Dramatiška vilnietės istorija: norėdama pabėgti nuo skaudžios praeities nusprendė virsti vyru

Pažiūrėjęs į dabar ir prieš metus darytas Editos Jurėnaitės (24 m.) nuotraukas, nežinodamas ir nesuprastum, kad tai vienas ir tas pats asmuo. Prieš kurį laiką Edita atrodė kaip vaikinas ir buvo nusiteikusi darytis lyties keitimo operaciją. O prieš tai buvo lesbietė ir apsigyveno su mergina. Tačiau dabar ji mano, kad visa tai tebuvo klaidos, ir dėkoja Dievui, kad Jis ją atvedė į doros kelią.

Kairėje Edita dabar, dešinėje – tada, kai stengėsi atrodyti kaip vaikinas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kairėje Edita dabar, dešinėje – tada, kai stengėsi atrodyti kaip vaikinas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Sunku patikėti, kad ši simpatiška mergina ne kartą buvo atsidūrusi areštinėje už chuliganizmą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Sunku patikėti, kad ši simpatiška mergina ne kartą buvo atsidūrusi areštinėje už chuliganizmą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prieš keletą metų Edita nusiskuto plaukus, prisivėrė auskarų ir ėmė rengtis kaip vaikinas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prieš keletą metų Edita nusiskuto plaukus, prisivėrė auskarų ir ėmė rengtis kaip vaikinas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prieš keletą metų Edita nusiskuto plaukus, prisivėrė auskarų ir ėmė rengtis kaip vaikinas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Prieš keletą metų Edita nusiskuto plaukus, prisivėrė auskarų ir ėmė rengtis kaip vaikinas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kairėje – senoji, o dešinėje – naujoji Edita.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Kairėje – senoji, o dešinėje – naujoji Edita.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mergina tikisi, kad visi jos blaškymaisi jau praeityje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Mergina tikisi, kad visi jos blaškymaisi jau praeityje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Mar 27, 2021, 9:26 PM, atnaujinta Mar 27, 2021, 9:53 PM

Iš Švenčionėlių kilusi, dabar Vilniuje gyvenanti Edita atrodo simpatiška, maloniai bendraujanti mergina, tad net sunku patikėti, kiek daug jai teko išgyventi. Po skaudžių vaikystės netekčių ji atsidūrė vaikų namuose, kuriuose augdama turėjo nemažai ištverti. Ir pati, kaip prisipažįsta, elgėsi chuliganiškai, dėl to buvo atsidūrusi nepilnamečių kolonijoje, o vėliau ne kartą teko atsidurti ir areštinėje. Eksperimentavo ne tik su savo išvaizda bei seksualine orientacija, bet ir vartojo alkoholį, ir narkotikus, ir viskas ėjosi tik blogyn. Tačiau dabar mergina tikina, kad visos dramos jau praeityje, ir jaučiasi atradusi gyvenime ramybę.

– Kokia buvo jūsų vaikystė ir kaip atsidūrėte vaikų namuose? – pirmiausia paklausiau Editos.

– Savo tėčio niekada nepažinojau, net nežinau, kas jis. O mano mama buvo nužudyta, kai man buvo 3 metukai. Mane augino prosenelė, o 2010 m. patekiau į vaikų namus, nes močiutei jau buvo per sunku manimi rūpintis dėl sveikatos ir mano chuliganiško elgesio. Buvau be galo pasiutęs vaikas nuo mažens, sukeldavau daug rūpesčių visiems ir namuose, ir mokykloje, daug blogybių esu pridariusi.

– Kokie jūsų atsiminimai iš vaikų namų?

– Juose gyvenau 5 metus – iš pradžių Švenčionyse, o po kurio laiko mane perkėlė į Švenčionėlius. Laikinai buvau apgyvendinta ir kituose mestuose. Per savo gyvenimą esu pakeitusi gal septynias ar aštuonias mokyklas. Ir į Vilnių mane buvo išsiuntę mokytis, ir į koloniją, kur nemažai laiko praleidau.

