Dėl visų Lino praeities bėdų kalti narkotikai – skaičiuoja, kad juos vartojo 26 metus. Mažai narkomanų tiek išgyvena ir dar mažiau sugeba po to atsitiesti.
„Įsivaizduokite, kad žmogus jau nebe jaunas, o neturi nei darbo, nei gyvenamosios vietos, nei šeimos ar draugų, nei sveikatos ir dar turi daug skolų antstoliams – viskas prarasta per narkotikus. Tokiomis sąlygomis pradėti naują gyvenimą labai sunku, todėl daugelis buvusių narkomanų neatsilaiko, vėl ir vėl palūžta, kol galiausiai miršta“, – pasakojo Linas.
Visgi jo pavyzdys rodo, kad ir iš tokios beviltiškos padėties įmanoma išsikapstyti ir gyventi normaliai.
Lino bėdos prasidėjo dar paauglystėje. Jo vaikystė buvo nebloga, tėtis buvo tarnautojas, mama – darbininkė, jie dviem sūnumis tinkamai rūpinosi.
Vėliau tėtis pradėjo dairytis į kitas moteris ir galiausiai išėjo iš namų, o mamai pasireiškė priklausomybė nuo alkoholio. „Būdavo, ji kokį pusmetį visiškai negeria, bet tada kažkas jai įsiūlo taurelę ir po to ji kelias savaites geria be perstojo, viena, į nieką nekreipdama dėmesio. Po to kažkaip susiima ir pusmetį vėl gyvena ramiai“, – atsiminė Linas.
Jis buvo maištingas paauglys, kuriam norėjosi viską turėti, o dirbti nesinorėjo, taigi galiausiai pakliuvo į kalėjimą už plėšimą. „Dabar už vieną tokį kartą gal nesodintų, bet tada, sovietmečiu, niekas nesismulkino“, – patikino.
Būtent kalėjime per savo devynioliktąjį gimtadienį pirmą kartą pabandė narkotikų – vienas kalinys pasiūlė jų nemokamai. Iš karto susileido aguonų ekstrakto. Iki tol nebuvo ir žolės rūkęs, tik pavartojęs alkoholio, bet tas didelio susivažavėjimo nekėlė.
Ir koks buvo įspūdis po pirmojo dūrio? „Iš karto pasijutau kažkaip ypatingai pakylėtas ir pagalvojau, kur aš buvau seniau, kad tokio puikaus dalyko dar nebandžiau“, – prisipažino Linas.
Nuo to karto visas jo gyvenimas ėmė suktis apie tai, kad tik gautų naują dozę. „Narkomanų smegenys veikia kitaip, nei sveikų žmonių. Visą laiką galvojau tik apie tai, kaip gauti narkotikų. Tokie dalykai, kaip mokslas, šeima, darbas, būstas nusistūmė į trečią ar penktą planą – visą laiką buvau kaip zombis ir galvojau tik apie viena“, – sakė Linas.
Darbą kartą keliems mėnesiams buvo susiradęs, bet pasirodė per sunku 8 valandas dirbti, kai norėjosi narkotikų, o ir algos jiems nepakako. Taigi pinigų gaudavo nusikalstamais būdais, plėšdamas ir vogdamas. Pasak jo, daugelis ilgesnį stažą turinčių narkomanų imasi būtent to, nes kitų galimybių tiesiog nėra.
Narkotikus vartojo ir 1,5 m. jaunesnis Lino brolis – jis jų pabandė su draugų kompanija. Vėliau broliai kartais vienas kitą „paremdavo“, kai reikėdavo gauti dozę, bet didelio draugiškumo vienas kitam nejuto – juk, kaip minėta, santykiai narkomanams nėra svarbūs.
Ar Linui niekada nekilo minčių, kad jo gyvenimas nenormalus ir reikia priklausomybės atsikratyti? „Apie tai su broliu pašnekėdavome, kai būdavome pakylėti ir gerai jausdavomės – tada suprasdavome, kad mūsų gyvenimas nei šioks, nei toks, ir reikia „rišti“. Bet vos pakylėta būsena atslūgdavo ir prasidėdavo abstinencija, organizmas pareikalaudavo narkotikų ir tai nustelbdavo norą gyventi kitaip“, – sakė pašnekovas.
Už savo nusikalstamą veiklą jis reguliariai atlikdavo bausmes, tačiau ir įkalinimo įstaigoje rasdavo galimybę badytis. Kvaišalų negaudavo, tik leisdamas laiką tardymo izoliatoriuje, tačiau nelaiko, kad tuo metu būdavo metęs vartojimą – juk visą tą laiką mintys sukdavosi vien apie tai, kad reikia dar pakentėti, kol vėl gaus naują dozę.
