Vienturtis V.Vaitkaus sūnus Robertas tebegyvena Vilniuje, turi žmoną ir du sūnus (11 ir 13 m.) ir dirba anglų kalbos mokytoju Emilijos Pliaterytės progimnazijoje.
Taip pat priklauso Šaulių sąjungai ir užsiima projektine veikla – ugdo vaikų pilietiškumą, organizuoja įvairius renginius ir pasakoja moksleiviams apie laisvės kovotojus – ir tuos, kurie kovojo už laisvę prieš 30, ir prieš 100 metų. Pasakoja ir apie savo tėtį, nes tiki, kad tokie atsiminimai vaikams įkvėps meilės Lietuvai.
– Kokios nuotaikos jus apima, pagalvojus apie sausio 13-ąją? – pirmiausia paklausiau R.Vaitkaus.
– Dvejopos. Ne tik liūdna, bet ir turiu kuo pasidžiaugti. Mane džiugina tai, kad pastaruosius penkerius metus Lietuvoje tikrai skiriama dėmesio mūsų tautiniam identitetui, laisvės kovotojų, kad ir partizanų, įamžinimui.
Džiugina ir tai, kad mūsų šalis visgi yra stipri ir sugeba kovoti su dezinformacija. Nebijome paremti ukrainiečių ar baltarusių, kurie taip pat kovoja už savo laisvę.
Sugebėjome pasodinti už grotų asmenis, per Sausio 13-ąją dalyvavusius nekaltų žmonių žudyme. Nepasirodėme tokie bailūs, kaip, tarkim, Austrija, kuri atidavė vieną iš žudynių dalyvių, Michailą Golovatovą, Rusijai, pabijojusi perduoti jį Lietuvai. Jei būčiau Austrijos pilietis, man tikrai būtų dėl to gėda.
O liūdina tai, kad mes nesugebame atsikratyti isovietinių šiukšlių. Net miestų gatvių ir skverų pavadinimuose vis dar garbinamas sovietinis palikimas ir to laikotarpio veikėjai. Laisvės kovotojų vardai neretai suteikiami nebent kažkur sodų bendrijose esančioms gatvėms.
– Dabar prašau atsiimti tą dramatišką 1991 m. sausį. Ką išgyvenote tomis dienomis?
– Tada man buvo 16 m., mokiausi dabartinės Sausio 13-osios progimnazijos, tada – 34 vidurinės mokyklos, 11-oje klasėje.
Nors apie tai mokykloje nebuvo daug kalbama, aš ir visi mano draugai, bendraklasiai buvome pilietiški ir nusiteikę stengtis dėl Lietuvos. Vis eidavome budėti pakaitomis prie Aukščiausiosios tarybos, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų Viršuliškėse.
Visi buvome sąlyginai pakilios nuotaikos ir tikėjome, kad išsaugosime savo laisvę ir nepriklausomybę. Gal buvome jauni ir naivūs, bet netikėjome, kad viskas išsirutulios taip, kad bus pralietas mūsų kraujas.
Per sausio 13-ąją žuvo ne tik mano tėtis, bet ir mano mokyklos mokinys, dvyliktokas Ignas Šimulionis. Labai skaudu, kai vieną dieną vaikštai tais pačiais mokyklos koridoriais, o kitą dieną sužinai, kad žmogaus jau nebėra. Gretimoje mokykloje mokėsi kitas žuvusysis Darius Gerbutavičius.
– Ką jūs su šeima veikėte sausio 12 d.?
– Nuo sausio 8-9 d., kai Lietuvoje prasidėjo įtemptas periodas ir žmonės pradėjo budėti prie šaliai svarbių objektų, aš, tėtis, taip pat ir mama vis eidavome tai į vieną, tai į kitą vietą.
Sausio 12 d. dienos metu buvo užimti Spaudos rūmai – aš tuo metu mokiausi mokykloje. Ten žuvusiųjų nebuvo, tik vienas iš laisvės gynėjų, jaunas vaikinukas Vytautas Lukšys, buvo sužalotas.
Tos dienos vakarą mes buvome namie, jau sugulę miegoti, kai gal 2 val. nakties pro langą pamatėme važiuojančius tankus (gyvenome Lazdynuose, Architektų gatvėje). Tėtis atsikėlė, pasakė, kad eis prie bokšto vienas, o mums su mama prisakė likti namuose. Ir išėjo.
Net ir tą vakarą tikėjau, kad viskas praeis paprastai, kaip ir ankstesnėmis dienomis – tankai po miestą važinėjo ir anksčiau.
– Ir kitą dieną sužinojote apie tėčio žūtį?
– Sunerimome, kai iš ryto jis negrįžo namo. Bet dar bandėme su mama save raminti, kad gal jis nuo Televizijos bokšto nuvažiavo tiesiai į darbą – jis dirbo Sporto rūmuose. Skambinome ten, bet niekas nieko apie jį nežinojo.
