„Neseniai tėčiui buvo sėkmingai atlikta stuburo operacija. Jis sveiko, buvo reabilitacijoje Birštone. O pirmadienio rytą jis tiesiog suklupo prausdamasis“, – pasakojo K.Vitkaus duktė Vita Vitkutė-Degutienė.
Anot moters, K.Vitkus sveikata anksčiau nesiskundė, buvo sportiškas, sveikas, turėjo tik nugaros problemų – sodyboje keldamas valtį gavo stuburo išvaržą, dėl to buvo operuotas.
Pirminiais duomenimis, mediko mirtį lėmė plaučių arterijos tromboembolija.
A.Sabonį grąžino į aikštę
Tūkstančius operacijų atlikusio K.Vitkaus bene žinomiausias pacientas – krepšinio legenda Arvydas Sabonis, su kuriuo jis susipažino 1987-ųjų pavasarį.
Tada 22-ejų krepšininkui Maskvoje per Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklą trūko Achilo sausgyslė.
Tuomet profesorius K.Vitkus su savo tėvu docentu Mečislovu Vitkumi ir gydytoju Juozu Oleku, vėliau pasukusiu į politiką, atliko A.Saboniui pirmąją Achilo sausgyslės operaciją.
Operacija, kurios rezultatų su virpuliu laukė visa Lietuva, truko tris valandas. Situaciją sunkino tai, kad krepšininko Achilo sausgyslė buvo tarsi nučiulpta, audiniai vietomis apmirę, į ją nesyk buvo leista skausmą malšinančių vaistų. Tai pavojinga, nes tai padarius sausgyslės skaidulos pažeidžiamos ar net nutraukiamos.
1987-ųjų rudenį, praėjus trims mėnesiams po operacijos, tuomečio Mikrochirurgijos centro medikus pasiekė bloga žinia iš Palangos.
Tuo metu A.Sabonis buvo išvykęs tęsti reabilitacijos, lipo laiptais, slystelėjo, užgulė koją visu svoriu ir vėl plyšo sausgyslė, audiniai, vena.
Krepšininkui teko dar kartą gultis ant operacinės stalo. K.Vitkus tikino, kad antroji operacija buvo kur kas sudėtingesnė.
Antrąsyk Achilo sausgyslei sudurti ir sutvirtinti teko panaudoti ištraukiamąjį plieninį siūlą ir išnerti jį per kulną.
Po šių operaciją užsimezgusi sportininko ir medikų pažintis virto draugyste. K.Vitkus dalyvavo A.Sabonio vestuvėse, ryšių nenutraukė iki šių dienų.
Sausio 13-osios košmaras
K.Vitkui teko dirbti ir tragišką Sausio 13-ąją, kai nuo sovietų agresijos nukentėjo lietuvių laisvės gynėjai. Tos nakties patirtį yra aprašęs ir pats profesorius.
„Aš – karo lauko chirurgiją studijavęs Vilniaus universitete. Mes, medikai, buvome rengiami dirbti karo sąlygomis. Vėliau, jau dirbdamas chirurgu traumatologu, dažnai pasijusdavau lyg karo lauko zonoje. Niekada nežinodavai, kokį sužeistą žmogų tau atveš po avarijos, sužalotą gamykloje, – nutrauktomis rankomis, kojomis arba kareivėlių iš Šiaurės miestelio – peršautų, susisprogdinusių.
Bet iki tos lemtingos dienos, Sausio 13-osios, galėjau sakyti, kad tekdavo dirbti „lyg karo lauke“.
Sausio 13-oji pakeitė mano – ir kaip žmogaus, ir kaip chirurgo – gyvenimą. Tą naktį aš atsidūriau pragare. Aš atsidūriau tikrame karo lauke.
Kažkodėl labai aiškiai prisimenu sausio 12 dienos šaltį. Buvo be galo drėgna, šalta, kūną stingdanti nemaloni diena.
Bet su mažais vaikais ir žmona Daiva ėjome ir prie parlamento, ir prie Televizijos bokšto. Tame geliančiame šaltyje tvyrojo dar labiau viską persmelkiantis nerimas.
Vakare sušalę grįžome namo. Tik atsigulėme ir išgirdome duslius šūvius. Jei šaudo, vadinasi, bus aukų. Chirurgo pareiga – skubėti į ligoninę. Namie kilo sumaištis – maži vaikai verkia, tempia už skverno: „Tėti, nevažiuok.“ Žmona ruošiasi važiuoti kartu. Apraminau namiškius, su tėvu Mečislovu Vitkumi sėdome į seną moskvičių ir atlėkėme į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kurioje dirbome.
Priimamajame tuoj nebebuvo kur padėti kojos. Ant suolų sėdėjo sutvarstyti žmonės, kurie dar galėjo sėdėti. Ant grindų – vienas prie kito neštuvai. Tėvas, M.Vitkus, sėdo prie telefono koordinuoti veiksmų. Mes su chirurgu Renaldu Vaičiūnu ėmėme skirstyti sužeistuosius“, – yra pasakojęs K.Vitkus.
