Partizano Tigro dukra papasakojo, dėl kurių tėčio išgyvenimų jai labiausiai spaudžia širdį

Partizano Juozo Jakavonio-Tigro (95 m.) dukra Angelė Jakavonytė (61 m.) šiuo metu gyvena Vilniuje kartu su tėčiu ir abu draugiškai sutaria. Senjoras kartais ir sriubos išverda, ir pasisiūlo, kad padės parnešti pirkinius iš parduotuvės. Po to abu su dukra pasijuokia, kad gal iš jo, vaikštančio su lazdele, ir ne kažin koks būtų padėjėjas.

 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br> Lrytas.lt koliažas.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br> Lrytas.lt koliažas.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Jakavonių vestuvės vyko Sibire.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Jakavonių vestuvės vyko Sibire.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Juozas ir Zosė Jakavoniai su dukrelėmis Birute ir Angele.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Juozas ir Zosė Jakavoniai su dukrelėmis Birute ir Angele.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su visa šeima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Su visa šeima.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Gimtojoje sodyboje prie bunkerio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Gimtojoje sodyboje prie bunkerio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 2019-ųjų Vasario 16-oji.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 2019-ųjų Vasario 16-oji.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Šiuo metu J.Jakavonis-Tigras gyvena pas dukrą Angelę Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pasak dukros, sutuoktiniai Jakavoniai gražiai sutarė ir vienas ant kito niekuomet nešaukdavo.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pasak dukros, sutuoktiniai Jakavoniai gražiai sutarė ir vienas ant kito niekuomet nešaukdavo.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pasak dukros, sutuoktiniai Jakavoniai gražiai sutarė ir vienas ant kito niekuomet nešaukdavo.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Pasak dukros, sutuoktiniai Jakavoniai gražiai sutarė ir vienas ant kito niekuomet nešaukdavo.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Prieš kelis metus Juozas Jakavonis su dukra lankėsi JAV, kur pasakojo apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prieš kelis metus Juozas Jakavonis su dukra lankėsi JAV, kur pasakojo apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prieš kelis metus Juozas Jakavonis su dukra lankėsi JAV, kur pasakojo apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prieš kelis metus Juozas Jakavonis su dukra lankėsi JAV, kur pasakojo apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prie bunkerio su solistu Liudu Mikalausku.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prie bunkerio su solistu Liudu Mikalausku.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (22)

Lrytas.lt

Feb 16, 2021, 9:12 PM, atnaujinta Feb 17, 2021, 9:26 AM

Orams atšilus J.Jakavonis-Tigras grįš į savo gimtinę, Kasčiūnų kaimą Varėnos rajone. Ten išlikusi jo tėvų sodyba, šalia kurios ir buvo įrengtas partizanų bunkeris, kuriame 1945-46 metais veikė partizanų vadavietė.

Sodyboje J.Jakavonis-Tigras priima lankytojus, mielai jiems apie viską pasakoja ir labai džiaugiasi, kad vis atvyksta jaunų žmonių, kurie domisi partizanų istorija.

Bunkeryje gyventa neilgai – 1946 m. J.Jakavonis buvo suimtas ir po kankinimų, kurių metu neišdavė nei vieno bendražygio, išsiųstas į Sibirą.

Iš tremties grįžo 1959 m su žmona Zose (1931-2019) ir dukrele Birute. Kadangi iš žmonos gimtųjų namų nieko nebuvo likę, apsistojo pas jo tėvus gimtuosiuose Kasčiūnuose. Netrukus čia pasaulį išvydo antra dukrytė Angelė – grįždama iš Sibiro mama jos jau laukėsi.

Dabar Angelė Jakavonytė – Vilniaus miesto tarybos narė, Žemės ūkio ministerijos tarnautoja. Su ja ir kalbamės apie vaikystės prisiminimus, apie tai, koks jos tėtis buvo tuomet ir kaip jis laikosi dabar.

