Atrodė, kad per vieną vakarą sugriuvo gyvenimas, kai 2013-aisiais žaibas trenkė į Živilės ir Mike’o Skilesų namo stogą Filadelfijoje, ir jie apimti nevilties žiūrėjo, kaip tūkstančiai litrų ugniagesių liejamo vandens viską paskandino.
Bet kai kas nors sugriūva, atsiranda galimybė viską statyti iš naujo. Kai griūni, atsikėlęs pasistenk tiesti naują kelią pirmyn.
Jogos mokytoja? Nikaragvoje? Gamtoje, be jokių miestų netoliese? Su vyru amerikiečiu ir sūnumi?
„Jei prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad toks bus mano gyvenimas, nebūčiau patikėjusi! Bet viskas įmanoma, jei nebijai pasinaudoti galimybėmis. Jei širdis kur nors linksta, svarbu nebijoti ir pabandyti“, – įsitikinusi Ž.Pupinytė-Skiles.
Draugai Lietuvoje pažinojo kitokią Živilę – asfalto vaiką, augusį sostinės Pašilaičių rajone. Po pamokų – su draugais į miestą, prie Vilnios, į koncertus ir barus.
Kaip ir daugybei tos kartos žmonių, brendusių nepriklausomybės pradžioje, Živilei labiausiai norėjosi keliauti. Bet kur, kur tėvams jaunystėje nebuvo įmanoma, kur spalvos ryškesnės ir viskas alsuoja dar didesne laisve.
„Pirmąkart su mokykla išvažiavome į Prancūziją. Paskui po Europą basčiausi traukiniais su „InterRail“ bilietu. Kur tik nuvažiuodavau, man atrodė, kad galėčiau ten gyventi. Ir čia, ir ten – man visur patiko“, – pasakojo Ž.Pupinytė-Skiles.
Bet kelias iš Pašilaičių iki Centrinės Amerikos nebuvo tiesus ir be nuotykių. Studijuodama Vilniaus universitete mergina nusprendė padaryti pertrauką ir pagal „Au Pair“ programą išvažiavo dirbti aukle į JAV.
Nors neplanavo likti ilgiau nei metus, įsimylėjo, vėliau išsiskyrė, bet Filadelfijoje jau jautėsi įleidusi šaknis. Lietuvė dirbo padavėja restoranuose, pradėjo kurti ir pardavinėti juvelyrikos dirbinius, o galiausiai sutiko būsimąjį vyrą Mike’ą.
„Niekada nesvajojau gyventi Amerikoje, bet taip išėjo. Kai susipažinau su Mike’u, vis kalbėjome, kad nenorime gyventi JAV, svarstėme: tai kur tada?
Pakeliavę po Nikaragvą abu pajutome, kad ta vieta yra čia“, – pasakojo Ž.Pupinytė-Skiles iš savo namų Nikaragvos Smaragdinėje pakrantėje, kuriuos pasistatė prieš ketverius metus ir pavadino „Balta varna“.
Pavadino lietuviškai
Jei internete ieškotume, kur apsistoti netoli garsiausio banglentininkų Popojo (Popoyo) paplūdimio, iš karto būtų aišku, kad namukai „Balta varna“ susiję su Lietuva.
10 tūkstančių kilometrų nuo Vilniaus savo pastatytus svečių namus su vaizdu į atogrąžų žalumą ir mėlyną dangų Živilė pavadino lietuviškai.
„Bet lietuvių atvažiavę buvo tik pora“, – sakė Ž.Pupinytė-Skiles.
Nikaragva su savo ugnikalniais, milžiniškais ežerais, vandenynu vienoje ir Karibų jūra kitoje pusėje nėra tarp lietuvių populiarių maršrutų.
Centrinėje Amerikoje dažniausias kelionių tikslas ilgą laiką buvo Kosta Rika, o Nikaragva – mažiau reklamuota, mažiau išsivysčiusi, neturtingesnė šalis, o kur dar sandinistinės revoliucijos istorija ir ilgametė Danielio Ortegos diktatūra.
Bet iš tiesų Nikaragva laikoma saugiausia Centrinės Amerikos šalimi.