Tuomet apie 10-11 val. nuėjau prie bokšto ir pamačiau, kad ten stovi tėčio automobilis. Tada supratau, kad kažkas tikrai negerai.
Po to mes su mama bandėme skambinti į ligonines, taip pat į jas važiavome.
Net neatsimenu, kas man padavė vieno puslapio „Respublikos“ laikraštuką, kur buvo aprašyti tų dienų įvykiai ir įdėta nuotrauka iš morgo. Nors ji buvo labai prastos kokybės, joje tarp žuvusiųjų buvo galima įžiūrėti mano tėtį. Tada su mama nuvažiavome į morgą, ir ši žinia pasitvirtino.
– Ar galite atsiminti, koks buvo jūsų tėtis, ką mėgdavote veikti kartu?
– Mes kartu daug meistraudavome, remontuodavome ir namie, ir kaime. Be to, kadangi tėtis dirbo Sporto rūmuose, jis dažnai pakviesdavo mane į renginius – į koncertus ar sporto varžybas. Bilietai ten nemažai kainuodavo, taigi jaučiausi labai patenkintas, kad galiu ten lankytis.
– Tais lemtingais 1991-aisiais jūs netekote ne tik tėčio, bet ir mamos?
– Taip, mama sirgo, jai buvo diagnozuotas skrandžio vėžys. Po tėčio mirties jos sveikata pradėjo sparčiai blogėti, buvo atliktos dvi operacijos, bet 1991 m. metų gruodį ji mirė.
– Taigi jūs, būdamas septyniolikos, likote vienui vienas?
– Na, negalima taip sakyti. Gyvenau vienas, bet turėjau tetų, pusbrolių, kurie manimi rūpinosi. Labai daug man padėjo ir neseniai įsikūrusi Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrija.
Pavyzdžiui, kai reikėjo ruoštis 12-os klasės egzaminams, man reikėjo papildomai pasimokyti lietuvių kalbos ir matematikos, ir tarp didelio bendrijos narių būrio atsirado žmonių, kurie galėjo padėti.
Esu labai dėkingas visiems, kurie tuo metu mane palaikė.
– Dabar jūs pats esate Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkas. Kiek narių jums priklauso, kuo užsiimate?
– Pirmininku tapau prieš trejus metus – vyresni žmonės, seniau aktyviai dalyvavę veikloje, jau paseno, turi sveikatos bėdų. Dabar mūsų likę virš 20, o seniau buvo gerokai daugiau.
Palaikome tarpusavio santykius – kai kuriems žuvusiųjų artimiesiems, kurie dabar senyvo amžiaus ir vieniši, reikia pagalbos ir palaikymo.
Šiemet Sausio 13-ąją prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė mus į nuotolinę diskusiją. Seniau į susitikimus kviesdavosi ir Dalia Grybauskaitė bei Valdas Adamkus. Tokie susitikimai ypač malonūs pagyvenusiems žmonėms. Na, o žvakutes kapinėse turbūt degsime individualiai. Bendrijos narių prašau prisijungti ir prie savo projekto, skaitinančio moksleivių pilietiškumą – gyvi įvykių liudytojų prisiminimai, kuriais jie dalijasi su moksleiviais, yra neįkainojami.
– Taigi jūs nuo pat tėčio žūties buvote nusiteikęs pilietiškai ir daug kalbėjote apie Lietuvos laisvę?
– Prisidėjo ir tai, kad įsidarbinau mokykloje, kur norisi vaikams rodyti teigiamą pavyzdį. Pastebėjau, kad yra daug šiuolaikinių moksleivių, dešimtmečių-dvylikamečių, kurie nežino, kas buvo Sąjudis, kuo pasižymėjo V.Landsbergis. Taip pat jie nežino, kada buvo Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – būna, kai to paklausiu, suklysta ne keliais metais, o visu šimtmečiu.
Be to, mano pilietiškumą labai sustiprino Šaulių sąjunga, kurioje daug motyvuotų žmonių, kokių gatvėje retai sutiksi.
Šauliams priklausau nuo 2014 m., kai Rusija okupavo dalį Ukrainos ir visuomenėje kilo susirūpinimas, kad reikia būti pasiruošus – jei Rusija gali užpulti vieną šalį, gali pulti ir kitą. Ir Šaulių veikla iki 2014 m. buvo labiau simbolinė, o po to labai suintensyvėjo.
– O jūsų paties vaikai tikriausiai ne iš tų, kurie nežino, kada buvo Vasario 16-oji?
– Be abejo, jie tai žino. Daug dalyvaujame įvairiuose renginiuose, einame į žygius partizanų takais. Man labai smagu, kad vyresnėlis vis prašo duoti jam paskaityti knygų apie laisvės kovotojus – net nustebau, kai būdamos 12-os perskaitė storiausią knygą apie Lietuvos partizanus.
Man rodos, vertėtų tokias knygas įtraukti ir į mūsų mokyklų mokymo programą – žmonės, kurie tuo domisi, pasiruošę dėl savo Tėvynės padaryti viską, ką gali.
