ir sekamas, ir kontroliuojamas.

„Jaučiau stiprius jausmus Birutei, bet mane baimino aplinkybės, mus gi skyrė geležinė uždanga“, – prisipažino Guido ir patikino, kad jei nebūtų sutikęs šios moters, kažin ar dar būtų sugrįžęs į Lietuvą.

Iškeliavo su ašaromis

Nuo jųdviejų pažinties iki gyvenimo kartu Italijoje praėjo devyneri metai. Norint būti kartu juodviem teko susituokti Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje, paskui užpildyti krūvas įvairiausių anketų ir tik po kelių mėnesių laukimo Birutė gavo leidimą išvykti pas vyrą.

„Buvo baisu, – prisipažino Birutė. – Nežinojau, ar galėsiu kada nors grįžti į Lietuvą, pamatyti artimuosius. Mama man išvažiuojant verkė, sakė, kad tos vestuvės bus kaip laidotuvės.

Sunkūs buvo laikai, daug kas ieškojo progų išvažiuoti į Vakarus. O kai man pasitaikė galimybė, labai ilgai svarsčiau. Kai kurie sakė: „Oi, kokia tau laimė!“, o aš su ašaromis iškeliavau.“

Mintis pasilikti gyventi Vilniuje gąsdino G.Michelini – nesinorėjo užsidaryti kalėjime. „Juk tuomet Lietuvoje visko trūko, buvo amžinos visko paieškos“, – pripažino Birutė.

Tuometę lietuvių buitį Guido įsiminė iš universiteto bendrabučio, kur jis apsistojo 1979-ųjų pabaigoje: „Buvau apgyvendintas esą pagerintame universiteto bendrabutyje M.K.Čiurlionio gatvėje. Kambaryje apsižiūrėjau, kad tualete nėra popieriaus. Nuėjęs pas komendantę pasakiau: „Jūs pamiršote padėti tualetinio popieriaus.“ O ji atsakė: „Aš nepamiršau – paprasčiausiai jo neturiu, bet turiu laikraščių.“ Ir davė jų pluoštą.“

Skirtumus tarp Italijos ir Lietuvos, kurioje tuomet pasirinkimo laisvės nebuvo ne tik politikoje, bet ir parduotuvėse, Birutė pamatė jau pirmą kartą apsilankiusi batų parduotuvėje Parmoje.

„Atšalus orams man prireikė žieminių batų. Nuėjau į parduotuvę, pardavėjai pasakiau, ko atėjusi, o ji paklausė: „Kokio modelio, spalvos, su kulniuku ar aulinukų?“ Aš stovėjau sutrikusi – man juk tiesiog reikėjo žieminių batų“, – prisiminusi juokėsi Birutė.

Moko lietuvių kalbos

Italijoje Birutė dėl palankių atsitiktinumų pradėjo dirbti lietuvių kalbos dėstytoja Milano katalikiškame universitete.

Lietuvių kalbos ji moko iki šiol, tik dabar Parmos universitete, kuris yra vienintelė vieta Italijoje, turinti lietuvių kalbos kursą kaip savarankišką dėstomąjį dalyką.

Per trisdešimt metų Birutė lietuvių kalbos išmokė kelis šimtus italų filologų, parengė lietuvių kalbos vadovėlį italams, lietuvių–italų kalbų žodyną, išvertė kelias lietuvių autorių knygas į italų kalbą, o nuo 1989 metų buvo lietuvių teatro grando Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) vertėja Italijoje.

„Tuo metu Italijos lietuvių bendruomenės pradininkai buvo labai aukšto lygio žmonės, jie nenuilsdami darė viską, kad šioje šalyje būtų skleidžiama tiesa apie Lietuvą, kad lietuvių kalba neišnyktų, – pasakojo Birutė. – Man ėjo šešti, kai traukiniu grįžau iš Sibiro į Lietuvą.

Paskui – traukiniu iš Vilniaus į Italiją. Tačiau labai džiaugiuosi, kad gyvenau būtent tada. Buvo įdomus perėjimo laikas. Atsirado poreikis pristatyti Italijai bundančią Lietuvą.

Visa, ką dariau, susiję su ja, su lietuvių kalba, juk nieko kito, būdama lituanistė, ir nebūčiau galėjusi daryti.“

Vienas ryškiausių lietuvybės šviesulių, sutiktų Italijoje, buvo Vatikane dirbęs monsinjoras Vincas Mincevičius (1915–1992). Ilgai Italijos lietuvių bendruomenei vadovavęs dvasininkas daugiau nei 25 metus redagavo Lietuvos naujienų pranešimus italų kalba, ypač daug prisidėjo prie lietuvių koplyčios Vatikane įkūrimo.

Jo pastangomis italų kalba išleista „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, daug įvairių knygų bei leidinių apie Lietuvos okupaciją, lietuvių tautos kančią bei persekiojimus.