– Kada sužinojote, kad jūsų tėtis buvo partizanas – juk sovietmečiu apie tokius dalykus nebuvo priimta šnekėti? – pirmiausia paklausiau A.Jakavonytės.

– Taip, kai pirmą kartą tėčio paklausiau, kas yra „partizanas“, jis net nustebo, iš kur žinau šitą žodį. Su vaikais apie tai nebuvo kalbama, bet pas tėvus atvykdavo giminių, kurių dauguma – taip pat buvę tremtiniai, ir kažką nugirsdavome. Suaugusieji apie rimtus dalykus kalbėdavosi, užsidarę viename kambaryje, o mums su pusbroliais kitame kambaryje būdavo labai įdomu, kas ten vyksta.

Ir apie bunkerius žinojau. Kartą, kai ėjome grybauti ar uogauti, tėtis pats prasitarė, kur miške jų būta. Tie bunkeriai mums su sese atrodė įdomus ir paslaptingas dalykas, blogų asociacijų jie nekėlė – juk tai nameliai po žeme, primenantys vaikų žaidimus.

Dar man į atmintį istrigo toks vyras, felčeris, pas mus užsukdavęs su lagaminėliu. Tą lagaminėlį jis palikdavo mums, tėtis jį slėpdavo giliai šiene, o ten būdavo uždraustų knygų, kad ir Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“. Kartą tėtis ir mums su sese tą knygą paskaitė, tik perspėjo, kad niekam apie tai nepasakotume.

Mes nuo mažens žinojome, kad yra daug dalykų, apie kuriuos su pašaliniais netinka kalbėtis – kartais būdavo nelengva, kai reikėdavo sugalvoti, ką atsakyti į kažkokį klausimą taip, kad nepasakytum, ko nereikia. Gal dėl to ir dabar aš moku gerai saugoti paslaptis, niekada jų neišduodu.

Ir Kalėdas, Velykas namuose slapta švęsdavome, per Vasario 16-ąją tyliai dainuodavome lietuviškas dainas. Atsimenu, kaip tėtis persirengdavo Kalėdų Seneliu ir mums su pusbroliais būdavo labai smagu. Ir dovanėlių gaudavome, nors jos būdavo kuklios – vertėmės sunkiai, kai grįžo iš Sibiro, tėtis kurį laiką negalėjo įsidarbinti, nes neturėjo tam leidimo.

– O kaip tėtis jus auklėjo, ar kartais būdavo griežtas, reiklus?

– Jis niekuomet nėra prieš mus pakėlęs rankos, nėra net ir griežčiau išbaręs, taip pat ir mama. Ir vienas ant kito jie niekad nešaukdavo. Gal taip buvo dėl to, kad tėtis buvo žiauriai kankintas ir po to nusiteikė, kad niekada prieš nieką nepakels rankos.

Nors pykti ant mūsų su sese būdavo už ką, visokių eibių prikrėsdavome. Gyvenome prie pat Merkio upės, kartą pasislėpusios kažką žaidėme, o tėvai jau išsigando, kad paskendome... Bet ir tada tėtis nešaukė, tik mus pasisodino ir ilgai kalbėjo apie tai, kad taip elgtis nedera.

Dar pamenu tokį atvejį, kai tėtis, įsidarbinęs miškininku, rado ant kelio piniginę su pinigais. Jis suprato, kad tai gali būti piniginė žmogaus iš gretimo kaimo, kurią atsiėmęs jo algą pametė sūnus. Tėvas nuėjo pas tą žmogų ir jo paprašė pažadėti, kad sužinojęs, kas nutiko, jis nemuš sūnaus, o jau tada grąžino piniginę. Miške kelias nelygus, tad vaikas nekaltas, kad daiktas iškrito – tėčiui buvo gaila, kad jam gali kliūti.

O kada sužinojote visą tėčio partizanavimo istoriją, gal tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? Ne, anksčiau, tas vaizdas susidėliojo palaipsniui. Kad partizanų vadavietės bunkeris buvo tiesiog prie mūsų namų, sužinojau gal 9 klasėje.

