Liūdna menininkės vaikystė: nereikalinga mamai ir jaučianti kaltę dėl nuostabaus tėčio mirties

Be motinos glėbio ir su širdies skausmu dėl tėvo netekties užaugusią menininkę Moniką Furmaną (42 m.) likimas būtų toliau talžęs, jeigu ne jos ryžtas, tikėjimas ir siekis iš gyvenimo šukių sulipdyti kuo gražesnį paveikslą. „Nebūtinai turi atkartoti kitų klaidas, nelaimes, gali sudėlioti save naujai ir iš malonių, ir iš skaudžių momentų“, – sakė keturių vaikų mama, dabar išgyvenanti auksinį savo amžių, kuris prasidėjo sutikus princą ant balto žirgo.

 Apie savo tėtį V.Furmanavičių Monika išsaugojo pačius šilčiausius prisiminimus.<br> M.Tendziagolskio ir asmeninio archyvo nuotr.
 Apie savo tėtį V.Furmanavičių Monika išsaugojo pačius šilčiausius prisiminimus.<br> M.Tendziagolskio ir asmeninio archyvo nuotr.
 V.Furmanavičius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 V.Furmanavičius.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 M.Furmanos darbai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 M.Furmanos darbai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 M.Furmanos darbai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 M.Furmanos darbai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 M.Furmanos darbai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 M.Furmanos darbai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 R.Užgiris Monikos gyvenimą nuspalvino šviesiomis spalvomis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 R.Užgiris Monikos gyvenimą nuspalvino šviesiomis spalvomis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šeimos atostogos Nidoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šeimos atostogos Nidoje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Apr 2, 2021, 9:04 PM, atnaujinta Apr 2, 2021, 9:04 PM

Tapytojos M.Furmanos kasdienybėje sklando meilė. Dabar ją, ypač savo apkabinimais, visiems dalija jauniausia dukra. Monika gali be sustojimo kalbėti apie keturis savo vaikus – penkiametę Adelę Atėnę, šešiametį Zigmą Jokūbą, septyniolikametę Saulę ir neseniai į pilnametystę įžengusią aštuoniolikametę Indrę, jų pomėgius. Moteris, kuriai visą gyvenimą trūko atsako iš savo mamos, švyti.

Neseniai tarp daiktų Monika rado popieriaus skiautelę su surašytais jos norais. Juos tarsi maldelę anksčiau vakarais ir sudėtingais momentais buvo įpratusi pakartoti, po to pamiršo. Dabar tikina, kad pagaliau prisišaukė tokį gyvenimą, kokio norėjo.

Prieš aštuonerius metus į jį įžengė devyneriais metais vyresnis poetas ir vertėjas Rimas Užgiris (51 m.), gimęs ir užaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, dabar Vilniaus universitete dėstantis literatūrą, vertimą ir kūrybinį rašymą.

„Jis – filosofijos daktaras, o aš – meno daktarė. Ir dabar abu diskutuojame, į kurią pusę indaplovėje geriau dėti šakutę ar lėkštę. Mes pasinėrę į buitį“, – nusijuokė Monika atsakydama į mano klausimą, ar jie mėgsta kasdienybėje pasinerti į filosofinius apmąstymus.

Gerai, kad abudu turi humoro jausmą, abiem rutina yra nuostabiausias dalykas. Nes kai viskas patogiai sudėliota, atsiranda laiko viskam. Ir vaikščiojant po Vilniaus Antakalnio rajoną netrumpam mūsų pokalbiui apie itin permainingą gyvenimą, pilną tamsių spalvų, kurias Monika pakeitė šviesiomis.

– Kaip jus paveikė pandemija?

– Man tai – sulindimas į save. Mano profesija šioje situacijoje yra paranki, nes dirbu vienumoje. Daug kas atkrito, o liko svarbiausia, darbas su savimi. Tad pastarasis laikas, ko gero, vienas produktyviausių.

Žinoma, buvo visokių etapų: ir labai džiaugiausi savimi, ir buvau nusivylusi. Ir su vaikais buvo reikalų. Juos namie uždarėme. Visa šeima susitelkė, bet, sakyčiau, visai neblogai pavyko.

– Kaip nusprendžiate, kada paleisti kūrinį? Kada jis jau būna baigtas?

– Kai nebėra vietos, kur tapyti, nes jau taip prikišu. Viskas turi būti pilna prasmių, ir vis dar žvalgausi, kur į kokį kampą dar ką nors įgrūsti. Nežinau, kodėl taip darau, tai susiję su mano vidine būsena.

