Išgirdusi, kad darbui yra per sena, lietuvė nepasidavė: dabar džiaugiasi sėkme

„Niekada nepriprasiu prie mirties. Prisiriši prie žmogaus, padedi jam oriai leisti paskutines gyvenimo dienas, o galiausiai palydi į kitą pasaulį ir kaskart širdyje pajunti praradimo kartėlį. Tačiau savo darbą vadinu didžiausiu pašaukimu ir gyvenimo prasme“, – kalbėjo Didžiojoje Britanijoje slaugos namuose dirbanti Aldona Grupas (60 m.).

Anglijoje Aldona su vyru gydytoju Gediminu jaučiasi atradę geresnį gyvenimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Anglijoje Aldona su vyru gydytoju Gediminu jaučiasi atradę geresnį gyvenimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Anglijoje Aldona su vyru gydytoju Gediminu jaučiasi atradę geresnį gyvenimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Anglijoje Aldona su vyru gydytoju Gediminu jaučiasi atradę geresnį gyvenimą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Slaugytojos darbo kasdienybė svečioje šalyje išmokė Aldoną ne tik dar stipriau jausti žmogų, bet ir įkvėpė rašyti knygas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Slaugytojos darbo kasdienybė svečioje šalyje išmokė Aldoną ne tik dar stipriau jausti žmogų, bet ir įkvėpė rašyti knygas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Asmeninio archyvo nuotr.
 Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 12, 2021, 7:34 PM

Slaugytojos darbo kasdienybė, bendravimas su gyvenimo išminties sukaupusiais inteligentiškais senoliais ne tik išmokė Aldoną jausti kitą žmogų, bet ir užaugino kūrybos sparnus.

Gyvendama Anglijoje moteris jau parašė kelias knygas: apie pokario lietuvių emigrantus Anglijoje bei slaugytojos darbą ir jau daugumos anapilin iškeliavusių, bet knygos puslapiuose amžinai gyvų liksiančių senolių istorijas.

Latvijoje lietuvių šeimoje gimusi Aldona didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Klaipėdoje, ilgus metus dirbo slaugytoja ir nė negalvojo išvykti svetur.

Mintis ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje ėmė bręsti, kai moteris neteko darbo paskutinėje darbovietėje – Juodkrantės sanatorijoje. Ji kreipėsi į Darbo biržą ir nudžiugo sužinojusi, kad tiktų slaugytojos darbui Vokietijoje. Moteris užpildė anketą, tačiau išgirdo, kad netinka dėl amžiaus, – agentūra ieškojo darbuotojų iki 35 metų.

„Man leido suprasti, kad esu per sena. Pasijutau lyg skuduru per veidą gavusi“, – prisimena Aldona, kuriai tuomet buvo vos 40 metų.

Tačiau nuleisti rankų nelinkusi moteris įkūrė Sveikatingumo studiją ir nusprendusi, kad trūksta teisinių žinių, Klaipėdoje, Latvijos universiteto Teisės fakulteto filiale, ėmė studijuoti neakivaizdžiai.

Likus metams iki studijų pabaigos ėmė sklisti kalbos, kad filialas bus uždarytas ir diplomas nebus pripažįstamas. Aldona su bendramoksliais ėmė svarstyti, ką reikės daryti, jeigu kalbos pasitvirtins.

Viena kurso draugė, sužinojusi, jog A.Grupas yra diplomuota slaugytoja, nustebo, kad ji dar Lietuvoje, kai tuo metu Anglijoje labai reikalingos šios specialybės darbuotojos.

Apie bendramokslės pasiūlytą idėją Aldona prasitarė savo vyrui gydytojui Gediminui. Jis puikiai mokėjo anglų kalbą ir sutiko išbandyti jėgas svečioje šalyje, juolab kad į Angliją tuo metu ruošėsi išvykti ir jo kolegos.

