Į darbą vykstantis Senelis Kalėda sulaukia ir suaugusiųjų dėmesio – šie mojuoja, automobiliui sustojus prie šviesoforo, fotografuoja ar prašo įrašyti vaizdo sveikinimą jų vaikams.
Sykį kalėdiniu kostiumu pasidabinęs Petras traukė ir į Daniją, kur nuolat turi darbo reikalų, vaidina su teatro trupe „Don Gnu“. Į oro uostą nuvyko kiek anksčiau tam atvejui, jei darbuotojai nepraleistų jo su grimu, bet tie šypsojosi ir buvo geranoriški.
Nusileidęs Kopenhagoje ir turėdamas laiko iki traukinio į Odensės miestą išėjo pasivaikščioti į senamiestį. Vėliau Odensėje ėjo į teatrą, kai prie jo pribėgo mergina ir paklausė, ar buvo Kopnhagoje. Jis atsakė, kad buvo. Ji parodė savo draugės iš sostinės atsiųstą nuotrauką, kurioje jis užfiksuotas, einantis senamiesčiu, su prierašu „Jis tikrai YRA“. Petras su mergina iš Odensės pasidarė asmenukę ir nusiuntė draugei su prierašu „Žinau“.
Tai nutiko prieš trejus metus, bet Petrui iki šiol smagu tai atsiminti, kaip ir įvairias kitas mielas savo darbo akimirkas.
Kalėdų Seneliu jis pirmą kartą tapo prieš keliolika metų studijų laikais, kai to paprašė pažįstama, kurios samdytas Senelis kažkur prapuolė, o jai jo labai reikėjo ateinančios dienos pasirodymui. Petrui jį pavaduoti pasisekė neblogai, bet dar kelis metus daugiau to darbo nesiėmė.
O kai su pirmąja žmona susilaukė vaikų, šie jį įkvėpė atsiminti tą vaidmenį. Ir štai jau dešimtmetį jis profesionalus ir mielai samdomas Senelis Kalėda, turintis tikrą barzdą (taip pat ir Sidabrinės gervės apdovanojimą už vaidmenį filme „Stiklainis uogienės“).
Ankstesniais metais Petras jau nuo rugsėjo sulaukdavo skambučių dėl pasirodymų, o spalio mėnesį didžioji dalis jo darbo grafiko būdavo užpildyta. Šiemet jis skambučių irgi sulaukė, bet visas grafikas – su klaustukais. Pasidžiaugė, kad žmonės geranoriški, sutaria, kad šventėms priartėjus galės renginius atšaukti arba perkelti į virtualią erdvę.
Senelis Kalėda jau nusiteikęs, kad dauguma pasirodymų šiemet vyks virtualiai. Seniau visuomet dirbdavo vienas, o šiemet susirado padėjėjų nykštukų. Vienas jų pildo pasirodymų grafiką, kitas juos filmuos – Senelis Kalėda nori, kad vaizdas ir garsas būtų tikrai kokybiški, ne taip, kaip būtų, pačiam viską transliuojant telefonu.
Susirado ir trobelę miške su židiniu, kurioje įsikurs jo rezidencija ir iš ten rengs transliacijas. „Jeigu žiemą dar ir būtų sniego, vaizdas būtų tikrai įspūdingas“, – viltingai atsiduso Petras.
Patalpas trobelėje dekoruos jo antroji žmona Rūta Bartkevičiūtė-Lisauskienė. Ji – pripažinta keramikė, mėgstanti įvairius rankdarbius. Jau numezgė Seneliui naują gražų šaliką, o šis ją juokais vadina Velykų Bobute.
Dar neaišku, kokia bus šių metų pabaiga ir ar ji Petrui, nemažai investavusiam į pasirengimą, neatneš nuostolių. Bet šiems metams jis jau gali padėkoti už tai, kad dovanojo jam žmoną.
Su Rūta jis internetu susipažino sausio pabaigoje, o liepą jau ir susituokė: „Na, gal aš kartais ir pasielgiu karštakošiškai, bet kai ją sutikau, buvo aišku, kad ji man skirta, tad nebuvo jokio reikalo laukti.“
Iki vestuvių pora net ir spėjo nusipirkti sodybą, kurioje jas ir atšventė. „Per pavasario karantiną buvo nuobodu kažkur važinėt be tikslo, tad sugalvojame, kad važiuojame pasiieškoti sodybos ateičiai. O kai atvykome į vasarnamį Molėtų rajone, iš karto pasijautėme kaip namie“, – pasakojo Petras.
Jam patiko ir gyvenvietės pavadinimas – Pusnė, labai tinkamas Seneliui Kalėdai. Tiesa, šiemet jo rezidencija įsikurs ne čia, nes čia sąlygos gyventi žiemą netinkamos, o nuomotose patalpose.
Vestuves Pusnėje Petras su Rūta šventė pagal senovės baltų papročius, jaunuosius sutuokė vaidila. Jis pastebėjo, kad didelis sodyboje gulintis didelis akmuo seniau galėjo būti naudojamas pagoniškoms apeigoms, ir tuo jaunuosius maloniai nustebino.
