Prieš kelerius metus J.Kuorienė sodyboje Seimėnų kaime netoli Trakų liko gyventi su trimis vaikais. Dabar jie ūgtelėję: Simona (24 m.) gyvena sostinėje, o jaunėliai Augustas (17 m.) ir Austėja (15 m.) – su mama.
Nors pirmąsias penkias alpakas šeima įsigijo prieš dešimtmetį, kad jos nušienautų aplinką, šie gyvūnai vėliau vienai likusiai moteriai tapo tikru išsigelbėjimu ir gyvenimo džiaugsmu. Šiuo metu Jolantos sodyboje yra 45 alpakos su jaunikliais – iš viso penki patinai ir keturiasdešimt patelių. Vasarą laukiama dar šešiolikos jauniklių, nes alpakos įprastai atsiveda po vieną palikuonį per metus.
Jų nėštumas trunka beveik metus. Iš Pietų Amerikos kilusių gyvūnų poravimąsi atidžiai planuoja šeimininkė, besirūpinanti jų sveikata ir sveikais jaunikliais.
Mamai sodyboje jau nemažai padeda Augustas. Jis kartu su ja rūpinasi gyvūnais ir netgi leidžia jai nors kelioms dienoms išvykti pailsėti. Kai gyvūnus reikia skiepyti nuo žarnyno parazitų ar leisti vitaminus, Jolanta tai daro pati, o Augustas palaiko alpakas, kol atliekama injekcija.
Austėja tapo alpakų ūkio sekretore. Kai telefonu negali atsiliepti mama, duktė atsako į skambučius, registruoja norinčius apsilankyti sodyboje ir išvysti egzotiškus gyvūnus, išgirsti apie juos pasakojimą, įsigyti alpakų vilnos siūlų.
„Labai džiaugiuosi, kad vaikai įsitraukė į šeimos verslą ir mes dirbame kaip viena komanda. Mėgaujuosi darbu ir tokiu gyvenimo būdu.
Visiems palinkėčiau atrasti savo pašaukimą ir nebijoti iššūkių, kaip aš nepabūgau, nors skyrybų trauma iki šiol neužgijusi. Tačiau tai, ką turiu dabar, užglaisto visus širdies skausmus, liūdesį, blogas emocijas“, – neslėpė moteris.
Ankstyvoje jaunystėje šeimą sukūrusi Jolanta gyveno Trakuose, dirbo su sutuoktiniu jo įmonėse Vilniuje, tačiau nuo mažens norėjo būti kuo arčiau gamtos.
Ne veltui J.Kuorienė baigė biologijos studijas, nes ją traukė augalai, gyvūnai. Tačiau jos darbai mažai ką turėjo bendra su biologija, nebent tie keleri metai, kai Jolanta vienoje įmonių buvo atsakinga už medžių persodinimą.
Šiuo metu ji iki soties gali mėgautis įgyta specialybe gamtos prieglobstyje ir gyventi svajonių gyvenimą, kokio troško dar vaikystėje.
„Visada įsivaizdavau, kad savo namuose turėsiu gyvūnų. Mieste nėra patogu juos laikyti, o jei laikai, tai tik vieną. Todėl norėjau gyventi kaime ir laikyti daug gyvūnų“, – apie prieš penkerius metus išsipildžiusią svajonę pasakojo J.Kuorienė.
Alpakas laikanti moteris sodyboje turi tris Podhalės aviganius, dar vadinamus Tatrų kalnų šunimis, – jie saugo teritoriją. Šeimininkei draugiją namuose palaiko šešios čihuahua kalytės, tad vienkiemyje – daug džiaugsmo ir daug rūpinimosi gyvūnais.
Bet tokio gyvenimo būdo J.Kuorienė nė už ką neišsižadėtų, nes visa tai jai padėjo atsitiesti užgriuvus negandoms, kai subyrėjo 22 metus trukusi santuoka. Prieš penkerius metus vyras susirado kitą moterį, išėjo iš namų ir atleido buvusią žmoną iš savo įmonių. Jolanta liko taip, kaip stovi.
Ką reikėjo daryti su vaikais likusiai ir pajamų netekusiai buvusiai žmonai? Idėja vesti edukacijas turint keletą alpakų aplankė netikėtai. Ją pamėtėjo buvusi visų trijų Jolantos vaikų darželio auklėtoja Zita.
Nors Jolantos atžalos tuo metu jau buvo moksleiviai, Zita jai paskambino ir paprašė, ar negalėtų ji su darželinukais ir jų tėvais apsilankyti sodyboje ir apžiūrėti alpakų.
Šeimininkė sutiko priimti svečius, nors alpakos buvo baikščios, tuomet dar nesiartino prie žmonių, neėmė ėdesio iš rankų. Bet su pyragais atvykę svečiai liko sužavėti gyvūnais ir gamtoje praleistu laiku.