Vėliau, pamenu, kaime vyko vestuvės, į kurias ir mes buvome pakviesti. Ten buvo atvykęs ir vienas universiteto dėstytojas, kuris paklausė, į kokią specialybę planuoju stoti. Pasakiau, kad gal į teisę. Jis pasakė, kad kažin, ar mano atveju tai tinkamas pasirinkimas. Tąsyk suvokiau, kad tėvų praeitis gali turėti įtakos ir man.

Aš pati mokyklos suole sėdėjau su stribo dukra, bet mes normaliai bendravome, ir vėliau, po mokyklos, pabendraudavome, nors ir žinojome, kuo mūsų tėvai užsiėmė – vaikai juk neturi už tai atsakyti.

O universitete pasirinkau studijuoti neutralią specialybę – geografiją. Tačiau po studijų negavau paskyrimo dirbti dėl tėčio praeities – turėjau eiti į niekur. Tiesa, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įgyvendinau svajonę ir baigiau teisės studijas.

– Kurie dalykai, kuriuos dabar žinote apie tėčio praeitį, jums yra skaudžiausi?

– Baisiausia buvo, kai jis kalėjo Varėnoje ir jį labai smarkiai mušė, kad išduotų bendražygius. Jis pasakojo, kad tada buvo transo būsenos, tai atgaudavo sąmonę, tai vėl prarasdavo. Kai ją atgaudavo, melsdavosi, kad neišduotų savo bendražygių. O jį ir vėl mušdavo, sakydami, kad jei pasakys tiesą, tai jam palengvės.

Dėl to tėtis labai nesmerkia tų, kurie kankinami išdavė draugus – supranta, kad panašiomis aplinkybėmis būdavo labai sunku ištverti. Visgi jam pavyko. Kalinius ten buvo leidžiama lankyti kunigui Zigmui Neciunskui-Elytei. Šis atsinešdavo grietinės, kuria tepdavo belaisvių sumušimus, ir vis grietinės šaukštelį tėčiui įdėdavo į burną, ragindamas nuryti, kad nemirtų – nors jam ir nuryti kąsnį buvo labai sunku. Gal kunigas ir padėjo jam išgyventi.

Vėliau, kai kalėjo Vilniuje, Lukiškių kalėjime, tėtis kartą gavo siuntinuką su supelijusia duona ir svogūnais. Tai buvo didžiulis turtas. Jis gautu maistu pasidalino su kitais kaliniais, nors kiti kažką gavę nesidalydavo – juk visi buvo labai išalkę.

Kas žino, gal tėčiui už tai, kad jis buvo toks geras žmogus, Aukščiausiasis ir atlygino – nepražudė jo Lietuvos kalėjimuose nei Sibire, o dabar leidžia džiaugtis gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje.

– O ką tėvai jums pasakojo apie gyvenime Sibire?

– Ten žiemą būdavo labai šalta, daugiau nei – 40 laipsnių C, bet žmonės vis tiek buvo varomi į darbus lauke (dėl to tėčiui keista, kad dabar, kai lauke – 15 laipsnių, kai kas jau skundžiasi, kad šalta). Būdavo, kad silpnesni tremtiniai to šalčio neištverdavo, tiesiog eidami nuo jo sustingdavo. Taip ir likdavo stovėti sustingę kaip ledo statulos. Man ir dabar kartkartėmis prieš akis iškyla šis baisus vaizdas – žmonės, pavirtę ledo statulomis...

Kitas su Sibiru susijęs man įstrigęs pasakojimas yra gražus, tarsi parodantis, kad nuo likimo nepabėgsi. Tėtis su mama kartą buvo susitikę Lietuvoje – partizanaudamas jis su draugu buvo užsukę į mamos namus, kur tas draugas turėjo reikalų. Tėtis su mama gražiai pasišnekėjo ir išsiskyrė. Netrukus po to jį suėmė.

