Ne veltui V.Adamkus neretai pavadinamas širdžių prezidentu. Tad ir be tyrimo buvo galima nuspėti, kurį atkurtos nepriklausomos valstybės vadovą, geriausiai atstovavusį jų interesams, išrinks apklausos dalyviai.
Ši žinia pradžiugino kadenciją baigusi prezidentą, tad tokius tyrimo rezultatus jis priėmė kaip geriausią darbo įvertinimą: „Dirbau pagal įsitikinimus, stengiausi pasitarnauti tautai.“
Nors geriausiu prezidentu išrinkto V.Adamkaus dienotvarkė dabar palengvėjusi, jis gauna daug laiškų iš Lietuvos žmonių, sulaukia kvietimų susitikti su užsienio valstybių diplomatais, organizacijų atstovais.
Kadenciją baigęs prezidentas turi atsirinkti kvietimus, nes visuose susitikimuose nespėtų dalyvauti – juk turėtų suktis taip sparčiai, lyg tiesiogiai eitų šias pareigas.
2003-iųjų vasario 25-ąją man teko stebėti paskutinę V.Adamkaus darbo dieną pasibaigus pirmajai kadencijai. Kai dabar buvusiam šalies vadovui priminiau, kad tądien jis atrodė nuliūdęs, V.Adamkus patikino, jog tuo momentu aplankė mintys, kad dar ne viską atidavė dėl valstybės gerovės.
Bet praėjus metams ir keturiems mėnesiams, kai prezidentas Rolandas Paksas buvo nušalintas apkaltos proceso metu, į Prezidentūrą grįžo didelį tautos pasitikėjimą turėjęs ir vis dar turintis V.Adamkus.
Šiuo metu verta įsiklausyti į kiekvieną geriausiu vadovu išrinktojo žodį, nes jis teikia išminties, šviesos.
Kai jį kaskart išvystu televizoriaus ekrane, suklūstu.
Prisimenu, žiūrėjau vakaro žinias ir jų viduryje buvo pranešta, kad 2018-ųjų lapkričio mėnesio pabaigoje Užsienio reikalų ministerijoje prezidentui V.Adamkui įteiktas Trumano-Reagano laisvės medalis.
Šį apdovanojimą prezidentas turėjo atsiimti anksčiau Vašingtone, bet pablogėjus sveikatai nevyko už Atlanto.
Laisvės ir demokratijos idėjų skleidėjas, medalį atsiėmęs Vilniuje, pasidžiaugė įvertinimu ir nuoširdžiai pasakė, jog kol pajėgs, dalyvaus visuomenės gyvenime.
Ir dabar 94 metų prezidentas dažnai dalyvauja visur, kur yra kviečiamas, nes nemoka atsisakyti, nenori atitrūkti nuo buvusių pareigų, kurios, jo supratimu, nesibaigė po dviejų Prezidentūroje praleistų kadencijų – 1998–2003 metais ir 2004–2009 metais.
Pasiūlė vykti limuzinu
Taigi 2003-iųjų vasario 25-ąją, paskutinę V.Adamkaus darbo dieną pasibaigus pirmai kadencijai, su fotografu jį lydėjome nuo rezidencijos Turniškėse iki Prezidentūros, stebėjome jo dienotvarkę, sekėme nuotaiką. Šalies vadovas tam neprieštaravo!
Ar kada anksčiau būčiau galėjusi įsivaizduoti, jog tą rytą V.Adamkus pasiūlys iš Turniškių vykti drauge prezidento limuzinu į darbą.
„Gyvenimas nesibaigia su oficialiomis pareigomis. Prieš akis – daug moralinių įsipareigojimų“, – prieš vykdamas į Prezidentūrą per pusryčius savo rezidencijoje Turniškėse sakė tuomet 76 metų V.Adamkus.
Šalies vadovas iš pat ryto atrodė liūdnas ir valgė nedaug. Per pusryčius jis pasistiprino grikių koše, išgėrė stiklinę natūralių apelsinų ir greipfrutų sulčių, puodelį kavos.
Lėkštėse liko nepaliestas nė vienas sūrio ir rūkyto kumpio gabalėlis.
Prezidentas skubėjo į darbo kabinetą – užsuko pasiimti portfelio ir neatsisveikinęs su žmona lygiai aštuntą valandą sėdo į keturvietį limuziną BMW.
