Atvyko užsidirbti
Kai Audra, patikėjusi seneliams rūpintis ketverių metų sūnumi Luku, susikrovė lagaminą ir su vyru pirmąkart iš Kauno nuvyko į Italiją, jai buvo 22-eji.
Jauna pora į saldaus gyvenimo – dolce vita etiketę turinčią šalį atvyko ne gėrėtis meno šedevrais ar mėgautis jūros ir saulės glamonėmis. Sunkiai gyvenanti šeima vylėsi susikurti geresnį gyvenimą.
„Atvykome į Romą, kur pažįstami buvo pažadėję įdarbinti, tačiau darbo negavome, kalbos nemokėjome, pinigų neturėjome, – pasakojimą pradėjo Audra. – Tačiau mano vyras apie grįžimą namo net negalvojo – kiek tik kainuotų, į Lietuvą tuščiomis jis neketino grįžti.“
Amžinajame mieste jie įsikūrė mažoje palėpėje, teko valgyti ir „Caritas“ valgykloje, kol sulaukė pasiūlymo važiuoti į pietus – Kalabrijos regioną skinti apelsinų.
„Ten, pietuose, žemės ūkyje visada reikia darbo rankų. Su 20 eurų kišenėje atvykome į Rozarno miestelį, ten buvo baisu, – prisimena lietuvė. – Būdavo, rytą sustoji palei gatvę į eilę ir ūkininkas išsirenka, ką tądien paims į darbą.
Dažniausiai pasirinkdavo užsieniečius, todėl vietos žmonės mūsų nekęsdavo, apmėtydavo akmenimis, yra ir užpuolę. Už aštuonių ir daugiau valandų darbo dieną mokėdavo 25 eurus, o kartais ir tiek negaudavai.“
Rozarne vergiškomis sąlygomis ukrainiečių, rumunų, bulgarų, gruzinų, lietuvių rankomis nuskinti pomidorai, apelsinai, mandarinai keliauja ant europiečių stalų.
Audra teigė, kad taip dirbančių lietuvių ten yra ir dabar. O jie, metus išgyvenę vergovę primenančioje Kalabrijoje, gavo pasiūlymą dirbti kitoje sąsiaurio pusėje, vos kelis kilometrus nutolusioje Sicilijoje.
„Sicilijoje nepalyginti geriau – ir darbas buvo žmoniškesnis, ir atlyginimas didesnis, ir butą padėjo susirasti“, – pasakojo A.Tuminienė.
Ligoninę prisimena su siaubu
Saulės kepinamoje saloje ji skynė pistacijas ir rinko žymiuosius Tropėjos svogūnus, kol sužinojo, kad jau trečią mėnesį laukiasi.
„Grįžau į Lietuvą pasiimti vyresnėlio sūnaus ir visi įsikūrėme Sicilijoje. Lukas pradėjo lankyti darželį, mano nėštumas ėjosi normaliai, netgi buvo lengvesnis, palyginti su pirmuoju.
Vaikas vystėsi gerai, tik penktą mėnesį ginekologė perspėjo, kad gimda pasmukusi, tad teks daryti cezario pjūvį. Buvau visiškai rami“, – patikino Audra.
Tačiau kūdikis devynių mėnesių įsčiose neišbuvo. Vieną dieną namuose sugedo metalinės žaliuzės ir visu svoriu užvirto ant besilaukiančios moters.
„Buvau namuose viena, labai išsigandau, pradėjo mausti pilvo apačią, vėliau pradėjo purtyti šaltis, apėmė nuovargis, atsiguliau ir užmigau. Rytą atsikėlus iš lovos nubėgo vandenys. Buvo 28-a nėštumo savaitė“, – lemtingą įvykį prisiminė A.Tuminienė.
Kaimynės iškviestas greitosios medicinos pagalbos automobilis nuvežė į artimiausią – Brontės miestelio ligoninę. Vietą, kurią Audra prisimena su siaubu. Vietą, kurios aplaidumo pasekmes moteris neša iki šiol.
„Ligoninėje gimdymą galinčio priimti gydytojo nebuvo, teko ilgai laukti, o atėjęs ir pamatęs, kad esu ne italė, pirmiausia paprašė leidimo gyventi šalyje ir pagrasino iškviesti karabinierius.
Buvau apimta šoko, – emocijų prislopintu balsu pasakojo Audra. – Kai pagaliau išsireikalavome apžiūros, slaugytoja pasakė, kad nebegirdėti vaiko širdelės dūžių, ir pridūrė: „Nieko, jauna, kitų vaikų turėsi.“
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Nuvežė į gimdyklą ir liepė stumti. Jokių nuskausminamųjų, jokios planuotos cezario pjūvio operacijos. Kai Benas gimė, jis nekvėpavo, tačiau širdis plakė.
