Šių permainų kaltinininkė – Tonio liga, astma. Kai berniukui buvo pusė metukų, pavasarį pirmą kartą išryškėjo jo alergija žiedadulkėms, tąsyk pasireiškusi sloga. Vaikui augant, situacija vis blogėjo, vaikas nuolat slogavo ir smarkiai kosėjo, labai kamavosi, o alergija peraugo į astmą.
Tėvai išgirdo medikų patarimą, kad jiems būtų naudinga apsigyventi arčiau jūros, ir labai pasimetė. Bandė galvoti apie Lietuvos pajūrį, bet naujus darbus susirasti ten pasirodė nelengva. O tada tėtis užėjo į netoliese buvusią įdarbinimo agentūrą ir pasidomėjo galimybe įsidarbinti Anglijoje, kadangi mokėjo anglų kalbą.
Agentūros darbuotoja nustebo, kad vyras ieško darbo ne Londone ar kituose didmiesčiuose, o kažkur prie jūros, bet rado galimybę pasiūlyti jam darbą Alnvike. Tai – 8 000 gyventojų turintis miestelis, esantis netoli Škotijos, už kelių mylių nuo Šiaurės jūros. Taip pat netoliese dunkso kalnai.
Vyras išsikraustė, išsinuomojo butą su vaizdu į įspūdingą Alnviko pilį, kurioje filmuota dalis Hario Poterio filmų. Po kelių mėnesių Rasa su sūneliu sutuoktinį aplankė. Seni pastatai, didinga pilis ir graži aplinka meniškos prigimties moteriai labai patiko, tad galutinai pasiryžo atsisveikinti su Panevėžiu.
Ketvirtąjį gimtadienį Tonis atšventė jau Jungtinėje Karalystėje.
– Ar jūsų sūnaus sveikatai šis gyvenamosios vietos pakeitimas tikrai padėjo? – paklausiau Rasos.
– Kiekvieną vakarą Tonį vežėme prie jūros ir ilgai ten vaikštinėdavome. Netrukus astmos priepuolių sumažėjo. Žymiausias pagerėjimas pasijuto po metų.
Dar kelis pavasarius, prasidėjus augalų žydėjimui, jam prireikdavo inhaliatorių ar net steroidinių tablečių. Bet užtekdavo kelių dienų ligai suvaldyti, nebūdavo vėmimo ir kitų kančių, kurias patirdavo Lietuvoje.
Dabar Tonis – tikras sportininkas, bėga krosą pajūriu, važinėja dviračiu, lanko boksą, jodinėjimo bei plaukimo pamokas, taip pat ir jaunųjų ugniagesių būrelį. Tiesa, dėl pandemijos dabar daugelis jo treniruočių persikėlė į nuosavo namo kiemą. Kartą per metus Tonis vis dar lankosi pas gydytoją pulmonologę, jo buklė stebima. Bet, ačiū Dievui, ta astma liko tik formalumas, istorijos dalis... Teoriškai ji vėl gali parodyti savo galią, bet kol kas gyvename pilnavertį gyvenimą ir juo džiaugiamės.
– Ar pradžioje sūnui, nemokančiam anglų kalbos, nebuvo sunku apsiprasti naujoje šalyje?
– Mums pasisekė, kad mokykla, kurią pasirinkome, labai šiltai priėmė visiškai anglų kalbos nemokantį vaiką. Jokios diskriminacijos ir visokeriopa nemokama pagalba. Gavome net kalbos specialistę, kuri lankė Tonį namuose.
Po gero mėnesio jis jau ir dainavo anglų kalba. Tiesa, jo lietuvių kalbos raida sustojo ir dabar sunkiai ja susišneka. Bet mums tai nekliūna, nesvarbu, kokia kalba, svarbu, kad jis kalba.
– Ką perskrausčiusi veikėte jūs?
– Vyras dirbo, o aš pasinėriau į Tonio gydymo ir mokymo rutiną. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete buvau baigusi dailės pedagogikos studijas, tačiau ieškoti darbo pagal specialybę JK mokykloje manęs netraukė.
Todėl netrukus nusprendėme, kad galbūt laikas planuoti antrą vaikelį. Aretui dabar 9 m., jis, kaip ir Tonis, turi šviesiai mėlynas tėčio akis.
Gimus Aretui nusipirkome namą, taigi pilies pro langą nebematome, bet gyvename netoli jos.