„Esame taip toli nuo miestų, kad nejautėme ir 2018 metų neramumų“, – patikino viena iš keleto Nikaragvoje gyvenančių lietuvių.
Trys draugiški šunys pasitinka atvykusius į jos namus Salinaso (Las Salinas) kaime, iki kurio nuo sostinės Managvos reikia važiuoti dvi valandas greitkeliu, o paskui dar pusvalandį žvyrkeliu pro sausąjį atogrąžų mišką ir druskos ežerus.
Iki Ramiojo vandenyno pakrantės – trys minutės.
„Pirmą kartą į Nikaragvą atvažiavome pakeliauti 2013 metais atsitiktinai, prieš tai planavome vykti į Hondūrą. Mums labai patiko klimatas, žmonės, kad gamta čia nesuniokota infrastruktūros, kad čia ne tiek daug amerikiečių, kiek Kosta Rikoje, kur ir kainos kaip Amerikoje.
Finansiškai Nikaragva mums buvo patrauklesnė, nes norėjome kraustytis gyventi ten, kur galėtume džiaugtis gyvenimu ir mažiau dirbti, o ne kaip Amerikoje, kur dirbi daug, o turi vis tiek mažai“, – palygino Ž.Pupinytė-Skiles.
Nei ji, nei jos vyras nebuvo iš tų, kurie važiuoja į šiltuosius kraštus turėdami gerus atlyginimus, geras darbo sutartis ir persikraustę toliau sėdi prie kompiuterių. Ne, jie Nikaragvoje norėjo viską pradėti nuo nulio.
„Nesame karjeros žmonės, kurie galvotų daug metų į priekį. Nebijome eksperimentuoti ir, jei kas nors nesiseks, atsiras kas nors kita.
Važiuodami į naują šalį mes pasiruošėme, kad metus galėtume gyventi ramiai, o kas bus toliau, tiksliai nežinojome“, – pasakojo lietuvė, tapusi kelionių organizatore ir jogos mokytoja.
Atrado jogą
Joga jos gyvenime atsirado jau gyvenant Filadelfijoje, kaip būdas pasportuoti ir pabėgti nuo minčių apie išsiskyrimą su pirmąja meile.
Živilė anksčiau nebuvo sportiška ir per pirmą pamoką sunkiai galėjo pasiekti kojos pirštų galus, o tuo labiau nežinojo, kuo jin joga skiriasi nuo hathajogos ar vinjasa jogos. Bet jai joga taip tiko, kad toliau reguliariai lankė treniruotes ir po truputį stiprėjo.
„Daug metų per pamokas atėjus laikui stovėti ant pečių ar galvos eidavau į tualetą, – juokėsi Živilė. – Bet man patiko mokytis, gauti fizinio krūvio. Aš mažiau gilinausi į dvasines jogos puses, labiau į funkcinį judėjimą, taisyklingą kūno dalių išlyginimą. Pirmasis mano žingsnis į dvasinį kūno pajautimą buvo per kvėpavimą.“
Jai buvo per trisdešimt, kai nusprendė, kad būtų įdomu išsamiau pastudijuoti jogos filosofiją. Ne todėl, kad būtinai norėjo mokyti kitus, bet kad pati geriau suprastų, kaip taisyklingai atlikti tam tikras pozas, kaip jos keičia kūną ir mintis.
Ją skatino ir būsimasis vyras Mike’as. Jis joga pradėjo domėtis tik po to, kai susipažino su Živile restorane, kuriam vadovavo.
Živilė atėjo dirbti padavėja. Kai M.Skilesas išgirdo lietuvės vardą, iš karto pasakė, kad ją žino kaip juvelyrę!
Mat Živilė jau kurį laiką kūrė papuošalus ir turėjo savo prekės ženklą „Screwed Forever“.
Vienoje galerijoje kažkada Mike’as su motina užsiregistravo svečių knygoje, todėl pradėjo gauti juvelyrės iš Lietuvos naujienlaiškius.
„Tu man siuntinėji laiškus!“ – pasakė M.Skilesas, kai darbe pamatė Živilę. Taip įsižiebė jausmai, pakeitę abiejų gyvenimą.
Sudegė namas
Namo stogas užsidegė trenkus žaibui.