Išskirtinė bažnytinė santuoka

Artimu italo ir lietuvės draugu tapęs V.Mincevičius suorganizavo jiems ir išskirtinę bažnytinę santuoką Parmoje: Birutė vilkėjo tautiniais rūbais, ceremonijoje dalyvavo net 6 kunigai, tarp jų – keturi lietuviai ir net Europos lietuvių bendruomenės vyskupas Antanas Deksnys (1906–1999).

„Pamenu, V.Mincevičius sakydavo, kad tai, ką mes, lietuviai, išeivijoje darome Lietuvai, nėra taip ir įspūdinga, nes tai – mūsų pareiga dirbti tėvynei.

Bet kai italas, kitatautis, dėl mūsų dirba, čia jau kas kita“, – pasakojo Birutė.

Paklaustas, kokių pamokų davė pažintis su V.Mincevičiumi, G.Michelini nedvejojo: „Eik savo keliu, nesvarbu, pripažįsta tai kiti ar ne. Dirbk tai, kas tau kelia aistrą.“

„Aš į Italiją atvažiavau tuščiomis kišenėmis ir Guido radau ne ką pilnesnėmis. Pinigų trūko, gavau pasiūlymą dirbti barmene. Kaip Guido supyko, sakė, tu esi kitokio lygio, mes kitas vertybes turime, – pasakojo Birutė. – Kartais ir dabar žmonės per daug visko nori iš karto, o aš džiaugiuosi, kad mes pamažu ėjome.

Kai atvažiuodavau į Lietuvą, žmonės stebėdavosi, kad niekuo nepasikeičiau.

O man nereikėjo, be jokio skausmo einu pro parduotuvių vitrinas, man to nereikia.“

Beje, kol Lietuva neatgavo nepriklausomybės, Birutei aplankyti tėvus būdavo didelis iššūkis. Į Lietuvą galėdavo atvykti tik kaip turistė, penkioms dienoms. Kad ilgiau pabūtų, turėjo rasti priežastį.

„Kaip tik buvau gavusi pasiūlymą parašyti knygą apie Lietuvą, tad priežastis buvo rinkti jai medžiagą. Gavau leidimą būti visą mėnesį. Per tą laiką buvau tikrinama, net sulaukiau žmogaus iš saugumo.

Atėjo toks kostiumuotas su raudona rože rankoje ir pasakė: „Žinome, kad rengiate knygą apie Lietuvą, tikriausiai norėsite grįžti ateityje savo artimųjų aplankyti, tai tuomet ta knyga turi būti teisingai parašyta.“

Paklausti, iš kur gavo drąsos parašyti teisingai, Birutė ir Guido ilgai nesvarstė.

„Kai apsisprendi ir žengi pirmą žingsnį, paskui viskas savaime einasi“, – sakė Birutė.

Jai pritarė ir Guido: „Aš nesu toks drąsus, bet kai apsisprendi, nebejauti baimės – eini toliau ir viskas tampa būtinybe.“

Birutė įsitikinusi, kad skambūs epitetai yra prisegami kitų: „Štai E.Nekrošius save vadindavo teatro darbininku, amatininku ir likdavo abejingas visoms pagyroms. Su juo daug šnekėdavomės apie viską, tik ne apie menus ir teatrą. Kalbėdavome apie žemės ūkį, ūkio darbus, mišką, apie žemiškiausius dalykus, nevinguriuodami tarp tų aukštųjų temų.“

Rėmėsi vienas į kitą

Ko ją išmokė E.Nekrošius? Gero ieškoti šalia savęs, nes ir paprasti dalykai gali būti dideli. Paprastai nereiškia prastai. Jis vis sakydavo, kad išmonę, fantaziją reikia maitinti, lavinti ir nebijoti improvizuoti.

Kaip ir meilėje – jeigu neauginsi, tai ji ir sunyks.

„Moterys ir meilė nėra mokslas, – pridūrė visą gyvenimą lietuvių kalbotyrai skyręs Guido. – Moksle galiu viską pasiekti savo galva, bet bendraujant su moterimis vien galvos neužtenka.“

Gal todėl įsigiję būstą daugiabutyje, kuris jiems jaukesnis nei didžiausi namai, sutvarkę atgautą Birutės senelių sodybą prie Dubysos, kasmet savo vestuvių metinių proga juodu dovanodavo sau po tolimą kelionę – Pietų Afrika, Peru, Japonija, Tibetas, Kambodža.

Išlydėdami iš savo buto Parmoje Birutė ir Guido stovėjo susikibę rankomis.

„36 metai kartu, ranka rankon. Išduokite paslaptį, kaip tai pavyko“, – paprašiau sūnų Emilį (35 m.) ir dukrą Martiną (28 m.) užauginusios poros.

„Kai jau pradeda ir kojas skaudėti, tai tos rankos dar labiau prireikia, – juokavo Birutė. – Einant metams supranti, kad vis mažiau lieka į ką atsiremti.

Išmoksti daugiau atleisti, pradedi mažiau reikalauti ir labiau vertinti. Pasidarai išmintingesnis, nes protas ateina iš knygų, o išmintis – iš gyvenimo.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.