Per laikraščius Aldona susirado įdarbinimo biurą ir nuvažiavo į Vilnių pokalbio, kuris su darbdaviais vyko telefonu anglų kalba: „Niekada nebuvau girdėjusi gyvos anglų kalbos, tad nesupratau, ko manęs klausia, ir man nepasisekė. Bet mano užsispyrimui nėra ribų – nusprendžiau, kad eisiu iki galo ir vis tiek išvažiuosiu.

Radau kitą įdarbinimo biurą, sumokėjau pinigus ir mane pakvietė atvažiuoti, nes Anglijoje labai trūko tiek slaugytojų, tiek jų padėjėjų. Išvykau viena, vyras, gavęs darbo sutartį, atvyko vėliau“, – pasakojo A.Grupas.

Metus Aldona dirbo slaugytojos padėjėja, kartu trejus metus du kartus per savaitę koledže stiprino anglų kalbos žinias.

Pastaruosius 14 metų ji dirba slaugytoja Vidurio Vakarų Anglijos miesto Vulverhamptono slaugos namuose. Veikli moteris ne tik įsiliejo į vietos lietuvių bendruomenę, tapo jos pirmininke, bet ir savo darbštumu užkariavo daugybės anglų širdis.

Aldonos ir jos vyro gydytojo G.Suveizdžio (51 m.) prieš dešimt metų Vulverhamptone įsigyti namai visuomet atviri draugams.

Palyginusi tuometį slaugytojos uždarbį Lietuvoje ir Anglijoje, A.Grupas neslėpė – alga skyrėsi kaip diena ir naktis. Lietuvoje Aldona uždirbdavo minimumą – apie 450 litų (130 eurų).

Pirmas jos atlyginimas Anglijoje taip pat buvo minimumas – maždaug 5 svarai (beveik 6 eurai) per valandą. Tačiau kai mažiau nei per savaitę moteris uždirbo tiek, kiek Lietuvoje per mėnesį, pasijuto lyg Aukso puodą laimėjusi.

Svečioje šalyje Aldona susipažino su tikruoju slaugytojos darbu, kokio jai neteko dirbti Lietuvoje. Slaugos namuose moteriai tenka rūpintis senyvais, neretai neįgaliais žmonėmis.

„Čia privalai ne tik suteikti pagalbą, bet ir sukurti namų aplinką. Turi atiduoti savo šilumą žmonėms, kuriuos slaugai, nes jie tave pamilsta. Iš pradžių buvo labai sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai, nes negali jiems sugrąžinti sveikatos, gali tik prailginti gyvenimo dienas. Bet jie vis tiek miršta.

Darbo pradžioje netgi apniko depresija. Po darbo grįžusi namo nuolat verkdavau svarstydama, ko vertas gyvenimas, jei jo pabaiga tokia baisi. Mane kankino egzistencinės mintys“, – apie emocingiausias darbo akimirkas kalbėjo A.Grupas.

Ir dabar kalbėdama apie darbą Aldona sunkiai rinko žodžius, vis graudinosi.

„Didžiuojuosi savo darbu, bet esu sentimentali. Neseniai po ilgokos pertraukos mūsų slaugomiesiems buvo leista pasimatyti su artimaisiais. Kai kurie senoliai net nebeatpažįsta, kas juos vadina mama, kiti jaučiasi supykę ir įsižeidę ant giminaičių, kad nelankė, nesuvokia pandemijos situacijos. Aš pati devynis mėnesius nemačiau mamos, pasikalbame tik telefonu“, – sakė Aldona.

– Kuo skiriasi požiūris į slaugytoją Lietuvoje ir Anglijoje?

– Dabar man 60 metų ir iki šiol sėkmingai dirbu. Kartą viename susitikime manęs paprašė pakalbėti. „Na, ką aš pasakysiu, juk esu tik slaugytoja?“ – numykiau.

Visi net sutriko: „Ką tu kalbi? Juk tu esi slaugytoja.“ Pagarba mano profesijos žmonėms didžiulė.

Kartą telefonu mano mama daug emocionaliai prikalbėjo. Apsiverkiau. Vadybininkė pamatė, nuramino, o po pietų pertraukos atnešė puokštę gėlių – kad praskaidrintų nuotaiką.