Vėliau meninės veiklos „badas“ ir nuostabi aplinka, kurioje gyvenome ir kur norėjosi viską fotografuoti, įkvėpė mane pasinerti į fotografiją. Juolab, kad fotografuodama galiu pati planuotis savo laiką, auginti vaikus ir dar užsidirbti. Taip gimė ir mano oficiali internetinė svetainė AlnwickPhoto.uk. Mieliausi modeliai man – savi vaikai. Vietiniame miestelio fotografijų konkurse laimėjau pagrindinį prizą – sidabro taurę. Mano fotografijas pradėjo spausdinti laikraščiai. Tuomet pradėjau jas siųsti ir į tarptautinius žurnalus – jau nesuskaičiuoju, kiek kartų jos pateko į jų puslapius.
– Ką galite papasakoti apie Alnviko pilį?
– Joje 2000 m. buvo nufilmuota dalis filmo „Haris Poteris ir Išminties akmuo“, pilies kiemai buvo naudojami filmuoti Hogvartso studentų ir darbuotojų kasdienybę. Vėliau čia filmuotos ir kai kurios „Hario Poterio ir Paslapčių kambario“ scenos. Pro buto langus matėme visą tą pilį ir jos vartus. Mano vaikai ir augo toje pilyje – išsiperki metinį bilietą ir maloniai leidi laiką. Ten vyksta senovinių amatų, muzikos, šaudymo užsiėmimai, įvairūs kitokie renginiai. Yra ir karšto maisto, aplinka tvarkinga ir saugi net ir patiems mažiausiems.
Šalia yra Alnviko pilies sodas, pilnas fontanų ir pramogų visai šeimai. Jame garsiausias yra Nuodų sodas (Poison Garden). Vienintelis kelias į jį veda pro vartus, dekoruotus kaukolėmis, kryžiakauliais ir perspėjimu: „Šie augalai gali žudyti“.
Sode yra daugybė naudingų, bet pavojingų augalų, pradedant ricinmedžiu ir baigiant kokos krūmu (naudojamo kokainui gaminti). Daugelis augalų auginami narveliuose, kad smalsūs svečiai per daug nesiartintų, o tam, kad juos būtų leista auginti, reikėjo specialaus vyriausybės leidimo. Vienas sodo tikslų – supažindinti vaikus su botanika ir mokslu tokiu būdu, kuris nėra nuobodus.
Taigi mano kasdienybė Alnvike labai skyrėsi nuo mano įprastos rutinos Lietuvoje, bet tai man, kaip meno žmogui, labai patiko.
– Dabar jūsų Tonis jau keturiolikmetis. Ar susidūrėte su paauglystės sunkumais?
– Jis vis dar turi pagarbos tėvams, kantrybės mažajam broliukui. Suprantama, laisvą laiką leisti labiausiai nori internete, ten bendrauja su draugais iš įvairių pasaulio šalių. Su mokyklos draugais iki pandemijos mėgdavo nueiti į kiną, botanikos parkus ar surengti „sleepover“ (vakarėlis, kai draugai lieka nakvoti – red.past.).
Jis labai rūpinasi mūsų kalyte Lialia, kuriai rugsėjo 15 d. sueis jau 10 metų. Ji ir miega Tonio kambaryje. Aretas yra daug labiau išdykęs vaikas, jo paauglystės jau dabar bijau (šypsosi).
– Tad koks tas jūsų Aretas?
– Jis labai aktyvus. Vaikščioti, prisilaikydamas už baldų, jis pradėjo nuo 7 mėnesių. 3 metukų jau lankė su broliu jodinėjimo pamokas. Per porą metų išmoko valdyti savo ponį. Ketvirtus metus lanko plaukimo pamokas. Vaikui tai sportas, o mums pasitikėjimas jo jėgomis, kai kasmet atostogaujame Kanarų salose ir jis mėgaujasi vandens parkais.
Areto mylimiausi gyvūnai yra pandos. Neseniai kartu ryžomės iššūkiui – nueiti 100 mylių ir surinkti pinigėlių gyvūnams paremti.
– Ką galite patarti kitoms mamoms, kurios, kaip jūs kadaise, išgyvena, kad vaikui diagnozuota astma?
– Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko širdies darbą, judėjimą, ir, žinoma, kvėpavimą apsunkina per didelis kūno svoris. Iki 8 metų formuojasi vaiko kvėpavimo takai, ir iki tol bet kuri žiedadulkė, aplinkos dulkės ir užterštumas yra geriaus astmos draugai. Fizinis aktyvumas ir grynas švarus oras yra didžiausi vaistai ir pagalba astma sergančiam vaikui.
Kai pagalvoju, mūsų pasiryžimas viską mesti ir persikelti į kitą šalį buvo nemaža avantiūra, kilusi iš meilės vaikui ir jaunatviškos drąsos, bet, jei vėl reikėtų apsispręsti, rinkčiausi tą patį kelią.