„Visi ėmė panikuoti, kviesti gydytojus iš reanimacijos, įdėjo Beną į inkubatorių ir pradėjo gaivinti, o aš gulėjau palikta kraujuojanti ant gimdymo stalo be jokios pagalbos, bet man rūpėjo tik Benas.
Atlėkę iš reanimacijos medikai liepė nedelsiant užpildyti visus dokumentus, tuojau pat duoti vaikui vardą ir išvežė jį greitosios pagalbos automobiliu į Kataniją, 45 kilometrus serpentinais“, – dramatiškais išgyvenimais dalijosi A.Tuminienė.
Neatitaisoma žala
Katanijos ligoninėje medikai jos vyrui pasakė, kad jam nėra ten ko būti, jie padarys viską, ką gali, – jei naujagimis ištvers naktį, gyvens.
Benas naktį ištvėrė, tačiau mažoje Brontės ligoninėje žala jau buvo padaryta. Neatitaisomai. Cerebrinis paralyžius – tokia diagnozė nustatyta Benui.
„Vėliau fizinės terapijos specialistė man paaiškino, kad vaikai, kurių plaučiai neišsiskleidę, gali nekvėpavę išbūti 2 minutes, paskui brangi kiekviena sekundė, žala smegenims – nebepataisoma. Benas nekvėpavo daugiau kaip 5 minutes“, – su širdgėla pasakojo Audra.
Katanijos ligoninėje Benas išbuvo du mėnesius. Vieną mėnesį praleido intensyviosios terapijos skyriuje, kur tėvai galėjo matyti jį tik pro stiklą, paskui dar mėnesį inkubatoriuje.
„Kai Benas gimė, svėrė 1290 gramų. Medikai neslėpė nuostabos, kad jis liko gyvas, o kitą dieną jau pats kvėpavo.
Gydytojai sakė, kad Benas – nerealus kovotojas, jis tiesiog kabinosi į gyvenimą. Tyrimus atlikę specialistai teigė, jog pažeisti dideli Beno smegenų plotai ir dabar jis gyvens kaip daržovė, ir pažangą, kokią esame pasiekę, vadina stebuklu“, – nors tuo džiaugėsi A.Tuminienė.
Liko viena su sūnumis
Šiemet lapkričio 29-ąją Benas jau atšventė 15-ąjį gimtadienį. Jis vilki 8–9 metų vaikams skirto dydžio drabužius, nešioja 28 dydžio batus, sveria 20 kilogramų, tačiau valgo viską, net visą kotletą sušveičia, o gimtadieniui prašė šokoladinio torto. Tačiau tai, kas labiausiai įstringa, yra Beno šypsena.
„Jis viską supranta, netgi trimis kalbomis: lietuvių, italų ir rusų. Būna, žiūrime kokią rusišką komediją, o jis kad ims juoktis“, – sakė Audra.
Į gyvenimą nuo pirmųjų akimirkų įsikibusio Beno šypsenos netemdo ir sunkumai šeimoje.
Pavasarį Audra liko viena su dviem sūnumis.
„Anksčiau bijojau likti viena – su Benu, be darbo, svetimoje šalyje, ką aš darysiu, kur eisiu, kam esu reikalinga? Bet kai pažvelgiau iš šalies, aš juk visą laiką buvau viena. Kokia čia baimė? Turėti žmogų, kuris lyg į skudurą kojas į tave trina? Ne, taip gyventi nebegalėjau. Skyryboms pasiryžau pati, man tapo nebepakeliama, nusibodo būti žeminamai, nevertinamai ir net pradėti savęs nebevertinti. Dabar gyvenu viena, tai tik už save ir vaikus esu atsakinga“, – neslėpė Audra.
Moteris neslėpė, kad minčių grįžti į Lietuvą buvo, tačiau ne kartą tėvynėje su Benu apsilankiusi pasirinko likti Italijoje.
„Likau Sicilijoje dėl Beno. Labai gaila, kad Lietuvoje tokio visaverčio gyvenimo, kokį gyvena čia, jis neturėtų. Sicilijoje Benas lankė darželį, dabar mokosi mokykloje kartu su visais vaikais.
Niekas į jį kreivai nežiūri, klasės draugai ir vežimėlį pastumia, ir pataiso, ir nutįsusią seilę servetėle nuvalo.
O Lietuvoje į Beną kaip į ateivį žiūri. Atsisėdi kavinėje, tai aplink stalai tušti, o su neįgaliojo vežimėliu apskritai nepritaikyta niekur, net į viešąjį transportą sunku patekti.