Pandemijos metu naujų slaugomųjų nebuvo galima priimti, tačiau vienu metu iš likusių 15 žmonių skyriuje net 11 užsikrėtė virusu. Pora iš jų mirė, trys persirgo sunkesne forma, kitiems pasisekė labiau.

Turime 105 metų močiutę, kurios testas buvo teigiamas, po kurio laiko ji susirgo plaučių uždegimu. Manėme, kad netrukus mirs, bet ji atsigavo, dabar tokia aktyvi, nori bendrauti.

Kai mane samdančiai įdarbinimo agentūrai pasakiau, kad skyriuje yra vienuolika sergančiųjų COVID-19, man buvo pasiūlyta dėl saugumo eiti dirbti į kitą vietą, bet atsisakiau. Kaip dėkingumo ženklas man buvo atsiųsta gėlių.

Kita vertus, mano atlyginimas yra 18 svarų (apie 21 eurą) per valandą. Dirbu tris dienas per savaitę po 12 valandų. Pinigai mokami už 11 valandų, pertraukos neįskaičiuojamos.

Mums darbinę dvasią dažnai pakelia patys ligoniai. Daugelis jų – šviesūs, inteligentiški, aristokratiški. Jie man pasakoja apie savo šalies kultūrą, gyvenimą, anglų mentalitetą, domisi mano šalimi. Vienas buvęs pedagogas lavino mano anglų kalbos žinias, pasakodavo linksmas istorijas.

Matant, kaip per šimto metų sulaukusios senutės reumato išsukinėtais pirštais labdarai mezga vaikiškas kepurytes, kojines ar pledus, nors gyvenimo saulėlydyje galėtų tik ilsėtis, užplūsta graudulys ir pagarba.

Negaliu leisti toms istorijoms nugrimzti į užmarštį – senolių mintis, prisilietimus, šypsenas, jaunystės prisiminimus ar komiškus nutikimus įamžinu savo knygų puslapiuose.

– Slaugytoja brandžiame amžiuje tapo dar ir rašytoja?

– Viskas prasidėjo 2012 metais. Per vieną susitikimą su Birmingamo miesto Paveldo fondo atstovais, kai jau vadovavau Vulverhamptono lietuvių bendruomenei, man buvo pasiūlyta parašyti knygą apie lietuvius, kurie į Angliją emigravo iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir kaip jų gyvenimas klostėsi vėliau.

Pirmosios mano nedidelės knygos lietuvių ir anglų kalbomis „Vidurio Vakarų Anglijos lietuvių bendruomenė po II pasaulinio karo (1947–2012)“ tikslas buvo papasakoti apie tautiečių šiokiadienius ir šventes, bendruomenės kūrimą, lietuvybės išlaikymą. Šiais metais pasirodė atnaujintas ir papildytas knygos leidimas.

2017 metais išleidau antrą knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties“. Lietuviškas knygos pavadinimas nėra tikslus. Aš buvau parašiusi „dėl mirties“, bet leidykla išleido su klaida, taip ir liko.

Nedrąsiai jos ėmiausi, abejojau, ar kas nors skaitys. Knygą rašiau gal metus. Išleidau Lietuvoje. Vėliau knyga buvo išversta į rusų ir anglų kalbas. Joje pasakoju apie savo gyvenimą, kai atvykau į Jungtinę Karalystę, pasidalijau savo, kolegų ir pacientų istorijomis.

Kodėl knygos pavadinimas šokiruojantis? Jį padiktavo viena istorija. Kartą užėjusi pas 94 metų moterį paklausiau, ar nereikia tabletės nuo skausmo, tačiau ji liūdnai ištarė, kad norėtų tabletės, kuri padėtų numirti.