Pakeliui į darbą prezidentas dairėsi pro langą ir garsiai svarstė, jog rytinės kelionės limuzinu jam per penkerius metus tapo rutina. Paskui pridūrė, kad rutina išsisklaidydavo vos įžengus į Prezidentūrą, kai vienas po kito užgriūdavo susitikimai.
Limuzine radijas skelbė ryto žinias, bet V.Adamkus jų nesiklausė.
„Kai tapau prezidentu, galvojau, Dieve, kaip ilgai teks dirbti – penkeri metai prieš akis.
Tačiau nepajutau, kaip greitai jie prabėgo“, – automobilyje kalbėjo į darbą paskutinį kartą pasibaigus pirmai kadencijai vykęs šalies vadovas.
Prezidentas atkreipė dėmesį į gamtą. Vasario pabaigą jis pavadino niūriausiu laiku, nes baigiasi žiema, o pavasariu dar nekvepia.
Šis pasakymas V.Adamkui išsprūdo lyg nusiminimas.
V.Adamkus nuo pat ryto tikėjosi, kad tą dieną gali užklupti nelauktų darbų, bet visus juos planavo atlikti laiku, kad išeidamas iš rūmų S.Daukanto aikštėje būtų ramus ir kad tai negultų ant būsimo šalies vadovo pečių.
Šalies vadovo limuzinas paprastai į Prezidentūrą dėl transporto grūsčių nevėluoja, nes pagal Kelių eismo taisykles automobilius su raudonais švyturėliais vairuotojai privalo praleisti. V.Adamkaus kelionė iš rezidencijos į Prezidentūros rūmus visuomet trunka lygiai penkiolika minučių.
Prezidento limuzinas sausakimšomis miesto gatvėmis tolydžiai plaukė ir paskutinę V.Adamkaus darbo dieną, į vidinį Prezidentūros kiemą jis įsuko kaip visada punktualiai.
Sekretorė krovė dėžes
Šalies vadovas dirbo pagal įprastą darbotvarkę – rytą susitiko su patarėjais, vėliau – su Atviros Lietuvos fondo vadovais bei pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybės nariais.
Susitikimai vyko pasitarimų salėje. Ją V.Adamkus įvardijo kaip vienintelę švarią vietą nenorėdamas svečių kviesti į dėžėmis užgriozdintą kabinetą.
Prezidento sekretorė Božena Krasovska į dėžes krovė jo dokumentus, dovanotas užsienio valstybių vadovų nuotraukas. Božena patikino, kad ta diena išskirtinė tik tuo, jog reikia pakuoti daiktus, tačiau visiškai ištuštinti prezidento kabineto negalima, nes vasario 25-oji – dar darbo diena. Sekretorė žinojo, kad pasibaigus V.Adamkaus kadencijai taps jo referente.
Iki darbo pabaigos sekretorė nepajudino nieko, kas buvo ant prezidento stalo: įrėmintos A.Adamkienės nuotraukos, kalendoriaus, gaublio, miniatiūrinio pliušinio meškiuko, tos dienos svarbių dokumentų. V.Adamkaus asmeninius daiktus buvo planuojama pernešti į jam skirtą kabinetą kitame Prezidentūros korpuse.
Vaikščiodama S.Daukanto aikštėje esančių rūmų koridoriais sužinojau, kur pietauja prezidentas, – šalia darbo kabineto esančiame valgomajame. Tądien jis neturėjo didelio apetito – užsisakė bifšteksą, mineralinio vandens. Šalies vadovas pietavo su Raimundu Mieželiu – patarėjas valgė tą patį.
Tuo metu užsukau papietauti į Prezidentūros kavinę, kurioje maistą ruošė restorano „Stikliai“ virėjai. Jau nepamenu, ką užsisakiau, greičiausiai ką nors iš dienos pietų pasiūlymo.
Sumokėjau nedaug, bet galėjau pasižvalgyti po jaukią kavinę, stebėti, kaip prie gretimų stalų šnekučiuojasi V.Adamkaus komandos darbuotojai. Atmosfera buvo rami. Liūdesio nepastebėjau.
Po pietų V.Adamkus davė interviu Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ ir Prancūzijos naujienų agentūrai AFP.
Lietuvos vadovas užsienio žurnalistams apibendrino per penkerius metus nueitą savo kelią.