Buvo tapęs našliu
Prieš trejus metus K.Vitkus palaidojo žmoną drabužių ir interjero dizainerę Daivą Reimerytę-Vitkienę, kurią mirtis pakirto 66-erių. Iki tol ji septynerius metus kovojo su vėžiu.
Praėjus keliems mėnesiams po šios netekties K.Vitkus priėmė „Lietuvos ryto“ žurnalistus Keistų dvare, esančiame Molėtų rajone, ant upelio, jungiančio Malkėsto ir Siesarčio ežerus, kranto. Šį dvarą sukūrė būtent bajoraitė D.Reimerytė-Vitkienė. Dvaras iškilo Daivos senelių iš motinos pusės žemėje.
„Viskas čia per 28 metus Daivos kurta, perdaryta, iš naujo sukurta. Viskas sugalvota jos“, – pasakojo K.Vitkus, su sutuoktine pragyvenęs 46 metus.
Gyvenimas dvare tekėjo labai linksmai – vykdavo pokyliai, viešėjo daugybė draugų, tarp jų – jau šviesaus atminimo skulptorius Romas Kvintas, aktorius Dalius Mertinas, dainininkas Vytautas Kernagis.
„Atvažiuodavo ir Saboniai, ir meno žmonės – muzikantai, aktoriai, dailininkai. Būdavome čia per dienas iki ryto. Daiva pasirūpindavo viskuo – ji buvo visus jungianti grandis“, – „Lietuvos rytui“ yra pasakojęs garsusis medikas.
Urną su D.Reimerytės-Vitkienės palaikais priglaudė koplyčia, iškilusi ant kalnelio netoli Keistų dvaro. Marmurinė koplyčia naktį šviečia, ant jos viršaus – Vitkų bičiulio R.Kvinto kurtas angelas, teikiantis amžiną ramybę.
„Čia bus mūsų šeimos kolumbariumas“, – tuomet ištarė K.Vitkus.
Koplyčioje palaidota ir urna su Vitkų sūnaus Jono Benedikto Vitkaus palaikais. Jam atminti šeima ant kalnelio pasodino 28 ąžuolus – tiek, kiek nugyveno metų.
Sūnų rado negyvą
2007 metais Vitkų šeimą sukrėtė skaudi netektis. K.Vitkus savo sūnų vieną 2007-ųjų rytą surado negyvą lovoje. Medikai pateikė oficialią jauno vyro mirties priežastį – sustojo širdis. Tačiau mirtį tyrę pareigūnai vėliau nustatė, kad jo mirties priežastis – narkotikai.
Prieš tai Jonas motinai skundėsi, kad labai skauda nugarą. Tačiau moteris nieko bloga neįžvelgusi – esą po sunkaus fizinio darbo nugarą skaudėję ir jai.
Kiti namiškiai prisiminė, kad J.B.Vitkus jau kurį laiką skundėsi pablogėjusia sveikata – jis jautęs skausmus širdies plote.
Senelis M.Vitkus sakė, kad anūkas prašydavo pamatuoti kraujospūdį, skundėsi pagreitėjusiu pulsu, bet rimčiau nesigydė.
J.B.Vitkus buvo viengungis, dirbo darbų vykdytoju, o gyveno kartu su tėvais sostinės Antakalnio rajone. Čia buvo įsikūrusi ir Jono sesuo Vita su vyru, tuometės Seimo narės Irenos Degutienės sūnumi Gediminu Degučiu.
„Jis man kartą pasakė tokią frazę: aš norėčiau, jog kas nors mane mylėtų už tai, kad aš esu aš, o ne todėl, jog esu Vitkaus sūnus.
Jonas buvo labai pažeidžiamas, emocingas, jautrus, visiems darė gera, tik sau bloga“, – tada kalbėjo I.Degutienė.
Faktai ir datos
Profesorius Kęstutis Vitkus buvo vienas garsiausių šalies mikrochirurgų, o per savo karjerą atliko tūkstančius operacijų. Jis laikomas plastinės chirurgijos pradininku Lietuvoje, įkūrė kliniką „Vitkus Clinic“.
K.Vitkus gimė 1952 m. Skuode. Jo tėvas taip pat buvo garsus gydytojas, mikrochirurgas Mečislovas Vitkus.
1976 m. K.Vitkus baigė medicinos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, o profesoriaus laipsnį įgijo 1990 m.
1976–2013 m. dirbo Vilniaus respublikinėje klinikinėje ligoninėje, 1982–1985 m. – Mikrochirurgijos skyriaus vedėju. Nuo 1985 m. dėstė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1988 m. dirbo sporto medicinos gydytoju JAV „Trail Blazers“ krepšinio komandoje, o 1992 m. – Pietų Ilinojaus universitete. Nuo 1990 m. – Rekonstrukcinės ir plastinės mikrochirurgijos katedros klinikos vedėjas.
Nuo 2013 m. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos centro direktorius.
