Dviejų mylimų žmonių netekusi Eglė Jackaitė: „Net baisiausiame sapne nesapnavau“

Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Jackaitė (46 m.) iš arti pajuto pandemijos siaubą – COVID-19 pasiglemžė du jos artimuosius – dėdę ir tetą. Motinos brolį Rinaldą ji su giminaičiais jau palaidojo, o šį šeštadienį į paskutinę kelionę išlydės tėvo seserį, savo tetą Danutę, kuriai tą dieną būtų sukakę 74-eri.

E.Jackaitės vyresnysis sūnus Jokūbas Vilniuje studijuoja režisūrą, o jaunėlis Elijas jau paragavo aktoriaus duonos.<br>V.Vaišvilaitės nuotr.
E.Jackaitės vyresnysis sūnus Jokūbas Vilniuje studijuoja režisūrą, o jaunėlis Elijas jau paragavo aktoriaus duonos.<br>V.Vaišvilaitės nuotr.
Aktorė E.Jackaitė jau daugiau nei metus yra Pagalbos moterims telefono linijos, įkurtos uostamiesčio Socialinės ir psichologinės pagalbos centro, savanorė.
Aktorė E.Jackaitė jau daugiau nei metus yra Pagalbos moterims telefono linijos, įkurtos uostamiesčio Socialinės ir psichologinės pagalbos centro, savanorė.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Dec 5, 2020, 8:42 AM

Bet gyvenimas nesustoja. E.Jackaitei besibaigiantys metai – įsimintini ir kitkuo: ji sukūrė du puikius vaidmenis savo teatre, filmavosi kino juostoje, kurioje vaidino ir jos vienuolikmetis sūnus Elijas.

Anksčiau dažnai į užsienio keliones su vaikais ir draugais ištrūkdavusi aktorė neliūdi, kad kol kas sienos užkirstos. Veiklos net ir dabar jai netrūksta.

E.Jackaitė – Pagalbos moterims telefono linijos, kurią įkūrė uostamiesčio Socialinės ir psichologinės pagalbos centras, savanorė.

– Tikriausiai koronaviruso akivaizdoje padaugėjo žmonių, kurie skambina į pagalbos liniją, nes neturi kam išlieti širdies? – nuo to pokalbį ir pradėjau su aktore E.Jackaite.

– Skambučių padaugėjo – vieni prarado darbus, kitiems trūksta pinigų, pašlijo santykiai, dažnai jaučia vienatvę, taip pat atsirado visokiausių baimių, namuose patiriamas smurtas, apninka blogos nuotaikos.

Skambina ne tik moterys, bet ir vyrai, nes prieš kelias savaites Klaipėdoje pradėjo veikti pagalbos linija ir vyrams.

– Dabar ir taip daugumai nelengvas metas, kitas pasakytų – kam man dar svetimos bėdos?

– Aktoriams šiuo metu nelengva. Anksčiau gruodžio mėnuo mums būdavo intensyviausias ir pelningiausias.

Daug spektaklių teatre, įmonės užsakydavo spektaklius kalėdiniams vakarėliams. Nemažai renginių tekdavo vesti pačiai. Dabar nemažai laiko praleidžiu namie, skaitau knygas, žiūriu filmus, geriausius pasaulio serialus, gaminu maistą, vaikštinėju prie jūros, yra daug laiko pabūti ir pabendrauti su jaunėliu sūnumi. Tai didžiulė vertybė – juk dažnai tam laiko pritrūkdavo.

Dabar bibliotekos kviečia virtualiai skaityti poeziją, vyksta edukaciniai susitikimai su bendruomenėmis, paskaitos. Ir šį laiką galima leisti prasmingai.

– O kiek laiko budite prie pagalbos linijos telefono?

– Keletą kartų per savaitę. Kai kurie nuolatiniai skambintojai jau atpažįsta mano balsą, tačiau žino kaip savanorę, o ne kaip aktorę. Mes irgi jų nepažįstame, tik klausomės istorijų. Viskas visiškai slaptai.

Kitame laido gale jie jaučiasi saugiau, gali būti atviresni nepažįstamam žmogui. Išgirstame tokių istorijų, kurių artimiausiam žmogui nepasakoja.

O Dieve, kiek aplink visko vyksta! Filmai, knygose aprašytos istorijos nublanksta prieš tikrąjį gyvenimą.

Kiek skausmo, vienatvės, liūdesio ir visokių keistenybių.

Kartais, kai baigiasi pokalbis, pagalvoju – ačiū Dievui, kad mano bėdos tik tokios ir vis dėlto kokia aš laiminga!

Mes tik išklausome žmones, kuriems reikia išsikalbėti. Patarimų nedalijame, tiesiog bandome suprasti, užjausti, įkvėpti gyvenimui ir motyvuoti, kad skambinančiajam palengvėtų.

Būna, kad paskambinęs žmogus keliolika minučių tyli – girdi tik kvėpavimą, paskui verksmą. Skausmas liejasi be žodžių, tu tai jauti, ieškai jautriausių žodžių, nepažįstamąjį apgaubi meile ir tiktai tuomet žmogus ryžtasi atsiverti.

Gera, kai po valandos ar ilgesnio pokalbio tas balsas pasikeičia, jauti, kad žmogus nurimo, gal net šypsosi, dėkoja.

Savanorystė Pagalbos moterims linijoje nesusijusi su pandemija. Savanoriauju jau daugiau kaip metus, žinoma, pirma keletą mėnesių lankiau specialius kursus, dalyvavau įvairiuose seminaruose.

– Žiūrovai įsiminė jūsų pastaruosius vaidmenis Klaipėdos dramos teatre – Zochą Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Mūsų klasė“, Melaniją Lauros Gruozos „Saulės vaikuose“. Ko gerbėjams laukti ateityje?

