Pastaruosius porą metų K.Dabašinskaitė keliauja iš vienos šalies į kitą, o tikraisiais savo namais vadina Lietuvą. Iš Kauno kilusi logistikos ir projektų koordinatorė namų sąvoką supranta kaip vietą, kur gyvena jos artimieji, vaikystės draugai, kuriuos visuomet smagu aplankyti.
Bet jos namais buvo tapęs ir Ban Hang Konės kaimelis, esantis Pietų Laose, ant Mekongo upės kranto, kur Karolina plėtojo ekoturizmo projektą.
– Kaip beveik metus trunkanti pandemija pakoregavo jūsų kelionių maršrutus?
– Kai prasidėjo pandemija, žiemojau Filipinuose. Planavau po to vykti į Šri Lanką arba Vietnamą ir galiausiai, sezonui prasidėjus, grįžti į Laosą tęsti projekto, bet visko teko atsisakyti, o projektą nutraukti. Bet ta priverstinė pertrauka išėjo į naudą.
Atradau įdomų darbą, turiu laiko ieškoti naujų kelionių maršrutų, apgalvoti ekoturizmo projekto detales, galiu daugiau laiko skirti savo kelionių aprašymams, o to iki tol itin trūko.
– Aplankėte per 60 šalių. Per kiek laiko tokį skaičių pasiekėte? Į kurią šalį buvo pirmoji kelionė?
– Keliauju nuo mažumės, tad šis skaičius ir susidarė. Esu išbandžiusi įvairiausių tipų keliones. Pastaruoju metu keliauju lėtai, nuskubėdama, jeigu tik galimybės ir laikas leidžia.
Pirmoji mano kelionė buvo į kaimyninę Lenkiją, kai man buvo vos keleri metai, tad iš to karto nieko neprisimenu.
– Kas pastūmėjo tapti keliautoja?
– Aistrą keliauti paveldėjau iš tėvų. Jie – dideli kelionių entuziastai. Būdama moksleivė kartu su jais išmaišiau nemažai Europos šalių.
Taip pat visuomet mėgau geografiją, domėjausi skirtingomis kultūromis ir papročiais.
Bet labiausiai keliauti pastūmėjo degtukų dėžutės, kurias renku nuo devynerių metų.
Ant daugelio jų vaizduojamos įvairiausios šalių vietos. Mano kolekcijai didėjant pasižadėjau, kad privalau aplankyti kiekvieną vietą, kuri pavaizduota ant dėžučių.
Taip atsirado ir mano feisbuko tinklaraštis „Map The Matches“ („Degtukų žemėlapis“), kur ne tik dalijuosi kelionių istorijomis, patarimais, bet ir tarsi pildau savo virtualų degtukų žemėlapį.
Šiuo metu kolekcijoje turiu per 6 tūkstančius degtukų dėžučių iš 100 skirtingų pasaulio šalių ir vieną dieną svajoju patekti į Guinnesso rekordų knygą.
– Prieš tapdama aistringa keliautoja ilgai gyvenote Danijoje, kuri laikoma laimingiausių pasaulyje žmonių šalimi. Ar perpratote tą danų laimės formulę?
– Danijoje studijavau aplinkosaugą, įgijau bakalauro ir magistro laipsnius, paskui dirbau.
Ši valstybė suteikia geras socialines garantijas, puikias studijų programas, atvykusiems nemokamai galima mokytis kalbos, o patys danai itin myli savo šalį ir ja didžiuojasi. Tai vienas dalykų, ko, manau, mums, lietuviams, reikėtų iš jų pasimokyti.
Kad ir kaip būtų, ši šalis man nėra prie širdies. Nepatiko kultūra ir jų gyvenimo būdas. Nors Danija minima tarp laimingiausių pasaulyje, ta laimė – sąlyginis dalykas ir dažniausiai pamirštama paminėti, kad, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, taip ir Danijoje labai daug žmonių serga depresija. Tad kiek tos laimės iš tikrųjų?
Kad išdrįsčiau palikti Daniją ir pradėti viską nuo nulio, turėjo prabėgti nemažai laiko ir įvykti kardinalių pokyčių mano gyvenime.
Vis teisindavausi sau, kad dar pasimokysiu, padirbsiu, pasistengsiu įžvelgti daugiau privalumų šioje šalyje.
Bet kuo toliau, tuo mažiau jų radau ir galiausiai suvokiau, kad neprivalau laukti ar tikėtis, neprivalau būti šalyje, kurioje neįsivaizduoju savo ateities ar jaučiuosi nelaiminga. Gyvenu tik kartą. Kam save kankinti?
Tai suvokusi tą pačią dieną parašiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo, ir po mėnesio išvažiavau. Bet Danijoje patyriau, kaip nenoriu gyventi, kad pokyčiai kartais gali būti itin naudingi.
– Kokioje šalyje esate šiuo metu, kai su jumis susisiekiau?
– Iš Filipinų atvykau į Airiją. Čia esu jau dešimt mėnesių. Šią šalį pasirinkau dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai anglakalbė valstybė, antra, čia turėjau pažįstamų, tad šalis nebuvo visiškai svetima, nes dar studijų laikais viename nacionaliniame parke teko atlikti praktiką.
