Atoki, tarp kalnų pasislėpusi sodyba Emilijos-Romanijos regione, Gviljos miestelyje, iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo kitų panašių kaimo turizmo sodybų, kurių Italijos kalnuose gausu.
Tačiau „Mulino Vecchio“ (išvertus iš italų k. – „Senas malūnas“) pelnytai galėtų gauti Lietuvos kulinarinio paveldo ambasados titulą. Čia šeimininkaujanti lietuvė E.Dermontaitė-Piva nepasidavė visus pasaulyje žavintiems itališkos virtuvės kerams ir nusprendė italus pratinti prie lietuviškų produktų, kuriuos pati dar ir gamina iš to, ką užaugina savo ūkyje.
Darbšti lietuvė savo sodyboje, apsuptoje Italijos Apeninų, kuria tikrą lietuvišką oazę, kurioje galima rasti grietinės, kefyro, paragauti iš vietos produktų pagamintų cepelinų, šaltienos, šaltibarščių ir kitų lietuviškų patiekalų.
Per kiek daugiau nei metus ji pati savo rankomis prikėlė buvusį apleistą seną malūną antram gyvenimui. Anksčiau čia taip pat buvo kaimo turizmo sodyba, tačiau labai apleista, kol kojos į ją neįkėlė ūkininkavimo paslapčių dar Lietuvoje išmokusi E.Dermontaitė-Piva.
Iš Mažeikių rajono kilusi Edita augo kaime, todėl visų ūkio darbų mokėsi iš senelių ir tėvų. Į Italiją ūkininkė atsikraustė prieš 6 metus, nors ryšių su šia šalimi turėjo jau seniai. Moteris tokį sprendimą priėmė dėl dukros Alicijos (11 m.), kurios itališkas temperamentas trukdė pritapti Lietuvoje.
Alicijos tėvas – italas, su juo Edita mėgino kurti bendrą laimę Lietuvoje. Pora kartu buvo įsigijusi apleistą buvusio dvaro pastatą Šilalės rajone, čia ūkininkavo – šiame ūkyje moteris pradėjo auginti ožkas ir gaminti sūrį iš jų pieno.
Tačiau poros santykiai nesusiklostė, o Editos gyvenime atsirado kitas žmogus – taip pat italas Gaetano Piva (60 m.).
„Mes susipažinome per draugus. Aš nuolat palaikiau ryšius su Italija ūkio reikalais – ieškojau sūrio gamybos įrangos, naujų ožkų veislių. Su Gaetano esame pažįstami jau 10 metų, o pora – beveik 6 metai“, – sakė E.Dermontaitė-Piva.
Lietuvė ir italas susituokė šių metų sausį, per vestuves buvo pasipuošę lyg dvarininkai.
Pasak moters, vyras palaiko net keisčiausias jos idėjas, puikiai sutaria su jos dukra ir žavisi Lietuva – ne tik mėgsta ragauti italams neįprastų lietuviškų patiekalų, bet ir moka sugroti „Tautišką giesmę“.
„Jam labai patinka Lietuvos himnas. Jis į viską reaguoja labai natūraliai, žavisi mano idėjomis. Gaetano man pritaria visais klausimais, nes tiesiog nori matyti mane laimingą, – sakė moteris, neabejojanti, kad pagaliau sutiko savo tikrąją antrąją pusę. – Gaetano su Alicija jaučiasi 100 procentų tėvas ir dukra.
Tarp jų be galo stiprus ryšys, jis mergaite rūpinasi, praleidžia su ja labai daug laiko, padeda ruošti pamokas. Taip, prireikė nemažai metų, kad surasčiau savo meilę, bet dabar mes esame laimingi kartu ir tai mums svarbiau už viską.“
Keltis į Italiją Edita nusprendė prieš dukrai pradedant eiti į mokyklą.
„Lietuvoje Alicijai sunkiai sekėsi, ji niekur nepritapo galbūt dėl savo itališko kraujo. Italijoje ji iš karto jautėsi sava, – pasakojo ūkį Lietuvoje pardavusi ir į Italiją išvykusi moteris. – Iš pradžių gyvenome Feraros mieste.
Trejus metus ten iškentėjau, gyvenau miestietiškai, bet pajutau, kad tai ne man, kad negaliu gyventi be kaimo, augalų, gyvūnų. Todėl pradėjau ieškoti sodybos. Ieškojau po visą Emiliją-Romaniją, Venetą ir Toskaną apvažiavau. Bet kai pamačiau šią vietą, ji mane tiesiog užbūrė.“
Buvęs malūnas stovi ant sraunios, skaidrios Panaro kalnų upės kranto – būtent tai ir papirko lietuvę, turėjusią sodybą šalia upės ir Lietuvoje. Tačiau pasiekti savo svajonę nebuvo lengva. Sodyboje gyvenę nuomininkai atsisakė ją palikti.
