Kiekvieną kartą, kai užėjęs į pingvinariumą randa padėtą kiaušinį, Pavelas labai apsidžiaugia. Paprastai paukščiai jį taip pradžiugina ne Velykų, o Kalėdų proga arba pirmoje sausio pusėje. Kai porelė sudeda vieną kiaušinį, labai tikėtina, kad po keturių dienų padės ir antrą.
Savo išore tie kiaušiniai niekuo neypatingi. Jie kiek didesni už vištos ir kiek mažesni už žąsies (didžiausio muziejuje sudėto kiaušinio svoris siekė 123 g, paprastai būdavo apie 110-112 g). Lukšto spalva – balta be jokių raštų, tad pamatę tokį kiaušinį ant Velykų stalo nė nepamanytumėte, kad jis kažkuo ypatingas.
Iš tiesų kai kuriuose kraštuose, pavyzdžiui, pietinėje Afrikos dalyje, vietiniai gyventojai seniau rinkdavo pingvinų kiaušinius maistui. Tai prisidėjo prie to, kad šie paukščiai pradėjo nykti, ir dabar prie jų lizdų artintis draudžiama.
Pingvinų prižiūrėtoju dažnai vadinamo Pavelo oficialios pareigos – Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus gyvūnų treneris-biologas. Dar mokyklos laikais jis norėjo su biologija susijusios profesijos. Pasirinko ekologijos studijas Klaipėdos universitete, o kai jos artėjo prie pabaigos, jam labai pasisekė – Lietuvos jūros muziejus ieškojo savanorių.
Nuo 2003-ųjų rudens Pavelas pradėjo savanoriauti, o 2004 m. pavasarį sulaukė pasiūlymo įsidarbinti, ir štai jau septyniolika metų dirba mėgstamą darbą.
Pašnekovo „augintiniai“ – ne tik pingvinai, bet ir jūrų liūtai, ruoniai bei pelikanai. Bet pingvinais daugiausia rūpinasi Pavelas ir jo kolegė Nijolė. Ir paukščiai juos geriausiai pažįsta, leidžiasi glostomi ir mielai valgo jiems iš rankų, o kitų darbuotojų privengia.
„Mano favoritas – pingvinas, vardu Rūkelis (tikras jo vardas – Rūkas). Jis visuomet mane ateinantį pasitinka, yra linkęs bendrauti, labai švelnus. Jis, kaip mes vadiname, yra lietuviškas pingvinas – išsiritęs prieš keliolika metų iš kiaušinio mūsų muziejuje. Augo inkubatoriuje, aš juo nuo mažens rūpinausi, ir mes jau tada užmezgėme ryšį“, – pasakojo vyras.
Tad ar pingvinai muziejuje negali jauniklių išperėti patys? Teoriškai gali, bet viskas ne taip jau paprasta.
Kaip pasakojo pašnekovas, seniai, kai jis dar nedirbo muziejuje, į jį buvo atgabenta maždaug dešimties pingvinų banda iš Čilės. Tikėtasi, kad tai bus penkios poros, bet paaiškėjo, kad tai – vien patinėliai (iš išvaizdos pingvinų lytį galima nebent nuspėti, o tiksliai ji nustatoma tik genetiniais tyrimais).
Vėliau nuo Afrikos krantų su latvių žvejybiniu laivu į muziejų atkeliavo pingvinas Robis. Jis buvo sužeistas, jūreiviai jį maitino, kol pasveiko, ir prisijaukino. Kadangi turėjo keistis jų pamaina, į Pabaltįjį atsigabentą paukštį perdavė Klaipėdos jūrų muziejui (dabartiniai įstatymai panašų elgesį su laukiniais gyvūnais griežtai riboja, tačiau prieš porą dešimtmečių taip dar galėjo nutikti).
Netrukus paaiškėjo, kad Robis yra Robikė, ir pingvinų akvariume užvirė aistros: kiekvienas patinas norėjo tapti vieninteliu ir nepakartojamu jos draugu. Patelė pasirinko tą, kuris buvo jai arčiausiai širdies, bet atstumtieji patinai nerimo toliau. Pirmieji poros kiaušiniai buvo sudaužyti.
Kitąmet aistros buvo aprimusios. Tačiau patelė kiaušinius atkakliai perėjo viena (gamtoje pingvinai tą daro pakaitomis) ir net atsisakė valgyti, taigi, išperėjusi paukščiukus, pati neišgyveno. Tada rūpinimąsi mažyliais perėmė darbuotojai.
O ir vėliau išsirutiesiems paukščiukams dėl vienų ar kitų priežasčių lengviau buvo augti, prižiūrimiems žmonių, o ne tėvų.
