Telšiuose gimusi ir augusi Jūratė gyveno Klaipėdoje, kai jos sutuoktinis buvo apkaltintas eurų padirbinėjimu. Šeimos turtas buvo konfiskuotas, todėl moteris su dukra ir sūnumi liko be nieko.
Tuo metu Jūratė buvo Klaipėdos padalinio vadovė vienoje didžiausių šalyje kompiuterine technika prekiaujančių įmonių. Tačiau 2005-aisiais, stengdamasi padėti vaikams susikurti geresnę ateitį, ji ryžosi palikti gimtinę ir išvyko į Airiją.
Ji pakeitė ir savo pavardę į Ardour, bet tai nereiškė, kad ištekėjo antrą kartą. „Mano pavardė buvo labai ilga. Užsienyje jos niekas neištardavo, o po skyrybų ji buvo lyg ir nebe mano, todėl nutariau pasikeisti.
Rinkausi iš viso giminės medžio – tėvų, senelių, prosenelių, bet visos mūsų pavardės Lietuvoje įprastos, o užsienyje sunkiai ištariamos. Tada duktė Gintarė netikėtai pasiūlė: „Gal Ardour?“ Ji man gražiai skambėjo, todėl ir pasirinkau“, – paaiškino Jūratė.
Airijoje teko pamiršti vadovaujamas pareigas ir įsidarbinti kompiuterių fabrike. Priimdamas į darbą įmonės atstovas vartė lietuvės dokumentus ir vis klausinėjo, ar ji tikrai norinti surinkinėti kompiuterius.
Jūratei tuo metu labiausiai reikėjo tylos. Kita vertus, dirbdama po 72, kartais 80 valandų per savaitę lietuvė galėjo greičiau sukaupti pinigų, kad galėtų atsivežti vaikus.
„Norėjau, kad jiems atvykus viskas būtų paruošta, – mokykla, jaukūs namai, o aš pati jau būčiau apsipratusi svetimoje šalyje. Į Airiją sūnus ir dukra atvyko po metų. Laikas, kai buvome atskirai, man buvo sunkiausias“, – pasakojo Jūratė.
Vėliau lietuvė perėjo į galingus mikroskopus gaminančią įmonę, kur ilgainiui tapo padalinio vadovo padėjėja, tęsė studijas ir įgijo finansininko bei tarptautinio verslo magistro diplomus.
Po septynerių metų, praleistų Airijoje, Jūratė pagaliau įgijo pasitikėjimą savo jėgomis. Baigę mokyklą vaikai nusprendė studijuoti Didžiosios Britanijos sostinėje.
Jūratei Londonas pasirodė per didelis, bet ir Airijoje likti viena nenorėjo, tad pasirinko Belgiją. Turėdama patirties tarptautinėse kompanijose ji gavo darbą vienoje didžiausių pasaulyje farmacijos kompanijų „Pfizer“, kurios centrinė būstinė Europoje yra Briuselyje.
Tačiau po pusantrų metų gyvenimas vėl griuvo.
Lukui buvo dvidešimt vieni, kai 2013-ųjų gruodžio 24 dieną Londone jį partrenkė taksi automobilis. Jūratė išskubėjo į Didžiąją Britaniją ir nebegrįžo į Belgiją. Daugiau nei metus ji su sūnumi praleido ligoninėse.
Santaupos sparčiai seko, o pinigų reikėjo ne tik pragyvenimui, bet ir Luko reabilitacijai. Tad Londone lietuvė susirado darbą nedidelėje kompanijoje.
Kartą sėdėdama prie sūnaus lovos Jūratė nežinojo, už ko griebtis, kai išgirdo balsą: „Rašykite dienoraštį.“ Tai buvo Luką prižiūrinti slaugytoja. Ji pasakė: „Jums dabar visos dienos susimaišė. Dienoraštis padės.“
Supratusi, kad sūnus greitai nepasveiks, lietuvė pradėjo rašyti dienoraštį. Jame pasižymėdavo, kokia Luko būklė, kokie pokyčiai, kokie vaistai skirti, jų dozes, medicinos aparatų rodmenis, kokie gydytojai lankė, ką sakė.