Atsidūrė ties mirties riba
Tad kaip iki ausų įklimpusiam, nieko, išskyrus skolas antstoliams, neturėjusiam Linui visgi pavyko išsikapstyti? „Man padėjo brolis, narkotikus metęs anksčiau, sukūręs šeimą ir susitvarkęs gyvenimą – jis vis kalbino susiimti“, – atsiminė pašnekovas.
Jis brolio neklausė, kol prieš 7 metus atsidūrė ligoninėje dėl perdozavimo. Ilgai gulėjo reanimacijoje ir atrodė, kad neišgyvens. „Atsimenu, kad kažkuriuo metu supratau, jog merdėju, bet galvojau – gal taip ir geriau, vis tiek mano gyvenimas niekam tikęs, niekam manęs nereikia“, – sakė Linas.
Visgi jis po kelių savaičių ligoninėje atsigavo, nors kurį laiką viena kūno pusė buvo visiškai paralyžiuota, paeidavo tik su ramentais.
Į ligoninę jo aplankyti iš užsienio atvyko brolis su žmona (jie buvo sulaukę medikų žinutės, kad Linas tikriausiai neišgyvens). „Brolio žmona labai tikinti. Atsimenu, ji atėjusi gal valandą už mane meldėsi, o tada pasakė, kad jei dievas neleido man numirti, vadinasi, jis turi man dar kažką numatęs. Brolis taip pat visaip ragino susiimti ir pasikeisti“, – atsiminė Linas.
Viskas įmanoma
Išėjęs iš ligoninės Linas juto norą susitvarkyti gyvenimą, tad netrukus išvyko į dabar jau neegzistuojantį reabilitacijos centrą Ukmergės rajone.
„Ten pabuvęs po kelių savaičių suvokiau, kad tikrai galiu pradėti naują gyvenimą ir tą padarysiu. Tokių užkietėjusių narkomanų, kuriems pavyksta pasikeisti, nedaug, gal 1 iš 10, bet man pavyko“, – tikino Linas.
Reabilitacijos centre jis gydėsi 10 mėnesių, o tada gavo pasiūlymą ten padirbėti socialinio darbuotojo padėjėju.
Jis „švarus“ jau 6 metus. Nevartoja ir alkoholio ar raminamųjų vaistų.
Linas dirba statybose, grindų betonavimo įmonėje, tad nors dalį algos atiduoda antstoliams ir moka nuomą už kuklų būstą Vilniuje, pragyvenimui šis tas lieka. Prieš keletą metų išsilaikė vairavimo teises, įsigijo automobilį.
Darbo nebijo
Jis labai dėkingas vaikinukui, padėjusiam susirasti pirmąjį darbą sostinėje. Su juo susipažino, gyvendamas reabilitacijos centre. Iš ten kartais reikėdavo su reikalais nuvykti į Ukmergę ar Vilnių – tada išeidavo ant kelio ir „tranzuodavo“. Su tuo statybose dirbusiu vaikinuku jie vis pašnekėdavo, išsipasakodavo, ir galiausiai Lino paprašytas jis pasikalbėjo su savo darbdaviu ir rado jam darbo vietą Vilniuje.
„Taip, daugelis darbdavių žmonių su tokia praeitimi bijo, ir tai suprantama. Bet man pavyko įsitvirtinti – išsiblaivęs aš darbo nebijau, o ir alkoholio nevartoju – ne paslaptis, kai kuriems dirbantiesiems statybose šis kliudo dirbti, o man darbe sekasi gerai“, – pasakojo Linas.
Pridūrė, kad iš šalies į narkomanus dažnai žiūrima su panieka ir pykčiu, bet jis visgi juos laiko ligoniais. Ir jei nuo kitų baisių ligų, kad ir nuo vėžio, yra vaistai, kurie gali padėti, čia jokių vaistų nėra – telieka gydytis savo dvasinėmis jėgomis, kurių dažnam ir pritrūksta.
Jis labai norėtų visuomenės dėmesį atkreipti į šią problemą ir paraginti skirti didesnį dėmesį priklausomybių prevencijai, kad kuo mažiau žmonių kartotų jo klaidas – tada ir nusikaltimų sumažėtų, ir mokesčių mokėtojų padaugėtų. Na, o tiems, kurie taip pat yra priklausomi, jis nori pasakyti, kad nors ir labai sunku, bet užsispyrus ir pasistengus priklausomybių atsikratyti įmanoma. Ir verta tą daryti.
„Džiaugiuosi kiekviena diena. Didelių ateities planų neturiu – suprantu, kad ir apie vaikus galvoti būtų vėloka, ir pilies sau nepasistatysiu, ir sėkmingo verslo nesukursiu. Bet turint omenyje mano praeitį, ir dabar mano gyvenimas jau labai geras“, – sakė Linas.