Vidury Filadelfijos šimtametis namas užsiliepsnojo, kai Mike’as ir Živilė buvo darbe, todėl bent jau gyvybei pavojaus nekilo.
Bet matyti, kaip ugniagesių pilamas vanduo skandina viską, ką jie turėjo, buvo kraupu. Sunku patikėti, bet Živilė vos prieš 20 dienų iki gaisro buvo atsikrausčiusi į šį mylimojo namą ir atsivežusi visus savo daiktus.
Pora svarstė: kam mokėti nuomą už Živilės butą, geriau tuos pinigus taupyti, kad ateityje būtų įmanoma persikelti į Centrinę Ameriką.
Bet ilgai raudoti ant griuvėsių jiems nebūdinga. Živilė ir Mike’as nusprendė, jog tai dar vienas ženklas, kad reikia versti naują gyvenimo puslapį ir nebijoti svajonės kraustytis toli nuo namų.
Živilė labiau paniro į jogos mokslus, Mike’as dažniau važinėjo prie vandenyno plaukioti banglente – aistros tam, ką mėgsti, joks gaisras negali atimti.
„Visą laiką gyvenime jaučiu ženklus, kuriuos reikia mokėti skaityti, jais vadovautis. Nebijau pokyčių, niekada nesipriešinu tam, kas vyksta natūraliai, – sakė Ž.Pupinytė-Skiles. – Net blogiausi dalykai visada išsirutulioja į gera.“
Iš draudimo gauti pinigai tapo investicija. Namo griaučiai po pusantrų metų virto moderniu, švytinčiu nauju namu, bet ne jiems, o skirti parduoti.
„Už tai galėjome sau leisti kraustytis į Nikaragvą greičiau, nei planavome“, – sakė Ž.Pupinytė-Skiles.
Greitos vestuvės
Bet prieš tai naujajame name jie surengė vestuves. Aišku, neįprastas, nes nieko lietuvės gyvenime nėra įprasto. Tą 2014-ųjų lapkritį į Filadelfiją iš Vilniaus kaip tik buvo atskridę jos tėvai Algimantas ir Audronė Pupiniai.
Į svečius Padėkos dienos vakarienės ir apžiūrėti perstatyto namo atėjo ir keletas draugų. Visiems susirinkus Živilė ir Mike’as pranešė: „Po pusvalandžio susituoksime.“
„Buvo daug ašarų ir džiaugsmo, niekas nesitikėjo“, – šypsodamasi prisiminė Ž.Pupinytė-Skiles.
Ant automobilio stogo užsilipę Živilė ir Mike’as bandė pamatyti, kur tas vandenynas, apie kurį kalbėjo žemę parduodantis agentas.
Aplink žaliavo tankios džiunglės, danguje švietė saulė, nuo Ramiojo vandenyno pūtė lengvas vėjas, bet to pažadėtojo vandens niekaip nebuvo matyti.
„Bet mums tai visiškai nebuvo svarbu. Mes jautėme, kad tai – mūsų žemė, – apie tai, kaip prieš penkerius metus pirko žemę naujam gyvenimui Nikaragvoje, pasakojo Ž.Pupinytė-Skiles ir nusijuokė: – Bet dabar tas vandenynas nuo mūsų namų puikiai matyti!“Reikėjo daug dirbti, kad būtų iškirsti krūmynai, kad būtų paruošta vieta namų statybai ir iki tol žmonių nepaliesta teritorija, pilna gyvačių, skorpionų ir tarantulų, taptų tinkama gyventi. Kažkiek medžių teko iškirsti, bet paskui patys prisodino daugiau nei pusę tūkstančio įvairiausių augalų.
Keliukai tarp trijų spalvotų namukų pažymėti akmenimis, šešėlį meta palmės, karstosi beždžionės, žydi ryškiausios gėlės, o sode galima pietums prisiskinti įvairiausių daržovių ir žalumynų.
Čia viskas auga greitai – pasiflorų vijoklis per dvejus metus išsikerojo taip, kad gali prigulti jo šešėlyje ir pailsėti nuo kaitrios atogrąžų saulės.