Nuo to karto Jolanta vis sulaukdavo skambučių iš kitų žmonių, norinčių pamatyti alpakas, nes atsiliepimus jie buvo girdėję iš darželio auklėtojos, darželinukų tėvų. Šeimininkė sutartu laiku priimdavo lankytojus, nuvesdavo pas alpakas, apie jas papasakodavo, nes daugeliui šie egzotiški gyvūnai Lietuvoje buvo naujiena.
Pastebėjusi susidomėjimą J.Kuorienė plėtė alpakų ūkį ir dalijosi patirtimi su kitais. Taip edukacijų vedimas tapo moters verslu – šeimininkė svečiams papasakoja apie gyvūnus daug įdomių dalykų, jie nemažai sužino, lieka patenkinti apsilankymu ūkyje.
Jolanta atrado verslo sėkmės raktą – gyvūnai džiugina žmones, dėl to lankytojai į ūkį grįžta du, tris kartus. Atsiliepimai sklinda iš lūpų į lūpas, todėl iki karantino susidomėjusiųjų alpakomis nestigo.
„Darbas, gyvūnai ir namai – vienoje vietoje, džiaugiuosi, kad nereikia važiuoti dirbti į Vilnių, laukti automobilių spūstyse, vargti, gaišti laiko. Gyvename gražioje gamtoje, kvėpuojame grynu oru“, – privalumus pabrėžė J.Kuorienė.
Gyvūnai – tarsi žoliapjovės
Pirmos penkios patelės į J.Kuorienės sodybą atkeliavo iš Čilės, kai ji neplanavo verslo: „alpakos atvyko kaip „žoliapjovės“. Kol gyvenau šeimoje, turėjau darbą, gyvūnai puošė mūsų sodybą, šienavo žolę“.
Kartą per metus alpakos kerpamos, tad į ūkį atvyksta kirpėjas. Iš vilnos gaminami siūlai, antklodės. „Tuo metu pasisiuvome antklodes sau ir vaikams, prisimezgėme megztinių“, – pasakojo J.Kuorienė. Tėvynėje alpakos būtent auginamos dėl labai šiltos vilnos.
Bandai kasmet natūraliai didėjant šeimininkė 2020-aisiais įsigijo keturias naujas alpakas – du patinus ir porą patelių. Dauguma patelių gimusios J.Kuorienės ūkyje. „Dalį alpakų parduodame, šiuo metu kelios laukia kelionės į kitus namus“, – užsiminė pašnekovė.
J.Kuorienės ūkyje patiems vyriausiems gyvūnams – 10 metų. Tokio amžiaus tėra trys patelės, kitoms – 7, 5, 4 metai.
Alpakos jauniklių atsiveda tada, kada šeimininkei patogu sulaukti bandos pagausėjimo. „Tai nuostabus gyvūnas, kuris neturi sezoninės rujos, ir aš galiu nuspręsti, kada patogu sulaukti alpakiuko. Jeigu patelė nesuporuota ir nesilaukia, galime vesti pas patiną į pasimatymą. Stengiamės, kad mažyliai gimtų vasarą“, – pasakojo J.Kuorienė.
Atsivesti jauniklių vasarą palanku ir dėl šilto oro, nes alpakiukų vilna būna plonesnė, retesnė, tad žiemą gimusiems mažyliams būtų per šalta.
Net ir vasarą Jolanta jaunikliui plaukų džiovintuvu išdžiovina kailiuką, nes patelė jo nenulaižo. Alpakos burnos sandara tokia, jog gyvūnas negali iškišti liežuvio, todėl nemoka laižyti. Šeimininkė jauniklį nušluosto rankšluosčiu, vėliau užvelka liemenę, kad naujagimio neperpūstų vėjas. Tuomet jauniklis su mama gali pasivaikščioti lauke.
„Gimęs mažylis greitai atsistoja, pradeda vaikščioti“, – pastebėjimais dalijosi Jolanta.
Čilėje, Peru, Bolivijoje, Ekvadore paplitusios alpakos lietuvę žavi ir dėl to, kad joms nereikia išskirtinės priežiūros. Svarbiausia kokybiškas šienas, nes alpakos išrankios ir bet kokio neėda. Tad jis turi būti šviežias, kvapus, neperdžiūvęs, nesupelijęs. „Gyvūnas nereikalauja didelės priežiūros, nes jo nereikia su pavadėliu vedžioti, rišti, melžti. Jam reikia tvarto ir aptvaro lauke. Ėdžiose vasarą ir žiemą būna šieno, pasiūlome kombinuotų pašarų, vandens“, – pasakojo pašnekovė.