Pabaiga būna tada, kai jau atrodo, kad tuoj sprogs. Kai atsiranda tas jausmas, norisi vynioti naują švarią drobę ir važiuoti toliau, nes manyje lieka įtampa ir ją reikia toliau išversti.

– Esate ne tik menininkė, bet ir mylimoji, mama, padedanti vaikams mokytis nuotoliniu būdu, draugė, buities šeimininkė. Kaip paskirstote šiuos vaidmenis?

– Svarbiausia – drausmė. Paprastai menininkai įsivaizduojami kaip bohemiško, triukšmingo, palaido gyvenimo atstovai. Galbūt kai kas taip ir gyvena. Mano gyvenimas nuo pat studijų pradžios buvo sustyguotas, nes jas pradėjau jau su dviem augančiomis dukromis, išgyvenau skyrybas.

Turėjau kabintis į gyvenimą, buvo daug rūpesčių, o dabar džiaugiuosi, kad į studijas pažiūrėjau rimtai.

Nors tada maniau, kad pavėlavau. Buvau kokiais aštuoneriais metais vyresnė už kurso draugus ir, aišku, pavydėjau jiems laisvės.

Jaučiau įtampą, nes patyriau ir nusivylimų, ir liūdesio. Tada supratau, kas aš esu. Didžiausią jėgą pajutau, kai gimė dukros, – man buvo 22–23 metai.

Kai jos pradėjo eiti į darželį, turėjau šiek tiek laisvų valandų ir atsirado netikėtas užsispyrimas siekti tikslo. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad tokia esu.

– Kodėl? Kokį matėte savo mamos pavyzdį?

– Taip, matyt, tai siejasi su mano vaikyste, kurioje turėjau skaudžios patirties su mama. Jaučiu, kad pakenkiau jos karjerai. Tuo metu ji Konservatorijoje studijavo akordeono specialybę ir buvo priimta į žinomo pianisto Leopoldo Digrio vargonų klasę.

Bet ji ėmė lauktis manęs, nutraukė studijas. Vėliau bandė grįžti, tačiau nebuvo priimta. Jai sakė: tu jau pasirinkai savo kelią. Ją tai paveikė. Ir tą kaltę ji tarsi perkėlė ant manęs. Ir mane turbūt iš pasąmonės varė variklis, kad vaikai negali sustabdyti karjeros, to, kuo aistringai tiki. Man motinystė kaip tik įkvėpė drąsos.

– Ar būdama vaikas jau žinojote, kuo norite tapti?

– Piešimas, dailė buvo mano aistra, tai niekada nesikeitė. Kai ateidavau pas močiutę, ji man viską paruošdavo, kad galėčiau piešti. Po to sutvarkydavo. Potraukio į kūrybą niekada nepamečiau, užtat buvau pametusi save. Močiutė visuomet buvo šalia, ji tarsi koks mano tvirčiausias pagrindas, nes tėvai išsiskyrė, kai man buvo vos dveji.

Buvau visai nebloga pianistė, mokiausi M.K Čiurlionio menų mokykloje. Nepamenu, ar manęs klausė, bet man buvo suplanuota pianistės karjera. Tačiau aš ją mečiau. Atėjo etapas visiškos mano laisvės, kurią man suteikė tėtis.

Būdama aštuonerių pabėgau gyventi pas tėtį, tuo metu mama kūrė savo naują šeimą. Jaučiausi tarsi šuniui penkta koja. O tėtis mane mylėjo. Pas jį patyriau didžiausią vaikystės rojų, nes jis gyveno šalia Nemenčinės plento, gamtos apsuptyje.

Elgiausi kaip laukinė – turėjau laisvę, laipiodavau tvoromis. Bet tėtis mirė, kai man buvo 14-a. Likus vos porai savaičių iki jo mirties buvau jau nusprendusi grįžti pas mamą. Todėl kai jis mirė, manyje liko kaltės jausmas.

– Koks buvo jūsų tėtis?

– Fantastiškas. Jis buvo mamos akordeono dėstytojas, pedagogas ir dirigentas Vaclovas Furmanavičius (1929–1992). Apie mano atsiradimą yra neeilinė istorija – būtent dėl to mano tėtis neteko darbo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Ir prieš tai jo žmona buvo studentė. Mano mama buvo trečioji jo žmona.

***

Visą straipsnį skaitykite „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnale „Savaitgalis“.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.