Jei išgirsdavo kokį dar nežinomą medicininį terminą, taip pat užsirašydavo, o grįžusi namo aiškindavosi, ką jis reiškia.
Jūratei dienoraštis buvo tarsi draugas, su kuriuo dalijosi ir skausmu, ir viltimi. Jame nugulė ir pyktis, ir nusivylimo akimirkos.
Kai sūnus sutvirtėjo, liko savarankiškai gyventi Londone. Šiuo metu 28-erių Lukas mokosi užsienio kalbų, o Jūratė su 26 metų dukra Gintare įsikūrė Sicilijoje, nuostabiame Ortidžijos miestelyje.
„Lukas su mumis keltis iš Londono nenorėjo. Ten jo namai, draugai, bet matomės dažnai. Tiesa, praėjusių metų gruodžio pabaigoje jis atvyko pas mus sutikti Naujųjų metų ir dėl Anglijoje paskelbto karantino liko mėgautis saule, grynu oru ir čia pat nuo medžio skintais mandarinais. Gyvenimas čia labai ramus, ypač lyginant su judriuoju Londonu. Ortidžijoje mus su dukra visi pažįsta. Siciliečiai labai temperamentingi, bet mieli žmonės“, – pasakojo Jūratė.
Dizaino studijas Londono dailės universitete baigusi dukra Gintarė sukūrė savo verslą ir sėkmingai dirba nuotoliniu būdu.
Apie sunkiausią gyvenimo periodą, kai net 7 metus kamavo nežinia, ar dėl traumos į komą paniręs sūnus Lukas sugebės pakilti iš neįgaliojo vežimėlio, J.Ardour parašė knygą „Mamos dienoraštis“.
– Kai 2013-ųjų gruodį per Kalėdas Lukas neatvažiavo iš Londono į Briuselį, kur tuo metu gyvenote? Kaip sužinojote, kas jam atsitiko?
– Tas Kalėdas turėjau sutikti kartu su vaikais Briuselyje. Buvau ką tik įsikėlusi į naujai įrengtus namus. Dukra jau keletą savaičių svečiavosi, laukėme tik Luko. Jis turėjo atvykti rytiniu traukiniu Kūčių dieną. Išskubėjau į stotį jo pasitikti. Traukinys atvažiavo, tik Luko jame nebuvo.
Apie tai, kas nutiko, man pranešė Londono kelių eismo nelaimes tiriantis pareigūnas, radęs mano telefono numerį ant traukinio bilieto, kurį Lukas buvo įsidėjęs į kišenę: „Jums reikėtų kuo skubiau atvažiuoti į Londoną. Jūsų sūnus pateko į avariją ir patyrė sunkią galvos traumą. Jo būklė labai bloga.“
Lukas į ligoninę buvo atvežtas be sąmonės. Kai žmogus į nieką nereaguoja, nepavyksta sukelti jokių reakcijų, nejuda vyzdžiai, pats nekvėpuoja, nėra refleksų, koma yra labai gili.
Lukas tokios būsenos išbuvo dešimt dienų. Vėliau lėtai pradėjo merkti akis. Daugiau jo kūne niekas nejudėjo, tik mėlynos akys truputį markstėsi. Tokios būsenos buvo dar keletą savaičių. Luką vis ištikdavo šokas, stodavo širdis, ir medikams jį vėl tekdavo gaivinti.
– Kiek ilgai jis buvo gydomas?
– Londono karališkojoje ligoninėje Lukas išbuvo daugiau nei tris mėnesius. Po to mėnesį reabilitacijos ligoninėje „Homerton“, vėliau – daugiau nei šešis mėnesius Palangos reabilitacijos ligoninėje.
– Viskas į knygą turbūt ir netilpo. Kas buvo sunkiausia?
– Tai, kad Lukas neįgaliojo vežimėlyje išbuvo trejus metus. Tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje skiriamas tik tam tikras terapijos procedūrų skaičius, o po to darykite, ką norite. Žinoma, yra ir privačių reabilitacijos centrų, taip pat privačiai dirbančių reabilitologų, bet kainos ten mums buvo neįkandamos. Todėl sukomės, kaip išmanėme.
– Kaip atliekamas nelaimingų atsitikimų keliuose tyrimas Anglijoje?