„Kai jau pateikėme pasiūlymą įsigyti sodybą, nuomininkai pradėjo rodyti ožius. Nenorėjo kraustytis, pradėjo grasinti, pridarė visokių šunybių, sugadino kanalizaciją, nuplėšė elektros laidus, subjaurojo kiemą.
Trejus metus jie buvo nemokėję nuomos ir neketino išvykti. Bet šiaip ne taip buvo iškrapštyti. Buvo įtemptas laikotarpis, naktimis negalėjau užmigti. Buvau avansą davusi, tad kitos vietos nebeieškojau“, – sudėtingą įkurtuvių pradžią prisiminė lietuvė.
Į kalnų sodybą moteris su vyru G.Piva, kuris turi nemažą vaismedžių ūkį Feraros mieste, atsikraustė 2019-ųjų pabaigoje. Darbų buvo begalė – sodyba buvo apleista, visur pilna šiukšlių.
„Mano vyras dažnai vyksta į Ferarą, todėl čia beveik nebūna. Man padeda 4 darbuotojai, anksčiau buvo 6. Veiklos čia visada yra. Juo labiau kad mes čia neseniai įsikūrę, dar daug ką reikia tvarkyti. Nors per tą laiką labai viskas pasikeitė.
Net sunku įsivaizduoti, jog neseniai čia viskas buvo taip užžėlę krūmais, kad nieko nebuvo matyti. Po truputį tvarkomės, valome, – pasakojo lietuvė. – Juokauju, kad man visada sekasi: kai įsigijau sodybą Šilalės rajone, ten buvo taip apleista, kad net nebuvau tokios netvarkos mačiusi. Aš augau kaime, bet mano senelis buvo labai biodinamiškas, viską rūšiuodavo – nerasdavai kieme nei vinies, nei šukės.“
Buvusiame apleistame malūne dabar karaliauja ne tik tvarka, bet ir lietuviškos tradicijos. Viską saugo šeimos įsigyti Pirėnų kalnų šunys, skirti ožkoms prižiūrėti. Be jų išsiversti būtų neįmanoma, nes į atokų malūną kartais užklysta vilkų ir kitokių laukinių gyvūnų.
Moteris laiko nemažą būrį gyvulių, turi daržų, o iš to, ką pati Italijos kalnuose užaugina, gamina lietuviškus produktus. Jų galima įsigyti ar paragauti sodybos restorane.
„Padariau rūgpienio, daviau italams paragauti. Žmonės net nežinojo, kaip tas pienas surūgsta.
Atrodytų, paprasti dalykai, bet čia žmonės pripratę kitaip, todėl jiems įdomu, jie labai smalsūs. Viską darau pagal senas tradicijas. Turime įsirengę sūrinę, kurioje gaminame sūrį.
Pamatę mano gamintą sviestą žmonės nustemba, nes nežino, kad tikrasis sviestas yra toks geltonas. Sako: gal kokių dažų pridėjote? Aš paaiškinu, jog viskas yra atvirkščiai – norint, kad sviestas būtų baltas, jį reikia išbalinti“, – juokėsi Edita.
Specialiai dėl sviesto ji įsigijo džersių veislės karvių, kurių pienas labai riebus. Nors turi tik dvi karves, sviesto užtenka ir šeimai, ir klientams.
„Gaminome šaltieną, šaltibarščius, kugelį, balandėlius. Ir šakočių buvome atvežę, vaišinome žmones. Ir alumi vaišinome – jis labai patiko, ir gira labai patinka. Buvau specialiai iš Lietuvos atsivežusi nemažai visokių tradicinių produktų: silkės, kopūstų, rūkytų mėsos gaminių.
Pati planuoju įsirengti rūkyklą ir rūkyti mėsą grynai lietuviškai, kaimiškai. Į planus įtraukta ir lietuviška pirtis. Kadangi mano senelis turėjo pirtį, žinau, kaip ją reikia pastatyti. Noriu čia ją įrengti ir parodyti žmonėms, kaip ji veikia“, – apie ambicingus planus kalbėjo ūkiška lietuvė.
Tarptautinės cepelinų dienos proga lietuvė restorano klientams pirmąkart privirė ir jų.