Dar iš gyvenimo savo pačios namuose prisimenu daug smurto, artimieji vartojo alkoholį, pakliūdavo į nelaimingus atsitikimus. Visa tai traumavo mano vaikišką sąmonę, matyt, todėl ir pati buvau labai labai problematiškas, agresyvus vaikas. Aš kentėjau nuo to, ką ten mačiau, o nuo manęs kentėjo kiti, nes taip blogis veikia.

Vaikų namuose taip pat buvo patyčių, smurto, prievartos, nuolat konfliktavau ir su kitais vaikais, ir su vaikų namų darbuotojais.

Bet skaudžiausia man turbūt buvo tai, kad, gyvendama vaikų namuose, netekau prosenelės, kuri mane augino. Ji buvo man vienintelė likusi iš visų giminių. Nors tada ir nemokėjau jos gerbti, mylėti, vertinti, bet jos netektis man buvo labai skaudi ir sunki.

– Nejaugi visai neturite artimųjų, o gal tiesiog nepalaikote su jais ryšio?

– Praktiškai nieko nebeturiu, nes mamą užmušė, močiutė mirė nuo alkoholio vartojimo, patėvis žuvo avarijoje. Brolis taip pat žuvo, prosenelė mirė nuo infarkto.

Turėjau dukrelę, bet jos netekau. Apie tai nenorėčiau daugiau kalbėti, tai man tai labai skaudi tema.

Turiu dėdę, tetą ir pusseserę, bet jie visi gyvena Anglijoje. Tik su teta palaikau ryšį, tačiau bendraujame nedažnai. Daugiau iš artimųjų nieko neturiu.

Bet Dievas atsiuntė į mano gyvenimą žmones, kurie man tapo kaip tikra šeima. Esu labai dėkinga Viešpačiui už tai.

– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas, kai tapote pilnamete?

– Išėjau iš vaikų namų, kai man suėjo 18 metų. Kurį laiką dar pagyvenau savo miestelyje pas vieną moterį, kuri buvo mane priėmusi. Ji man labai padėjo, nes kitaip būčiau gatvėje likusi.

Vėliau buvau išvykusi į Airiją, paskui vėl grįžau į savo miestelį – Švenčionėlius. Tada susipažinau su viena mergina, kuri gyveno Vilniuje. Tarp mūsų užsimezgė artimas ryšys ir netrukus aš išsikrausčiau gyventi pas ją į Vilnių.

O čia, Vilniuje, prasidėjo mano nusikalstamas ir chuliganiškas gyvenimas. Kartu su nauja drauge padarėme daug blogo, teismas po teismo, areštinė po areštinės, buvo daug teistumų. Dažniausiai tai būdavo dėl chuliganiško elgesio. Trumpam buvau patekusi ir į moterų kalėjimą.

Kitaip sakant, po to, kai atsikrausčiau į Vilnių, gyvenimas tapo labai chaotiškas, panašus į pragarą. Bet Dievo malonė ištraukė mane iš viso to liūno ir baisaus gyvenimo.

– O kada pajutote, kad jus domina merginos, ne vaikinai?

– Turbūt tas potraukis merginoms buvo jau nuo mažens. Manau, kad taip nutiko dėl to, kad patyriau daug smurto, prievartos, nemeilės, atstūmimo, atmetimo. Turėdama merginą, jaučiausi kažkam reikalinga, saugesnė, mylima, tiesiog bandžiau tame atrasti kažką, ko man gyvenime trūko, užpildyti tą tuštumą.

– O vėliau dar sumanėte vyriškai rengtis ir tapti transvestitu?

– Taip, vyriškai rengtis pradėjau tada, kai atsikrausčiau į Vilnių. Kažkiek tai buvo tuometinės mano draugės įtaka, kažkiek mano pačios nesusivokimas tame, kas esu. Nusiskutau plaukus, prisivėriau auskarų, paskui pradėjau rengtis kaip vaikinas. Daugelis žmonių ir kreipdavosi į mane kaip į vaikiną.

Tuo metu man tai patiko, atrodė, kad taip jaučiuosi labiau savimi, jaučiausi atradusi savo stilių ir vietą gyvenime.