– Kaip sulėtinto veiksmo filme. Luko trauma įvyko per Kalėdų šventes. Tą naktį policijos tyrimas buvo atliktas atsainiai. Londono policijos pareigūnai apklausė tik taksi vairuotoją ir vieną keleivę, kuri sėdėjo iš paskos važiuojančioje mašinoje ir beveik nieko nematė.
Kai iškėlėme bylą, medžiaga buvo perduota mūsų advokatams ir nepriklausomiems tyrėjams. Iš jų ir sužinojome, kad lemtingos nakties įvykiai buvo surašyti netiksliai.
Tačiau mane maloniai nustebino parama, kurią policija suteikia artimiesiems. Kai Luko bylą tiriantis pareigūnas atėjo į ligoninę susitikti su mumis ir perdavė Lukui priklausančius daiktus, jis man padavė knygutę, kurioje buvo surašyta, kur tokiu atveju kreiptis artimiesiems.
Joje – socialinių tarnybų kontaktai, informacija, kokią pagalbą jie gali suteikti, įvairios paramos organizacijos, taip pat keletas advokatų kontorų, dirbančių su kelių eismo nelaimių bylomis.
Anglijoje yra tokia advokatų paslauga, už kurią apmokama tik tokiu atveju, jei bylą laimi. Tai vadinasi „No Win No Fee“ (liet. „Nėra laimėjimo, nėra apmokėjimo“).
Luko byla truko penkerius metus. Kai jis ėjo per gatvę, jam degė raudonas šviesoforo signalas.
Anglijoje tokiais atvejais kaltė procentais padalijama vairuotojui ir pėsčiajam. Vis dėlto teismas priteisė kompensaciją, Lukas ją gavo.
– Kas labiausiai atsispindi septynerius metus rašytame dienoraštyje?
– Pajutau, ką reiškia gailestingumas ir atjauta. Esu patyrusi ir nepažįstamų žmonių gerumo. Įsiminė nutikimas Šiaulių „Akropolio“ kino teatre. Kai pusę metų Lukas buvo Palangos reabilitacijos ligoninėje, dažnai mano mama savaitgaliui parsiveždavo mus pas save į Šiaulius.
Kartą susiruošėme į kino teatrą. Lukas tada nevaikščiojo, bet mes buvome sukūrę sistemą, kaip paeiti kelis žingsnius ar užlipti laiptais.
Sveikąja ranka Lukas apsikabindavo mane per kaklą ir šiek tiek remdamasis kojomis stengdavosi judėti. Svarbiausia buvo išlaikyti pusiausvyrą.
Pamenu, prie bilietų kasos šalia stovėjo kompanija jaunimo – vaikinai skusta galva, su treningais, panelės taip pat su treningais ir smarkiai išsidažiusios, apsikarsčiusios papuošalais.
Atsitraukėme su Luku ir praleidome juos į kino salę. Tada užsikapanojome į savo vietas. Apačioje salėje liko Luko vežimėlis. Pasibaigus filmui laukėme, kol žiūrovai išeis iš salės, kad niekam netrukdytume.
Kai salė ištuštėjo, pamačiau, kad tie treninguoti skustagalviai jaunuoliai niekur nežada eiti. Net išsigandau. Tada trys vyrukai pribėgo prie mūsų ir paklausė: „Ar galime padėti?“ Jie paėmė Luką kaip plunksną ant rankų, nunešė ir pasodino į vežimėlį.
O juk jau buvau pagalvojusi, kad negali pasitikėti treninguotu jaunimu.
Iš visų žmonių, buvusių salėje, padėti pasiliko būtent jie.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas sūnui vėl atsistojus ant kojų?
– Vėl grįžau prie studijų, tik dabar mokausi to, kas man patinka ir teikia džiaugsmo. Studijuoju greitosios transformacijos terapiją. Tai nauja terapijos sritis, pagrįsta neuromokslu ir duodanti greitus efektyvius rezultatus. Ši terapija sukurta sujungiant ir derinant hipnoterapijos, psichoterapijos, neurolingvistinio programavimo ir kognityvinės elgesio terapijos principus.
Tai puiki galimybė padėti žmonėms, todėl negaliu sulaukti tos dienos, kai galėsiu pradėti dalytis savo žiniomis.