Italijoje taip nėra gal todėl, kad nėra jokių specialiųjų mokyklų, internatų, neįgalieji čia gyvena tarp visų, tai ir požiūris žmoniškesnis. Italai Beno ne tik nevengia, bet ir kalbina, pripuola padėti įkelti ar iškelti vežimėlį, autobuso vairuotojas sustoja kur patogiau, net ne stotelėje“, – skirtumus vardijo Audra.
Gina brolį iki begalybės
Šeštus metus Lentinio mieste tarp Katanijos ir Sirakūzų gyvenanti lietuvė neslėpė – lengva nėra.
„Tiksliau sakant, sunku, – atsiduso Audra. – Visko būna: ir į pagalvę paverkiu. Išsiskyrusi su vyru sieloje jaučiuosi daug ramiau, bet pragyventi sunku. Anksčiau vyras padėdavo finansiškai, turėjo automobilių prekybos verslą, sekėsi gerai, galėdavome sumokėti už visas Benui reikalingas terapijas. Kol vyras nepradėjo gastroliuoti, buvo neblogai.“
Visus šiuos metus pagalbos Audra sulaukia ir iš savo mamos, kuri į Siciliją atsikraustė gimus Benui ir padėjo rūpintis vyresnėliu Luku.
Anksti subrendęs dvidešimtmetis Lukas dabar šeimai padeda automobilių prekybos versle, rūpinasi mama ir broliu, studijuoja teisę Katanijos universitete. Tačiau Italijos teisės sistemoje savo ateities jis nemato ir svajoja dirbti teisininku tarptautinėje kompanijoje.
„Visada vyresnėliui sakiau, kad Benas nėra jokia gėda ar našta, jis yra mūsų kraujas ir toks mūsų likimas, – pasakojo Audra. – O kartą Lukas parėjo iš mokyklos kruvinas, pasirodo, susimušė su klasės draugu, nes tas ėmė tyčiotis, kad brolis invalidas.
Lukas gina brolį iki begalybės, elgiasi kaip tikras šeimos vyras ir yra didžiausia mano atrama. Labai juo didžiuojuosi ir palaikau, juk jis kuria savo gyvenimo pamatus. Man tėvai tokios galimybės nedavė. Jei būtų davę nors vieną šansą, tikrai nesėdėčiau kažkur Sicilijoje. Kažkada juos kaltinau, dabar – nebe.“
Reikia operacijos
Smulkaus sudėjimo, bet kovingos sielos moteris lanko vairavimo mokyklą ir gavusi profesionalaus vairuotojo pažymėjimą tikisi pradėti dirbti žmonių vežimo paslaugų sektoriuje.
„Atėjo toks momentas, kai pagalvojau, kad negaliu sėdėti rankų sudėjusi. Į galvą smelkėsi mintys, ką galėčiau veikti Italijoje? Ką geriausiai moku? Moku vairuoti, juk ne vieną automobilį bet kokiomis oro sąlygomis iš Italijos į Lietuvą esu parvairavusi, kad parduotume. Ir ne tik moku vairuoti, prie vairo jaučiu didžiausią ramybę.
Tad pagalvojau, kodėl nepradėjus dirbti to, ką moku ir kas patinka?“ – pasakojo Sicilijoje įsikūrusi lietuvė.
Nepaisant gyvenimo vingių ir smūgių, Audra dėkinga, kad likimas nubloškė ją į Italiją, kad turi Luką ir Beną, kurie neleidžia jai palūžti.
„Negaliu palūžti, net sirgti negaliu sau leisti, – sakė Audra ir pridūrė, – kokia aš kovotoja? Taip sunku būna, nors kauk. Stipraus peties šalia norėtųsi. Bet nueinu į dušą, pasileidžiu vandenėlį, paverkiu, nusiprausiu veidelį ir toliau einu.“
Paklausta, ką Benas norėtų rasti po Kalėdų eglute, Audra patikino, kad jam didžiausią malonumą teikia ne daiktai.
„Benui be galo patinka važinėti autobusu, plaukioti“, – sakė mama. Tačiau po pauzės pridūrė, kad tai, ko jam reikia, yra operacija. Ji sumažintų raumenų spazmus ir leistų laisviau judėti, todėl padėtų jam gyventi visavertiškesnį gyvenimą, o visai šeimai eiti toliau.
Tokią operaciją Ispanijoje, vienoje Barselonos klinikoje, atlieka chirurgas Igoris Nazarovas. Jo patentuotas metodas dėl puikių rezultatų vadinamas pirmeivišku.
Operacija kainuoja penkis tūkstančius eurų. Suma, kurios Audra kišenėje neturi.