Jei tuo metu būčiau turėjusi užtektinai pinigų, būčiau mėginusi darytis lyties keitimo operaciją – tikrai labai to norėjau. Ketinau pradėti vartoti hormonus. Dėkoju Dievui, kad neturėjau tam lėšų, nes vėliau sąžinė būtų mane užgraužusi, o kaltės jausmą ir gėdą turėčiau nešiotis visą gyvenimą.

– Kaip dabar jums atrodo, kas tada dėjosi jūsų viduje?

– Tai buvo vidinis susiskaldymas, kažkoks asmenybės susidvejinimas ir rimtas paklydimas. Gyvenimas nuodėmėje vis labiau temdė mano protą.

Maniau, kad jeigu tapsiu transvestite, viskas pasikeis, gyvenimas bus gražesnis, būsiu laiminga, atrasiu save, bet smarkiai klydau. Aš tik apgaudinėjau save, visa tai buvo netikra, man tik atrodė, kad esu laiminga, jog atradau save, bet iš tikrųjų ritausi žemyn to net nesuvokdama ir nepastebėdama.

Atrodė, kad esu tuo, kuo pati noriu būti, bet iš tiesų visai save praradau. Lesbiete buvau nuo labai jauno amžiaus, o transvestite gal apie 2-3 metus. Atrodė, kad dėl to mano problemos pagaliau turi pasibaigti, bet jų tik daugėjo. Viskas krypo tik blogesne linkme tiek dvasine prasme, tiek fizine ir psichologine. Tapusi transvestite pasidariau dar žiauresnė, tapau tarsi nebesuvaldoma, ėjau „kiaurai sienom“. Velnias nešiojo mane kur norėjo.

– Visgi dabar teigiama, kad kai kurias merginas iš prigimties traukia merginos, o vaikinus – vaikinai, jie to nenusprendžia dėl psichologinių priežasčių. Ar jums neatrodo, kad tai gali būti tiesa, kad tokia buvo jūsų prigimtis?

– Man taip pat atrodė, kad tokia mano prigimtis. Bet įsitikinau, kad tai netiesa. Sunku pasakyti, kodėl žmogus taip jaučiasi, mes galime net nepastebėti, kas mus paveikė dar ankstyvoje vaikystėje. Kiekvieno žmogaus gyvenime nutinka kažkas, kas vienaip ar kitaip paveikia mūsų požiūrį į save ir kitus žmones.

Šventasis Raštas aiškiai įvardina homoseksualumą kaip nuodėmę. Laiške romiečiams parašyta, kad vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, ištvirkavo vieni su kitais, taip pat ir moterys.

Dievas sukūrė vyrą ir moterį, Jis sukūrė moterį vyrui. Ar mes galime prieštarauti Jam ir ginčytis su savo Kūrėju? Žmogus gali klysti, bet Dievas nedaro klaidų. Nemanau, kad žmogus gali būti laimingas eidamas prieš Dievo valią ir Jo suteiktą prigimtį.

Ir taip, galiu pasakyti, kad tai suvokus dabar mane traukia vaikinai. Turėjau sužadėtinį, galvojome apie santuoką, bet taip susiklostė, kad vis dėlto išsiskyrėme. Supratau, kad dabar man reikia stiprėti dvasiškai, noriu augti tikėjime, o santuokai dar nesijaučiu pasiruošusi.

– Pabrėžiate, kad pasikeisti į gerąją pusę jums padėjo Dievas. Kaip jį atradote? Ir ar čia turimas omeny tradicinis katalikų Dievas?

– Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, kai atvėriau Dievui savo širdies duris.

Gatvėje prie mūsų su drauge (visur eidavome kartu) prieidavo tikintys žmonės iš krikščioniškų bendruomenių. Apie metus laiko vis susidurdavome su jais gatvėje ir jie vis apie Dievą šnekėdavo. Man atrodė, kad tai nesąmonė, kad jie kvaili ir nusišneka.

Bet taip atsitiko, kad vieną dieną pasiūliau draugei pamėginti nueiti į vieną krikščionišką susirinkimą. Ten išgirdau Dievo žodį, pradėjau pati skaityti Bibliją ir ieškoti Dievo asmeniškai. Toje bendruomenėje ilgai nepasilikau, bandžiau eiti į kitą, bet ir ten neužsibuvau.