Dar pavasarį sodindama itališkas bulves ji į dirvą įmaišė ir lietuviškų, kurios yra šiam patiekalui labiau tinkamos.
„Lietuviškų patiekalų ruošiau ir anksčiau. Klientai net prašo, nes nori paragauti. Kadangi esame kaimo turizmo sodyba, turime laikytis vietos tradicijų. Įtraukti į valgiaraštį šių patiekalų negalime, bet bent kartą per savaitę turime teisę pagaminti ir padaryti kaip degustaciją.
Buvau pagaminusi ir lietuviško pašteto – jį iš močiutės išmokau, bulvinius vėdarus planuojame gaminti, nes ką tik vėl kiaules paskerdėme. Cepelinai – iš mūsų pačių augintų bulvių, mūsų pačių mėsa naudota, grietinė – viskas mūsų pačių. Išėjo puikūs, neištižo“, – džiaugėsi E.Dermontaitė-Piva.
Lietuvė apgailestavo, kad pandemija jiems, kaip ir kitiems verslams, sujaukė daug planų. Prieš pat krizę atidarytas sodybos restoranas visu tempu galėjo dirbti tik porą mėnesių, vėliau teko jį uždaryti. Pagal dabartines Italijoje galiojančias taisykles, restoranai gali dirbti tik iki 18 valandos.
Tačiau pandemija – ne blogiausia, ką jiems teko patirti. Kur kas didesnė bėda šeimą ištiko pernai gruodį, prieš Kalėdas, kai sugriuvo šalia sodybos esantis ir į ją vedantis tiltas. Po gausių liūčių Panaro upės vanduo taip pakilo, kad juo plaukiantys didžiuliai medžiai atsitrenkė į tiltą ir jį sugriovė.
Dėl to į sodybą dabar patekti kur kas kebliau. Sumažėjus lankytojų skaičiui moteriai net teko parduoti ožkas, nes laikyti jas buvo per didelė našta.
„Palauksiu, kol tiltas bus suremontuotas, nes man per dideli nuostoliai tokią bandą laikyti. Dabar mažai žmonių gali atvažiuoti, todėl mažai darbo yra. Pandemija mus paveikė kaip ir visus, nepasiduodame, ir tiek.
Tai – globali problema, bet mums asmeniškai didžiulė bėda yra tas tiltas, – nerimavo lietuvė. – Mes buvome ką tik šalia pastatę reklaminius stendus, nuorodas. Leidimo tam laukėme pusę metų, o tik pastatėme, ir tiltas sugriuvo. Pinigai kaip į balą išmesti.
Žmonės, pamatę, kad čia yra ožkų pieno sūrio, kiaušinių, bulvių ir kitų produktų, dažnai sustodavo. O dabar nebėra pravažiuojančių, nes nėra kaip atvažiuoti. Reikia daryti lankstą. Savaitgalį daugiau žmonių atvažiuoja, o vidury savaitės visai nėra.“
Bet lietuvė tiki – visos kliūtys įveikiamos, todėl toliau kuria ambicingus planus. Sodyboje planuoja įrengti 10 kambarių svečių nakvynei. Jau parengti dokumentai ir vaikams skirtam mokomajam ūkiui įrengti.
Vis dėlto Lietuvoje ūkininkauti buvo lengviau. Italijoje labai daug biurokratijos ir popierizmo, o Lietuvoje buvę daugiau žmogiško palaikymo.
„Čia tikrai labai sudėtinga, daug įvairių kliūčių, įstatymų, kurių neįmanoma vykdyti. Pavyzdžiui, regiono valdžia skatina auginti savo produktus, o Veterinarijos tarnyba ragina to nedaryti, siūlo, tarkim, išsinuomoti kiaules komplekse ir jos esą bus tavo.
Bet tai – žmonių apgaudinėjimas. Nusiperki kiaules, pagal dokumentus jos tavo, bet jų net nesi matęs ir nežinai, ką jos ėda. Reikia labai daug popierių tvarkyti, kartais ir rizikuoti, kad tas kliūtis įveiktum.
O Lietuvoje – atvirkščiai. Net jei visų dokumentų nesi iki galo sutvarkęs, leidžiama dirbti, kad galėtum kabintis, jei matyti, kad darai iš širdies. Veikia žmogiškumo veiksnys“, – Edita palygino ūkininkavimą Italijoje ir Lietuvoje.
Nors ir susiduria su nemažai kliūčių, moteris neketina nutraukti savo pradėtos misijos – gerą maistą ir savas tradicijas dievinančius italus išmokyti lietuviškos virtuvės paslapčių.
