– Ar turite susikūręs savaitgalio tradicijų?
– Tarkime, kad neturiu. Negaliu gi viešai paskelbti, kad mano tradicija – smurtas artimoj aplinkoj.
Dabar ne laikas sakyti tiesą. Visuomenė susipriešinusi.
Dėl ko ji nuolat susipriešinusi – nežinau. Bet, manau, tokiai visuomenei ne vieta Lietuvoj. Ypač pavasarį.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Dažnai pagalvoju: „Darbas... Oho, darbas! Kažin kaip ten, darbe? Ką jie ten dirba? O kas bus, jeigu padirbs? O gal ir aš kada nors kibsiu į darbą?“
Ir toks man jaudulys...
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Penktadienių vakarais mūsų namuose renkasi ministrai, ambasadoriai, laureatai...
Iki išnaktų jie kažką dirba, o paskui vakarieniauja. Fakelai, fejerverkai... Aš nedrįstu ten įžengt.
Laimė, kad mūsų Prezidentas kartais atsiveda kokių dešimties metų berniuką. Tai mudu žaidžiam sode ir plepam visokius niekus.
– Šeštadienio ryte ilgai vartotės lovoje ar, kaip įprastai, mankštinatės?
– Kodėl būtent šeštadienio ryte?
Aš kiekvieną rytą vartausi lovoj ir šitaip mankštinuos.
– Ar iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Ką ten galvot? Dvi ne darbo dienas kiekvienas gali ištvert. Aš kartais galvoju apie tuos, kurie metų metais negauna darbo. Ką jie veikia?
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Jei būtų mano valia, vilkėčiau avikailiais, avėčiau kaliošais.
Deja, savaitgaliais ilgiau būnu su žmona, todėl turiu saugot ir puoselėt lyčių lygybę. Taigi – suknelė ir aukštakulniai.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Žiemą pratinausi prie skiepų. Vos nubudęs, būdavo, baksteliu vinim sau į petį. Šalutiniai poveikiai: patinimas, paraudimas, mėlynavimas... Sykį pasireiškė net rusiški keiksmažodžiai, o žmona išbėrė kruopas.
Na, bet pavasarių savaitgaliais aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, vis tiek labiausiai mėgstu žolę deginti.
– Mėgstate ilsėtis vieni, su šeima ar draugų būryje?
– Jei pradedu ilsėtis draugų būryje, jau trečią poilsio dieną lieku be draugų ir be šeimos.
Bevardėj aukštumoj. Svetimam laike. Vienas.
Kartais ir metų laikai būna pasikeitę. O kartais – pasikeitusios net epochos. Eina žmonės su vėliavom... „Kur jūs einat?“ – galvoju.
Su šeima būtų aiškiau.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodamas, tvarkydamasis, skaitydamas, žiūrėdamas televizorių?
– Visi tie dalykai išvargina. Kartais net kyla noras ką nors padirbti. Bet nežinau – ką?
Jei dirbčiau, tai dirbčiau tik tokį daiktą, kuris visiems labai reikalingas, kurio dar niekur nėra, bet visi baisiausiai trokšta jį turėt.
– Jei nesate namisėda, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Seniau buvau namisėda. Bet kai užkniso virusas...
Dabar aš kasdien kine, koncerte, teatre, sporto varžybose ir restoranuose.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Tik į užsienį!
Jei ne pandemija, to užsienio gal nė nebūčiau matęs.
Kai gali važiuoti kur nori, tai niekur nebesinori.
O, va, kai reikia slapta kirsti sienas, brautis per užtvaras, šliaužti pro spygliuotas vielas... Visai kitas dalykas!
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai pasilepinate?
– Jei imu sukinėtis virtuvėj, tai nuolat atsitrenkiu į ten triūsiančią žmoną.
Tai žmona ir palepina. Kaip kada... Būna, gaunu ir patiekalu. Dažniau – kietesniu.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Ne tiktai poilsio. Visom dienom! Prie buities geriau nelįsti.
Mūsų buto grindimis kartais rėplioja apvalus, piktas, urzgiantis daiktas. Kaimynas sako: tokiais į Žemę atskrenda ateiviai.
Sukurti šitokias technologijas! Perskristi šitiek šviesmečių! Ir įsidarbinti Lietuvoj šlavėjais...
Tai kam tas mokslas ir kam visa kita?..
– Darbas sode ar sodyboje – atgaiva širdžiai ar prievolė šeimai?
– Man, dirbančiam tik savaitgaliais ar net sykį per septynis, bet koks darbas – atgaiva.
Tik apmaudu, kad paskui turi ateiti kiti žmonės ir viską perdirbti.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Vienintelis mano bendradarbis – tai aš. Kartais pasikalbam.
Nenoriu skųstis, bet...
Jei turėčiau bendradarbę, su kuria galėčiau praleisti poilsio dienas, o įspūdžiais pasidalinti su žmona... Ar nebūtų man geriau?
– Kaip apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Tai galėtų būti ramus smėlio kalnelis. Kryželis. Žvakelė vėjyje...
Kartais ramybę sudrumsčia klaikūs dūdų garsai – gal repetuoja kokia kapelija iš „Duokim garo!“...
Bet net ir tai manęs nebeerzintų.
– Ką rinktumėtės – žygį pėsčiomis ar dviračiu?
– Eisiu pėsčiom.
Dviratį gerbiu. Net uždarytas tamsioj patalpoj jis neatlieka jokių tvirkinamųjų veiksmų nei su savim, nei su kitais dviračiais, o juolab su mažais triratukais. Taigi visados išsaugo garbę ir vidinį orumą.
Nedrįsčiau ant tokio lipt.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudami?
– Turime ir sąskaitą, ir stengiamės pailsėti neišlaidaudami. Ir ko tik mes nedarėm!
O sykį tokiam restorane „Osteria Francescana“ jie patys pateikė man sąskaitą.
– Pasilikite ją sau, – tariau.
Išėjome dainuodami „Lietuviais esame mes gimę“, ieškodami, ko niekur gal nėra...
– Idealus laisvadienis – tai...
– Himnas. Pusryčiai. Šventadienio mintys. Pietūs. Malda už Tėvynę. Vakarienė. Miegas.
– Koks buvo įspūdingiausias jūsų savaitgalis?
– Tai buvo dar sovietmečiu. Gavau majonezo ir žaliųjų žirnelių.
Žinau, kad jaunimas to nesupras.
Jauni daug ko nesupranta. Jie tik labiau įgudę naudotis kompiuteriu ir dėl to įsivaizduoja esą gudresni už mus.
Bet, žinokit, ir aš galėčiau atsidaryti svetainę su plikom bobom.
Tik žinau, kad iš to man nebus tiek džiaugsmo, kiek buvo anuomet atsidarius stiklainį su žirneliais.
– Apie kokį savaitgalį svajojate?
– Tailande su žmona. Visą dieną valgome ir geriame.
Vakare viską nuplauna cunamis, ir mudviem nebereikia indų plaut.
