Verslo plėtojimo vadove turizmo agentūroje aštuonerius metus dirbusi V.Navickaitė nuo praėjusio rugpjūčio dėl pandemijos neteko darbo. Kelionių verslą ištikus krizei darbuotoja pernelyg neišgyveno, nes vasarą galėjo daugiau laiko skirti didžiausiai savo aistrai – pirmąkart ne viena, o su Keliautoju klubu susiruošė į pėsčiųjų žygį Suomijos šiaurėje.
Nieko nuostabaus, kad tarp tris šimtus kilometrų įveikusių žygeivių mezgėsi pokalbiai, pažintys ir jausmai.
Šiame žygyje Vitalija susipažino su kelionių aistruoliu verslininku Tomu Pilipavičiumi (42 m.). Šįmet sausį pora atostogavo Tenerifėje – Ispanijai priklausančioje saloje keliautojas paprašė mylimosios rankos ir širdies.
„Panašu, kad dabar dažnai keliausime dviese“, – nusijuokė Vitalija.
Po mėnesio vilniečiai sužadėtiniai ruošiasi vykti į Meksiką, kurioje Vitalija jau yra buvusi, bet nori ir vėl grįžti. Juk kartais nepakanka vienos kelionės šaliai pažinti, tad ji jau ne viena norėtų tą pažintį tęsti. Tačiau V.Navickaitė neketina dabar visur keliauti tik su bendraminčiu sužadėtiniu. Tomas mėgsta slidinėti kalnuose, o ji – ne. Vyras neatsisakys savo kelionių, o Vitalija pasiliko galimybę keliauti viena.
„Tik būdama viena išsigryninu mintis ir atrandu tikslus“, – anksčiau sakydavo V.Navickaitė, kuriai smagu keliauti ir be bendrakeleivių.
Nors ji aplankė nemažai pasaulio šalių ir kiekviena buvo savaip įdomi, graži ir išskirtinė, Aliaska moters širdyje paliko ryškų antspaudą. Mat didžiausia ir rečiausiai apgyvendinta JAV valstija pranoko keliautojos lūkesčius.
„Tikėjausi pamatyti laukinę gamtą, bet nemaniau, kad bus taip gražu, žmonės bus tokie geri ir svetingai priims“, – sakė moteris. Nors atšiauriame krašte be kitų pagalbos sudėtinga išgyventi, Vitalija susidraugavo su vietos gyventojais ir norėtų ten grįžti, nes per mėnesį trukusią kelionę nebuvo įmanoma susipažinti su visa Aliaska.
Vilnietė neabejoja, kad ir gyvenimo nepakaktų ištyrinėti šią valstiją nuodugniai. „Ten galėčiau gyventi, nors žiemą neretai būna penkiasdešimt laipsnių šalčio ir šviesu tris keturis mėnesius“, – šiuo metu svajoja Vitalija, po Aliaską keliavusi 2018 metų birželį.
Tada dieną oro temperatūra siekė apie penkiolika laipsnių šilumos, naktimis atvėsdavo iki penkių laipsnių šalčio.
Ji iš anksto neužsisakė viešbučių, nes nėra tokia keliautoja, kuri susiplanuoja visą kelionę. Vitalijai visada smagu kur nors kirsti kampą ir nuklysti iš kelio, nes keliaujant be plano laukia nuotykiai, pažintys su vietos žmonėmis.
Sustojusi degalinėje išgerti kavos Vitalija susipažino su žmonėmis, kurie pasirodė labai draugiški. Vieni ją pakvietė apsistoti jų namuose, kiti – pažvejoti lašišų.
Žvejyba ekstremaliomis sąlygomis kaitino moters kraują – jau vien plaukti kateriu sraunia upe buvo iššūkis. Vienas žvejys sėdėjo katerio gale, kitas vairavo ir reguliavo, kad neužplauktų ant akmenų, užgriuvusių medžių.
Lietuvė su naujaisiais pažįstamais žvejojo tinklais, kuriuos užmetė jų paveldėtuose žvejybos plotuose. Laimikių buvo nemažai, tad žvejams ir viešniai teko sugaišti nemažai laiko žuvims apdoroti.