Plano, kiek Airijoje būsiu, neturiu, nes sunku ką nors planuoti dėl pandemijos, bet man čia patinka.
Airiai – itin draugiški žmonės, ir gamta čia labai graži. Dubline dirbu įdomų darbą, kuris mane įkvepia ir net nurimus pandemijai, manau, leis dirbti nuotoliniu būdu, tad keliauti galėsiu dažniau.
Taip pat neatmetu galimybės šią šalį ateityje vadinti savo antraisiais namais, kur grįžčiau tarp kelionių.
Artimiausia planuojama kelionė – senu automobiliu nuvažiuoti į Aziją. O tiksliau sakant, į Mongoliją, tad kol pandemija apėmusi pasaulį, iš lėto su draugu ruošiamės – sudarinėjame detalų planą, ruošiame automobilį.
Daug kur keliavau su dvejais metais jaunesniu Andre, šiuo metu abu esame Airijoje.
Bet kad tai įvyktų, dar daugelio šalių sienos turi atsiverti, o pandemija visiškai nurimti. Tiesa, į šią kelionę kartu pasiryžusi važiuoti ir mano šeima. Tėtis yra labiausiai užsidegęs šia idėja.
– Niekada nebandėte keliauti viena?
– Solo kelionės man nėra svetimos. Pirmoji savarankiška kelionė buvo į Tanzaniją, kur dirbau, savanoriavau ir keliavau.
Tuomet buvau itin drąsi, bet dabar pirmai savarankiškai solo kelionei niekam nerekomenduočiau Afrikos. Pirmam kartui yra daug paprastesnių šalių, tokių kaip Tailandas ar Vietnamas.
– Kokiame žemyne jums teko lankytis daugiausia kartų?
– Neskaitant Europos, kur gyvenu, tai būtų Azija. Manau, kad dėl to, jog joje yra mano mėgstamiausia šalis – Nepalas.
Ten atlikau praktiką ir ne vieną kartą grįžau būtent dėl kalnų žygių Himalajuose ir žinau, kad tikrai dar sugrįšiu ne kartą. Nieko įspūdingesnio už Himalajų kalnus kol kas nemačiau.
– Kokių tikslų turite keliaudama?
– Kelionės man nėra tik tam tikros vietos pamatymas ar nuvykimas iš taško A į tašką B.
Man itin svarbu pažintis su vietos žmonėmis, įsiliejimas į jų gyvenimo ritmą, todėl mano kelionės dažniausiai yra ilgesnės, negu daugeliui įprasta, ir nukelia į atokiausius tos šalies kampelius.
Taip pat svarbu tradicinio maisto ragavimas, vietos papročiai bei kultūra, nes tikiu, kad per tai mes geriausiai pažįstame šalį. Man dar rūpi padaryti ką nors naudinga, kaip nors įprasminti kelionę, todėl dažnai jos metu skiriu laiko savanorystei gyvūnų prieglaudose, vaikų namuose, mokyklose ar pas ūkininkus.
Kelionėse išmokau būti savarankiškesnė, išsisukti iš kebliausių situacijų nesupanikavusi, planuoti ir įgyvendinti savo svajonę – uždirbti iš kelionių planavimo bei rašymo.
– Kokias penkias įdomiausias šalis įvardytumėte ir kodėl?
– Visos šalys turi ką nors išskirtinio. Bet labiausiai išskirčiau Nepalą, Grenlandiją (autonominė Danijos teritorija), Laosą, Tailandą ir Tanzaniją. Ten praleidau daugiausia laiko keliaudama, iš ten parsivežiau įsimintiniausių įspūdžių ir patyriau įdomiausių nuotykių.
– Ar buvo rizikingų nuotykių, kuriems nutikus svarstėte nebekeliauti?
– Nebuvo tokio, kad atimtų norą keliauti, bet buvo toks, po kurio ilgokai į kalnus nenorėjau kopti.
2014 metais Nepale žygiuojant Himalajų kalnuose netikėtai užklupo sniego audra su viena po kitos atslenkančiomis sniego lavinomis.
Kilo visiška sumaištis ir milžiniškas chaosas. Buvome įstrigę viename kaimelyje ir teko laukti pagalbos.
Dar dabar, kai prisimenu, atrodo, kad girdžiu, lyg tai buvo vakar, žmones, kurie garsiai meldžiasi, verkia ar šaukia dingusiųjų vardus.
– Kokių dar pavojų ir staigmenų kelionėse esate patyrusi?
– Esu nuklydusi į nerekomenduojamą rajoną. Pajutau tik tuomet, kai mane nulydėdavo kreivi žvilgsniai, o parduotuvėlėse siūlydavo įsigyti ne tik būtiniausių prekių, bet ir narkotikų.
Tanzanijoje mūsų taksi ilgokai persekiojo grupelė vietos žmonių. Nebuvo itin malonu, bet viskas baigėsi laimingai, kai pasiekėme miesto centrą.