„Pingvinukams labai svarbi šiluma ir tinkama drėgmė, tad pirmąsias dvi savaites laikėme juos inkubatoriuje – tokiame, kokiame būna ir neišnešioti kūdikiai. Juos maitindavome švirkštu, įšvirkšdami kas 3 valandas specialios košelės. Ją gaminome iš žuvytės, krevetės, vitaminų – iš viso vienuolikos ingredientų. Naktį tarp maitinimų būdavo ilgesnė pertrauka, bet likdavome šalia žiūrėti, ar viskas gerai, nes, tarkim, inkubatoriuje galėjo dingti elektra“, – apie bemieges naktis šalia pingvinų pasakojo Pavelas.
Paukščių pūkelius pakeičia plunksnos, kai jie sulaukia dviejų mėnesių, ir tada jie gali prisijungti prie būrio. Dabar ši pingvinų banda jau pasenusi, joje keletas ypač garbaus amžiaus individų. Martynui ir Magdinui – po 30 metų, jie – visiški senoliai, mat laisvėje pingvinai gyvena iki 15 m., o nelaisvėje – 20-22 metus.
Kad pingvinų kompaniją atjaunintų, neseniai muziejus atsigabeno 8 naujokus iš vieno Jungtinės Karalystės zoologijos sodo. Su naujokais Pavelas dar nėra gerai susibičiuliavęs ir kartais juos painioja tarpusavyje. Bet patikina, kad pingvinai tikrai nevienodi – jie skiriasi ir raštu ant krūtinės, ir charakteriu, ir laikysena bei eisena.
Pamestinukai nuo Baltijos pakrantės
Netrukus Pavelo vėl laukia bemiegės naktys, tik ne su pingvinais, o su ruoniais. Tiksliau, taip nutiks, jei šį pavasarį, kaip ir praėjusiais metais, muziejus sulauks į Baltijos jūros krantą išmestų bejėgių ruoniukų. Jiems taip pat reikia rūpestingos priežiūros visą parą.
„Šie pamestinukai būna labai nusilpę, jų svoris – kaip naujagimių. Iki rudens stengiamės jais rūpintis, maitinti taip, kad pasiektų tokį svorį, koks būna, kai ruoniuką savo pienu baigia maitinti mama. Tada paleidžiame juos atgal į jūrą. Ne visiems pavyks išgyventi gamtoje, tačiau mes suteikiame jiems antrą šansą. Ir turime duomenų, kad kai kurie mūsų augintiniai buvo pastebėti laisvėje po 2-3 metų“, – pasakojo biologas.
Dėl to muziejaus darbuotojai pamestinukų nejaukina, leidžia jiems konkuruoti tarpusavyje, kaip bus ir gamtoje. Visgi kai kurie ruoniai, akivaizdžiai nepasiruošę gyvenimui laisvėje, lieka muziejuje. Pavyzdžui, Nidoje rasta pamestinukė Parnidė 2 metus valgė tik iš rankų – į jai numestą ar paleistą į vandenį žuvį visai nekreipė dėmesio.
Pamestinukas buvo ir vyriausias muziejaus ruonis Molas, tokį vardą gavęs dėl to, kad buvo rastas ant molo. Jam – jau 34 metai.
Daug gerų emocijų
Šiuo metu Jūrų žinduolių ir paukščių skyriuje gyvena vienas šiaurės jūrų liūtas, 16 pingvinų, 6 pelikanai ir 11 ruonių. Tai 6 pilkieji ruoniai (šios rūšies jaunikliai ir aptinkami ant Baltijos kranto), 1 žieduotasis ir 4 paprastieji ruoniai.
Kas rytą, atėjęs į darbą, Pavelas pirmiausia skuba ruošti gyvūnams pusryčių bei valyti jų namų. Po šių svarbių darbų seka įvairūs kiti. Kai yra lankytojų, jiems vedamos edukacijos. Vakarop gyvūnai maitinami antrą kartą.
„Šis darbas man patinka ir tuo, kad jame bendrauju ir su žmonėmis, ir su gyvūnais. Ir kartais galiu pats pasirinkti, kurie tuo metu man atrodo mielesni“, – nusišypsojo pašnekovas.
Pridūrė, kad darbe gyvūnai jam nuolat suteikia daug teigiamų emocijų. Tiesa, tam nebūtini egzotiniai jūrų gyventojai – tikriausiai taip pat gerų emocijų pasisemtų, ir dirbdamas su šunimis ar arkliais.
Į darbovietę Pavelas buvo atsivedęs ir savo vaikus, 11 m. sūnų ir 2,5 m. dukrą. Mergaitė gyvūnais domėjosi, bet dar jų prisibijojo, o berniukas jais pasitikėjo, kaip ir jie juo, padėjo tėčiui juos maitinti, kartu su juo nakvojo muziejuje, kai reikėjo rūpintis pamestinukais ruoniukais.
Namie kartu su biologo šeima gyvena šuo ir du katinai.