O kai Vitalija po žvejybos norėjo išsimaudyti upėje, naujieji draugai jos koją pririšo virve prie medžio. Lietuvė į upę galėjo įbristi ne daugiau nei du metrus nuo kranto, nes ji tokia srauni, kad neprisirišus toli nuneštų.
„Draugai mane mokė, kaip sraunioje upėje vairuoti katerį, šaudyti. Natūraliai pavyko susidraugauti, dėl to man nereikėjo prabangių viešbučių, o keliaujant svarbu patirtys“, – tikino pašnekovė.
Per Aliaską moteris keliavo keturiais ratais varomu visureigiu. Birželį, kai susiruošė susipažinti su atšiauriu kraštu, mainėsi oras – snigo, lijo, švietė saulė, dulkėjo.
Tad visureigis buvo tinkamiausia priemonė keliauti vadinamuoju ledo keliu, mat jame buvo filmuojamas ekstremalios realybės projektas „Ledo kelias“. Tačiau jis vadinamas Daltono greitkeliu. Juo dažniausiai važiuoja vilkikai.
Tai 666 kilometrų izoliuotas greitkelis, kuris tęsiasi iki Arkties vandenyno. Jis buvo nutiestas kaip tiekimo kelias, skirtas naftos gavybai Aliaskoje paremti.
Važiuojant šiuo keliu galima pastebėti tik 3 gyvenvietes, tad pakliuvus į bėdą pagalbos būtų sunku sulaukti. Šis kelias garsėja stipriais vėjais ir pūgomis, o stingdantis šaltis žiemos mėnesiais dar labiau pablogina situaciją. Sniego kalnai gali išsilaikyti ir vasarą, o sniegui ištirpus vairavimą apsunkina kylančios dulkių audros.
Apie Aliaską pasakojama, kad vienišiams gali būti pavojinga ten keliauti. Vietos žmonės svetimšalius neretai pasitinka posakiu: „Sveiki atvykę į Aliaską. Dabar esate maisto grandinės dalis.“ Tačiau V.Navickaitė susitikimo su rudąja meška nepavadino iššūkiu: „Gyvybei nebuvo kilęs labai didelis pavojus.“
Vitalija su šypsena prisiminė susitikimą dviejų metrų atstumu su meška. „Pasisveikinote, ir tiek?“ – juokais paklausiau keliautojos.
Ji į Aliaską vyko turėdama tikslą sutikti laukinių meškų, todėl tai buvo didelis nuotykis. Tačiau vietos žmonės, išgirdę apie tai iš lietuvės, tik pasukiojo pirštą ties smilkiniu.
„Ne juokas sutikti mešką ir likti gyvai, nes vietos gyventojai dažniausiai būna apsiginklavę šautuvais ir niekas į mišką be jų neina. Po to jie man padovanojo atviruką, vaizduojantį moterį ir meškas. Esu įsitikinusi, kad jei meška soti, ji nepuola žmogaus“, – sakė Vitalija, turėjusi ašarinių dujų balionėlį. Jis gulėjo kuprinės dugne, bet jei būtų reikėję panaudoti, moteris nebūtų prisiminusi, kad jį turi.
„Aš žiūrėjau į ją, ji – į mane. Meška apsisuko ir nuėjo“, – ramiu tonu pasakojo V.Navickaitė. Moteris iš pradžių pamanė, kad miške guli didesnis šuo, bet priartėjusi įsitikino, jog meška.
Vitalija ją telefonu nufotografavo, nes kitaip niekas nebūtų patikėjęs, kad ji sutiko rudąją mešką. Dabar ji turi įrodymų!
Bet sutikusi briedę su briedžiukais keliauninkė ne juokais išsigando ir skuodė į visureigį, kiek kojos nešė. Patelė dar ilgai vijosi moterį, nes norėjo apsaugoti jauniklius.