Tačiau Dievas siuntė į mano gyvenimą savo žmonių, kurie man padėjo artintis prie Jo, pažinti Jį ir mokytis gyventi Jam. Kai įsileidau Dievą į savo širdį ir gyvenimą, tik tada viskas pradėjo keistis į gera. Jis mano gyvenimą pakeitė nuostabiai, esu visai kitas žmogus, labai tuo džiaugiuosi. Aišku, dar yra kur man keistis, bet pavedu save Dievui.

Aš nekalbu apie tradicinę katalikų religiją. Kalbu apie Gyvąjį Dievą, asmeninį santykį su Juo. Jį pradėjau pažinti pati skaitydama Šventąjį Raštą ir ieškodama tiesos. Dievo žodis sako, kad Jį gali atrasti kiekvienas, kuris visa širdimi Jo ieškos. Mato Evangelijoje Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“. Dar Jis sako: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“.

Taip ir nutiko man asmeniškai. Beje, draugė taip pat įtikėjo ir pasirinko gyventi pagal Dievo valią. Mūsų homoseksualus ryšys nutrūko.

– Kuo konkrečiau užsiimate dabartiniame gyvenimo etape? Ir ar esate tikra, kad jūsų ieškojimai pasibaigė?

– Šiuo metu nedirbu, nes karantino laikotarpiu rasti darbą tikrai nėra lengva, tačiau tikiuosi, kad artimiausiu metu pavyks kur nors įsidarbinti. Bet veiklos turiu, skaitau, nagrinėju Šventąjį Raštą, savanoriauju gyvūnų prieglaudoje, fotografuoju, mėgstu pasivaikščioti ir po miestą, ir po mišką, labai myliu gamtą ir gyvūnus.

Dabar jaučiuosi taikoje su savimi. Esu laiminga, nes tik dabar pajutau gyvenimo vertę, turiu pilnavertį, ramų, gražų ir šviesų gyvenimą, kuris, tikiu, kad turi ateitį. Visa tai dėka Dievo, nes jei ne Jo malonė ir prisilietimas, iki šios dienos būčiau likusi tamsoje.

Nuoširdžiai gailuosi dėl to, kokių nesąmonių pridariau savo gyvenime. Tiesiog bandžiau atrasti save, susikurti kažkokią savo vertę, įgyti pasitikėjimą savimi, būti sau graži pagal savo tuometinį supratimą. Bet visa tai vos neprivedė prie tikros tragedijos. Nežinau, kaip būtų reikėję su tuo gyventi likusį gyvenimą.

Kitiems jauniems žmonėms, kurie yra netradicinės orientacijos, o galbūt ir galvoja apie lyties keitimą, noriu nuoširdžiai patarti sustoti, kol dar ne vėlu. Tikros laimės tame tikrai nerasite, tai tik bėgimas nuo savęs ir savęs apgaudinėjimas. Bet nuo savęs jūs nepabėgsite, tokie pasirinkimai atneš tik dar daugiau griūties į jūsų gyvenimus, dar daugiau tuštumos, beprasmybės, tamsos ir neramybės viduje.

Pagalvokite ir apie savo artimuosius. Man vis dažniau parašo tokių jaunų žmonių tėvai, kurie prašo patarimų, ieško pagalbos savo paklydusiems vaikams. Man labai gaila žmonių, nes velnias griauna gyvenimus skleisdamas savo melą ir apakindamas protus.

Homoseksualumas nėra vienintelė nuodėmė. Bet koks ištvirkavimas, netyrumas, paleistuvystė taip pat yra nuodėmė, o to mūsų šiandieninėje visuomenėje yra tikrai apstu. Taip pat ir išdidumas ar puikybė. Todėl mes neturėtume teisti kitų, bet pirmiausia matyti save, ir kalbėti tiesą su meile.

Didžiulė įtaka daroma per informacines technologijas. Nepasiduokite tam užkratui, kuris plinta kaip virusas, saugokit savo protus ir širdis. Ieškokite Dievo visa širdimi, Jis išgydo sužeistas sielas. Jis mūsų Kūrėjas, kuris sukūrė vyrus ir moteris, tik atsigręžę į Jį suprasite, kas iš tikrųjų esate ir dėl ko.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.