– Nepaisant pasaulinės pandemijos 2020 metai man buvo dosnūs. Tokios plačios amplitudės vaidmens kaip Zocha „Mūsų klasėje“ per savo sceninį gyvenimą dar nebuvau sukūrusi – tai man labai brangu ir jautru. Jaučiuosi laiminga ir už šią patirtį dėkinga latvių režisierei L.Gruozai.

Kai ji rinkosi aktorius spektakliui ir peržiūrėjo vaizdo įrašus, Zocha jai įsiminė – pasirinko mane Melanijos vaidmeniui.

Spalį teatre vyko žymios lenkų dramaturgės ir režisierės Agatos Dudos-Gracz kūrybinio meistriškumo dirbtuvės – tai vėlgi nauja patirtis. Režisierė pakvietė ir mane vaidinti būsimame spektaklyje, kurio repeticijos numatytos kitų metų vasarį.

Kol kas spektaklio scenarijų A.Duda-Gracz dar rašo, vaidmenis pritaiko kiekvienam asmeniškai pažintam aktoriui. To mano gyvenime dar nebuvo.

Profesine prasme šiais metais buvau apdovanota – ne viskas tik pilko atspalvio. Jau šeštus metus dėstau Socialinių mokslų kolegijoje scenos kalbą, vaidybą, režisūros pagrindus.

Šį rudenį minint Pasaulinę kovos su prekyba žmonėmis dieną kartu su savo studentais ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centru sukūrėme ir uostamiesčio gatvėse rodėme performansą „Last Girl First“ prekybos žmonėmis tema. Viskas buvo filmuojama, o įrašas platinamas Europoje kviečiant žmones nebūti abejingus.

Šiemet mano sūnus Elijas sukūrė pagrindinį Juozapo vaidmenį Inesos Kurklietytės filme „Drugelio širdis“. Aš vaidinau jo motiną. Filmo premjera numatyta kitų metų rugsėjį.

Vyresnysis sūnus Jokūbas (25 m.), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursis, studijuoja režisūrą, jo vadovas – režisierius O.Koršunovas.

Artėja diplominiai darbai – Jokūbas ne vieną kūrinį planuoja perkelti į sceną. Šiuo metu jis repetuoja Williamo Shakespeare’o „Makbetą“. Kūrybinis procesas vyksta, tik kada bus galima spektaklį parodyti – kol kas nežinia.

– Ar dviejų artimų žmonių mirtys nuo koronaviruso pakeitė jūsų požiūrį į dabartinę sudėtingą situaciją?

– Net baisiausiame sapne nesapnavau, kad taip galėtų nutikti, kad tas virusas atims mano mylimus žmones. Teta man buvo labai artima, vaikystėje ją vadindavau mama.

O mamos brolis, ištiktas komos, gulėjo ligoninėje, kai jam sukako 62-eji. Buvo sveikas, aktyvus, dar vasarą jūros bangas raižė vandens motociklais, mėgavosi gyvenimu, turėjo nuostabią šeimą.

Susirgę abu jie atsidūrė Šiaulių ligoninėje. Abu buvo ištikti komos ir jų gyvybė užgeso tą pačią dieną. Visi mes kalbėjome maldas, tikėjomės, kad gyvens.

Seniau su draugėmis aptarinėdavome aktualijas – dažniausiai kas nors persirgdavo lengva forma, ko nors ypatingo nepajutęs. Girdėjau sakant, kad tai – tik gripas, įgavęs koronos pavadinimą. Iki tų dviejų mirčių mano aplinkoje tokios skaudžios patirties nebuvo.

Baisu, kai tai nutinka artimiausiems žmonėms, suvoki, kad ir tau taip gali atsitikti. Gyvenimas nenuspėjamas, viskas trapu.

– Jūs esate tikintis žmogus. Ką pasakytumėte tiems, kurie dėl visko kaltina Dievą?

– Žmonės skirtingi, skirtingai mąsto. Ir ne Dievas mus baudžia. Nestabilus pasaulis. Viskas, kas vyksta, yra žmogaus neteisingo gyvenimo pasekmė. Nesusikalbėjimas, pyktis, nuoskaudos, kaltinimai, pavydas, abejingumas.

Ką pasėjome, tą ir pjauname. Buvome susireikšminę, žiaurūs, jausdavomės visagaliai, pridarėme daug negero. Aplink juk ir dabar tiek daug baimių, nors kvaila bijoti to, kas nuo mūsų nepriklauso.

Viskas turi savo kainą. Mus sustabdė. Tai išbandymas, kad žmonės susivoktų, kad taptume geresni, žmoniškesni, mylėtume ne tiktai artimą savo, bet ir viską, kas gyva.

Juk gyvenimas – didžiulė dovana, o mes – ne amžini.

– Artėja Kalėdos – kokios jos bus jūsų namuose?

– Pernai prieš Naujuosius su mažuoju sūnumi ir draugais slidinėjome snieguotuose Italijos kalnuose ir džiaugėmės gyvenimu. Kartėlio nejuntu, kad šiemet to nepatirsime.

Stengiuosi išmokti priimti viską ir vis tiek džiaugtis kiekviena akimirka. Juk žmonės iškentė ir marą, ir karus. Ištversime viską ir mes. Tik reikia saugoti save ir kitus.

Saugodami artimuosius prie Kūčių stalo tikriausiai susėsime tik su vaikais, o su kitais kalbėsimės virtualiai. Bus kitaip, pakaks ir meilės, džiaugsmo ir šviesos. Dabar svarbiausia išlikti sveikiems ir gyviems.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.