Nors kai kur stovi ženklai, nurodantys, jog vaikščioti pavojinga, nes gali pasitaikyti meškų, keliautoja įsitikinusi, kad žmogus, o ne gyvūnai Aliaskoje kelia didžiausią grėsmę gamtai. „Ne meškų reikia bijoti, o žmonių. Juk plečiasi miestai, mažėja laukinių gyvūnų medžioklės plotai. Meškos badauja ir nėra tokios gražios, kaip rodoma per televizorių. Jos priverstos ateiti į miestus, knistis šiukšlynuose“, – pasakojo pašnekovė.
Prie Arkties vandenyno Vitalija išvydo liūdną vaizdą – miškai iškirsti, driekiasi naftos gamyklų vamzdynai. Baltosios meškos priverstos bėgti iš šių vietovių, nes labai kenčia – nebeužšąla vandenynas ir jos nebegali eiti ieškoti ruonių.
Todėl stambių gyvūnų tyko badas ir jie priversti eiti arčiau miestų, gyvenviečių. Vietos žmonės net pastebėjo, kad anksčiau baltosios meškos nuo Arkties vandenyno nėra keliavusios penkių šimtų mylių (804,67 km). Bet dabar keliauja, nes joms trūksta ėdesio.
Aliaskoje vietos gyventojus stebina ne tik šimtus kilometrų einančios baltosios meškos, bet ir pavieniui keliaujančios moterys. „Mėgstu bendrauti, todėl nesunkiai susipažįstu su žmonėmis“, – tikino Vitalija.
Degalinėje ar kavinėje lietuvė nelikdavo nepastebėta – ją užkalbindavo darbuotojai, ji pasakodavo apie kelionės tikslus.
„Degalinės Aliaskoje veikia kaip turizmo informacijos centrai. Ten gali gauti degalų, kavos ir informaciją apie valstiją. Ten tarsi užsiregistruoji, kad eini į žygį viena, ir prisistatai pranešti, jog grįžai.
Ten didžiuliai plotai negyvenami, todėl žmonės vieni kitais labai rūpinasi. Jeigu žmogus stabdo mašiną kelyje, privalai sustoti, nes jei nestosi ir jį bus ištikusi nelaimė, jis gali mirti“, – apie nerašytas taisykles atšiaurios gamtos krašte pasakojo V.Navickaitė.
Vienišoms moterims keliauti į Aliaską verta ir dėl to, kad laukia didelė pažinčių tikimybė. Sakoma, kad vienai moteriai tenka dešimt vyrų.
Todėl neretai vietos vyrai ieško žmonų Švedijos ar Norvegijos šiaurėje, nes tikisi, kad tokios moterys žinos, kokios oro sąlygos laukia Aliaskoje.
Lietuvė susipažino su švede, kuri į šį kraštą atvyko kaip turistė būdama aštuoniolikos metų. Ji čia ištekėjo ir gyvena daugybę metų. Vitalija taip pat sulaukė pasiūlymo kurti šeimą Aliaskoje, bet atsisakė.
„Neatmetu galimybės Aliaskoje pagyventi dvejus trejus metus, tačiau esu sunkiai nusėdintis žmogus. Ilgai negalėčiau būti vienoje vietoje, man norisi pakeliauti, atrasti nematytus kraštus“, – patikino V.Navickaitė.
Keliautoja Aliaskoje tik dar kartą įsitikino, kad vienai keliauti net ir atšiaurioje gamtoje nėra pavojinga.
„Pavojingiausia – mūsų mintys. Jei į žmogų eini su šypsena ir manydama, kad jis yra geras, taip ir bus. Jis tave sutiks ir palydės su šypsena. O jeigu ieškai vilko žmoguje, tą vilką ir atrasi“, – sakė moteris.
O su gyvūnais ji nuo mažens turi gerą ryšį, tad meška nebuvo vienintelis pavojingas žvėris, kurį sutiko keliaudama. Pasitaikė ir baltųjų vilkų.
„Svarbiausia neparodyti baimės, nepanikuoti, nemosikuoti rankomis, nežiūrėti į akis, nebėgti, išlikti ramiai“, – tvirtino V.Navickaitė.