Vėliau jis ją visai atsitiktinai sutiko jau tremtyje, Krasnojarske, ir ten jie netrukus pradėjo draugauti. Tėtis vėliau mums pasakojo, kad jam mama labai patiko, nes buvo graži, darbšti, nors ir neturtinga. Mes dėl to juokėmės – tarsi jis pats būtų buvęs turtuolis ten, Sibire.

Tėvų santykiai visą laiką buvo gražūs. Paprastai valgį gamindavo ir namais daugiau rūpindavosi mama, bet kai ji prieš mirtį apsirgo, tėtis perėmė tuos darbus ir nesiskųsdamas gražiai ja rūpinosi.

– O šiuo metu jūs rūpinatės tėčiu. Ar nesunku?

– Tikrai ne, tėtis niekuomet dėl nieko nepriekaištauja, nebamba, jam visuomet viskas gerai. Man rodos, tie žmonės, kurie praeityje išgyvenę tremtį, badą ar kitokius baisius dalykus, nelinkę skųstis dabartimi, nes supranta, kad dabarties sunkumai – visiškos smulkmenos.

Mano tėtį ypač juokina skundai, kad dabar uždaryti barai – jūs tik pamanykit, kokia tai problema...

Yra vienintelis dalykas, kuris tėtį vigi supykdo – kai jis išgirsta, kaip neteisingai šmeižiami partizanai.

Teko girdėti ir šnekų, neva jis nebuvo joks partizanas, juk tada buvo labai jaunas, devyniolikos-dvidešimties. Bet juk tais laikais dvidešimtmečiai buvo visai kitokie žmonės, nei dabar.

– Ar gyvenate su tėčiu dviese? Ar jam per karantiną neliūdna, kai kiti artimieji nė negali atvykti į svečius?

– Taip, gyvename dviese. Mano dukra studijuoja grafinį dizainą Anglijoje, tiesa, po mokslų baigimo yra nusiteikusi grįžti į Lietuvą (mane tai labai džiugina).

Gal tėčiui ir yra šiek tiek liūdna, kai negali sulaukti svečių, bet jis, kaip minėjau, skųstis nelinkęs. Per dienas klausosi radijo, žiūri televizorių, daug skaito. Be to, aš dabar dirbu iš namų, taigi susėdame kartu papietauti ir pasišnekučiuojame.

Vakarais dažnai susiskambiname ir pabendraujame nuotoliniu būdu su artimaisiais – be mano dukros, yra dar 2 mano sesers vaikai, jo anūkai, ir trys proanūkiai.

Viena iš jų kartą savo mokytojai papasakojo, kad jos senelis – partizanas. Džiugu, kad ir jaunoji karta įvertina tokius dalykus.

***

Pateikiame ištrauką iš J.Jakavonio knygos „Šalia mirties“. Joje pasakojama, kaip į NKVD pasalą jis pakliuvo nešdamas į gretimą kaimą pogrindinę spaudą, dainos tekstus ir atsišaukimus. Sučiuptas dar bandė bėgti.

„Man su automatu kažkas smogė per galvą. Jie buvo apsupę namus. Kaip vilkai, nutvėrę auką, jie nutempė mane į trobą, pradėjo mušti ir kankinti, rėkė ir reikalavo pasakyti, kur draugai, kur bunkeris. Mačiau, kaip išsisuko šautuvo šampalą, tai yra, plieninę vielą, su kuria taip kirsdavo, kad trūkdavo oda ir bėgdavo kraujas. Nutvėrę grėblio kotą, tol daužė, kol jis sulūžinėjo.

Iš pradžių visą kūną beprotiškai skaudėjo, paskui jis pasidarė lyg nesavas. Aš buvau pasiryžęs – tegu užmuša, bet nė žodžio neištarsiu“, – rašė savo atsiminimų knygoje J. Jakavonis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.