Jos žodžiai sukrėtė. Moteris pasakojo, kokį puikų gyvenimą nugyveno ir kaip jai sunku dabar: „Jau tiek nugyvenau, nebereikia man gyventi. Kodėl turiu vargti, taip sunkiai eiti į tualetą? Kodėl man reikia tavo pagalbos? Kodėl turiu kęsti skausmą?“

Susitikusi su pacientais padedu jiems, slaugau, kalbinu, klausausi jų istorijų. Senatvėje visas laikas jų – turi tiek daug ką pasakyti, bet nebėra kas jų klausytųsi.

O juk tie senukai kadaise buvo jauni ir gražūs. Nuotraukose užfiksuotos puošnios damos su skrybėlaitėmis, stilingi jaunuoliai. Nemažai regėjau jaunų vyrų lakūnų, įsiamžinusių prie karinių lėktuvų.

Iš vienos 105 metų močiutės sužinojau, kad jos senelis buvo 20-asis Amerikos prezidentas Jamesas Abramas Garfieldas – prezidentavo nuo 1881 kovo iki 1881 metų rugsėjo. Žudiko kulka nutraukė jo kadenciją praėjus 200 dienų po inauguracijos.

Slaugos skyriuje turime 20 lovų ir šiuo metu trylika senukų. Pirmame pastato aukšte yra įsikūrę senelių namai.

– Kas jums padeda skausmingose situacijose? Kur ieškote stiprybės?

– Kartais grįžtu iš darbo namo ir sakau vyrui: „Nekalbink manęs. Nusiprausiu ir eisiu tiesiai į lovą.“

Kartais būnu tokia pavargusi, kad nebegaliu nė žodžio ištarti. O kartais labai norisi išsišnekėti.

Daug jėgų pasisemiu iš menininkų. Internetu bendrauju su lietuviais rašytojais, poetais, muzikantais, dailininkais, režisieriais iš įvairių šalių. Organizuojame kūrybinius susitikimus nuotoliniu būdu. Sugalvojau projektą „Meniniai tiltai“. Pagrindinė jo idėja – supažindinti platesnę auditoriją su lietuviais menininkais iš viso pasaulio.

– Kiek dar jūsų kraityje yra knygų?

– Išleidau knygą „Širdies kelias“ anglų kalba. Ją įkvėpė mano kolegės, dirbančios senelių namuose Danijoje, meilės istorija. Bičiulė ištekėjo už arabo krikščionio. Tarp jų didžiulė meilė, susituokę gražiai gyvena penkiolika metų, augina dukterį.

Knygą „Nelengva būti angelu“, kuri yra tarsi „Sesele, duok man tabletę nuo mirties“ tęsinys, išleidau anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Joje sugulė sentimentalios darbo istorijos, patarimai, kaip prižiūrėti ligonius namuose, pasakojimas apie mano mamą. Pavadinimą irgi įkvėpė pacientai, nes darbuotojus jie dažnai vadina angelais.

Kai kurios pacientų papasakotos istorijos tokios neįtikėtinos, kad net suabejoju, ar taip galėjo nutikti.

Viena močiutė pasakojo, kad kai jai buvo devyneri metai, ji buvo išprievartauta. Kai perkopė trisdešimt metų ir jau turėjo verslą, sutiko savo mylimąjį. Iš tatuiruotės ji suprato, kad tai jos prievartautojas, bet tiesos niekam neatskleidė. Praleido su tuo vyru visą gyvenimą ir buvo labai laiminga.

Šią paslaptį moteris man patikėjo prieš mirtį, gal norėjo išsikalbėti. Jai buvo per 90 metų, sirgo sunkia plaučių liga.

– Ar įmanoma priprasti prie mirties?

– Mano vyras, būdamas rezidentas, dirbo Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties reanimacijos brigadoje, tad su mirtimi susidurdavo labai dažnai. Klausdavau jo, kaip jis viską ištveria.

Sakė, jog iš pradžių buvo sunku, bet ėmė dirbti su savimi, stengėsi atsiriboti, kad nekiltų slogių minčių.

Bet man taip nepavyksta, ištyžtu, ir viskas. Manau, kad prie mirties niekada negalėsiu priprasti.

– Slaugos namuose nemažai liūdesio, ašarų, bet gal nutinka ir komiškų situacijų?