„Diena buvo intensyvi, klostėsi pagal darbotvarkę“, – išvykdamas iš Prezidentūros į Vyriausybę atsisveikinti su premjeru ir ministrais sakė V.Adamkus.
Iš Vyriausybės rūmų prezidento kortežas grįžo į V.Adamkaus rezidenciją Turniškėse, o aš – į redakciją rašyti rašinio apie paskutinę šalies vadovo darbo dieną.
Vakare jaučiausi pavargusi, nes ištisą dieną būti šalia šalies vadovo nebuvo lengva – kaustė jaudulys, kartais įtampa. Tačiau jutau žmogiškąją šilumą, kai V.Adamkus pastebėdavo, jog stebiu jį kalbantis su svečiais, kolegomis.
Neabejojau, jog kada nors vėl susitiksime. Bet tokio išskirtinio susitikimo prie pusryčių stalo rezidencijoje ir kelionės prezidentiniu limuzinu greičiausiai jau nebus.
Prezidentūros darbuotojų pora
Nors 2011-ųjų liepą surinkusi kadenciją baigusio prezidento kabineto Prezidentūroje telefono numerį tikėjausi atsiliepsiant jo referentę Boženą, išgirdau paties V.Adamkaus balsą. Pasikalbėjome kaip lygus su lygiu, nors buvęs šalies vadovas tuo metu turėjo teisę ir nekelti ragelio, nes dirbo be referentės.
Tuo metu V.Adamkus pats derino susitikimų laiką, atsakinėjo į gyventojų laiškus, atsiliepė į telefono skambučius.
Ištikima buvusio šalies vadovo padėjėja Božena jau buvo ištekėjusi už buvusio V.Adamkaus apsaugininko Artūro Bagonaičio ir kaip tik tuo laikotarpiu išėjusi motinystės atostogų. Laukdamas kitos referentės paskyrimo V.Adamkus pats atsiliepdavo į skambučius ir man nusišypsojo laimė su juo tiesiai pasikalbėti.
Buvusiam šalies vadovui neatrodė iššūkis atsakinėti į nuolat skambantį telefoną, neabejojau, kad tiems, kurie skambino, buvo malonu pabendrauti su V.Adamkumi, juolab kad tokia proga pasitaikė kaip aklai vištai grūdas.
Nors tąkart V.Adamkaus pasiteiravau apie darbus, pasinaudojau galimybe sužinoti ir apie ištikimą jo ginklanešę B.Bagonaitienę. Prezidentas ją kaip visuomet pagyrė.
„Ir vieną, ir kitą pažįstu, gerbiu nuo pat pirmos savo darbo dienos Prezidentūroje“, – apie referentę ir apsaugininką, kuriuos į porą suvedė darbas, pasakojo kadenciją baigęs prezidentas.
Vėliau A.Bagonaitį teko pastebėti saugant premjerą, jį apsaugininkas lydėdavo net į sporto klubą.
Apsaugos darbuotojas, nors ir neatrodė sportiško sudėjimo, pasižymėjo geru humoro jausmu. Tuo teko įsitikinti to ministro pirmininko kadencijai einant į pabaigą jau 2015-aisiais.
Šeštadienio rytais vykdavo aerobikos treniruotės baseine, sportuodavo nemažai moterų, norėdamas atkreipti dėmesį stambaus sudėjimo A.Bagonaitis sykį komiškai parodė mankštos judesius ir privertė visus, taip pat ir saugomą asmenį, nusišypsoti, nusijuokti.
Bet grįžkime prie apsaugininko ir prezidento referentės, kurių šeimos gyvenimo užsklanda nebuvo praskleista.
Žvelgdamas į ateitį V.Adamkus per pastarąjį pokalbį telefonu užsiminė, jog norėtų, kad Boženos ir Artūro atžala išaugtų doru šalies piliečiu.
Nors šalies vadovui referentė artima kaip duktė, jis abejojo, ar bus pakviestas tapti atžalos krikštatėviu. Tuomet V.Adamkus sakė, kad apie tai jokių užuominų nebuvo.
Dar kartą supratau, kad net ir tokia tema su jokiu kitu prezidentu nebūčiau pasišnekėjusi.
Ankstesni ar vėlesni šalies vadovai žurnalistų labai arti neprisileido. O ką kalbėti apie praeivius gatvėje. Jie tokių akimirkų niekada nepatyrė.