Daug šviesos patenka į visus iškilusius namukus – M.Skilesas yra studijavęs taikomuosius menus, todėl turėjo supratimą, kaip sukurti aplinką, kurioje net viduje nesijauti atskirtas nuo gamtos.
„Kai išskridome į Nikaragvą, planas buvo bent metus nieko nepirkti, o tiesiog pabūti šalyje, pajusti, ar tikrai norime čia gyventi.
Bet gyvenime nieko negali planuoti. Šią žemę nusipirkome po šešių savaičių“, – nusijuokė Ž.Pupinytė-Skiles.
Iškart ji pradėjo ir dirbti, nes užsukusi į vieną jogos studiją sužinojo, kad kaip tik ieškoma instruktorės. Ji pradėjo vesti pratybas jau kitą dieną. Be to, vadovauti svečių namams „Melting Elefante“ Popojo paplūdimyje pasiūlė jų savininkas amerikietis.
„Dirbdami staigiai išmokome ispaniškai!“ – pasakojo Ž.Pupinytė-Skiles.
Jos mėlynos akys švyti visada įdegusiame, vėjo nugairintame veide. Ji ištisus metus leidžia daugiau laiko lauke nei viduje.
Uraganai pagailėjo
Kai savo naujoje žemėje sugalvojo organizuoti jogos stovyklas, mokymus, susitikimus, tam įrengė vietą taip pat gryname ore, po palmių lapų stogu ant medinės platformos.
„Rengiame ne tik jogos stovyklas. Nuo lapkričio atvažiuoja daug banglentininkų ir žmonių, kurie tiesiog nori pabėgti nuo žiemos“, – sakė lietuvė.
Į Nikaragvą geriau nekeliauti tik rudenį – rugsėjį ir spalį gali ištisai lyti, o praėjusiais metais šalį niokojo net du uraganai. Lapkričio pradžioje regioną nusiaubė ketvirtos kategorijos uraganas „Eta“, po dviejų savaičių – penktos kategorijos uraganas „Iota“.
Vėjo greitis – 260 kilometrų per valandą – buvo toks, kokio Nikaragva nebuvo regėjusi 127 metus.
„Balta varna“ nuostolių nepatyrė, nes yra ant kalno, tačiau daugybė vietos gyventojų, įsikūrusių palei upes, neteko namų.
Živilė ir Mike’as netrukus pradėjo aukų rinkimo kampaniją žmonėms paremti, kad jie galėtų atstatyti savo namus: „Pinigų pervedė ir lietuviai, ir amerikiečiai draugai. Mūsų sodininko ir statybininko šeimoms surinkome po 900 dolerių (744 eurai) – tai jiems labai daug. Tikrai didžiulė pagalba bandant atstatyti potvynių sugriautus namus.“
Uraganai ir koronaviruso pandemija, sustabdžiusi jogos stovyklautojų keliones, Ž.Pupinytės-Skiles gyvenimą pristabdė, bet išmokė kitų dalykų – veikti mažiau, bet vertinti tai, ką turi, ir leisti sau visiškai atsiduoti tam, kas svarbiausia: sau, vyrui ir savo kūdikiui.
Wilderis Algimantas gimė rugsėjo mėnesį. Tai, kaip sako Živilė, turbūt irgi įvyko neatsitiktinai, tarsi ženklas, kad pandemijos metu nereikia pulti į neviltį dėl stringančių planų ir nežinios dėl ateities.
„Turėjome kuo džiaugtis ir rūpintis. Daug svarbesniu nei bet kas kita“, – sakė Ž.Pupinytė-Skiles.
Vakarais prieš saulėlydį, apie pusę šešių, su šeima ji eina prie vandenyno, kuris kasdien primena, kad pasaulis nesustojo: bangos toliau ritasi, vėžliai, kaip ir kasmet, atplaukia į paplūdimį dėti kiaušinių, o saulė leidžiasi mėlyname Ramiojo vandenyno horizonte.
„Viskas išliks. Tikri draugai liks tikri. Darbų atsiras. Sodai vešės, – primena sau ir savo draugams Ž.Pupinytė-Skiles. – Dabar suvokiame tikrąją posakio „neskubėk gyventi“ reikšmę.“