– Žinoma, užtenka ir juoko. Įsivaizduojate, ką reiškia dirbti su demencijos kamuojamais žmonėmis?

Vyrai, ar jiems demencija, ar ne, nesupranta, jog jie prausiami tam, kad būtų švarūs. Neretai piktinasi arba stebisi, kodėl čiupinėjami jų lyties organai, kviečia į pasimatymus.

– Ar senoliai palepina slaugytojas dovanėlėmis?

– Saldainiais, sausainiais esame apdalintos. Neįmanoma suplonėti.

Viena senutė ypač mane myli, kreipiasi visais, net su santechnika susijusiais reikalais. Kai pas ją ateinu, ji visada man duoda du saldainius.

– Kokios slaugos namuose buities sąlygos?

– Senukai gyvena po vieną atskiruose kambariuose, kurie turi priminti namų aplinką. Kambaryje yra spinta, komoda, spintelė, televizorius, tualetas, praustuvė. Gyventojai savo patalpas papuošia nuotraukomis, paveikslais.

Buvo dailininkas, jo kambarys atrodė tarsi paveikslų galerija. Vyras buvo paralyžiuotas, bet valdė kairę ranką ir pradėjo mokytis ja piešti.

Viena aristokratiška močiutė daug metų laikėsi ritualo – namuose visada ketvirtą valandą išgerdavo taurę vyšnių likerio arba raudonojo vyno, todėl tai daro ir dabar. Dukra jai yra parūpinusi tų gėrimų, o mes nustatytu laiku turime įpilti į taurę.

Kadangi senolei jau 90 metų, didelės taurės neduodame. Ji, gulėdama lovoje, ant mažo staliuko pasistato mirusio vyro nuotrauką ir lėtai, mintimis su juo bendraudama, išgeria. Senutė su pasimėgavimu skaito knygas.

Pas mus slaugos skyriuje yra holas, stovi foteliai, čia galima atvežti pacientus vežimėliais, yra didžiulis televizorius, vyksta įvairūs renginiai.

Jie ten gali sėdėti ir bendrauti, šventas reikalas yra popiečio arbatos gėrimo ritualas. Ateina grožio specialistė, senutėms lakuoja nagus, prieš pandemiją kirpėjas darydavo šukuosenas.

Slauga Anglijoje kainuoja priklausomai nuo jos lygio. Senelių namuose gyvenimas kainuoja apie 650 svarų (760 eurų) per savaitę.

Pas mus yra ligoniai, segantys demencija, paralyžiuoti arba dėl kokios nors sunkios ligos negalintys apsitarnauti. Savaitė mūsų slaugos namuose jiems kainuoja tiek pat – 650 svarų, tačiau dar už juos primoka valstybė.

Jei žmogus pats moka už savo priežiūrą, ji kainuoja 1200 svarų (1400 eurų) per savaitę. Yra tokių senukų, kurie neturi pinigų sumokėti už slaugą, todėl už juos visą sumą moka valstybė.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Liverpulyje turime lietuvius draugus – gydytojų porą. Kol nebuvo pandemijos, su jais vykdavome savaitgaliui į kokį nors SPA viešbutį arba iškylaudavome po apylinkes. Balandžio 27 dieną bus mano gimtadienis – vyras nutarė, kad vyksime į Devono grafystę pasivaikščioti ir pailsėti nuo rutinos.

Bet nuo kūrybos niekaip negaliu nutolti. Neseniai parašiau naują projektą, susijusį su literatūra.

Per metus rengiuosi parašyti knygą apie lietuvių rašytojus Anglijoje – bus penki XIX–XX a. autoriai ir penki šiuolaikiniai.

Kolegės darbe mielai skaito mano knygas, cituoja ištraukas, laukia, kada bus išleista nauja. Tai – didžiulis įvertinimas.

Kol gyvenau Lietuvoje, apie knygas negalvojau, buvau kažkuria prasme užspausta, vis maniau, ką pasakys artimieji, kaimynai, o Anglijoje atsivėriau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.