Baisi netektis sudrebino Airijos lietuvės gyvenimą: „Kartu su juo miriau ir senoji aš“

Airijoje dabar gyvenanti klaipėdietė Indrė Simanavičienė (38 m.) vyro neteko 2018 m. rugpjūtį, tačiau iki šiol jį kasdien atsimena, dažnai verkia ir iš aplinkinių girdi, kad jau metas mirusįjį paleisti. Tuomet ji užginčija, kad jau yra jį paleidusi, bet neslepia, kad pirmieji dveji metai po netekties buvo itin skausmingi. Dėl to ji net parašė knygą, skirtą tiems, kurie taip pat išgyvena gedulo laikotarpį.

 Moteris tiki, kad jos istorija gali padėti tiems, kurie taip pat skaudžiai išgyvena netektį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Moteris tiki, kad jos istorija gali padėti tiems, kurie taip pat skaudžiai išgyvena netektį.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rugsėjį pasirodys jau antra I.Simanavičienės parašyta knyga.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rugsėjį pasirodys jau antra I.Simanavičienės parašyta knyga.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Indrei liūdna, kad jiems su Almantu nebuvo lemta ilgai būti kartu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Kurį laiką mama su dviem vaikais jautėsi bejėgė, bet vėliau pajuto, kad neprapuls.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rugsėjį pasirodys jau antra I.Simanavičienės parašyta knyga.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Rugsėjį pasirodys jau antra I.Simanavičienės parašyta knyga.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

May 20, 2021, 6:39 PM, atnaujinta May 21, 2021, 7:27 PM

Paauglystėje Indrė pesimistiškai galvojo, kad vyro niekuomet neturės. Dėl to ji kaltino savo negalią, nors ši ir nedidelė: dėl cerebrinio paralyžiaus moteris beveik nevaldo savo dešiniosios rankos.

„Mano tėvai buvo išmintingi, mama – pedagogė, jie neakcentavo mano negalios, ugdė mano savigarbą, leido į paprastą darželį, mokyklą. Turėjau savo bičiulių ratą, bet mano viduje vis tiek sukirbėdavo jausmas, kad esu nevisavertė. Štai paauglystėje visos klasės draugės jau turėjo vaikinus, o aš – ne“, – prisiminė Indrė.

Jai teko girdėti ir vyresnių giminaičių replikų: „Kas ją vargšę su tokia ranka ims“, „Indrė tai jau tikrai liks viena“, ir tokius žodžius girdėti jaunai merginai buvo labai skaudu.

Dabar ji norėtų paraginti merginas, kurios taip pat išgyvena kažką panašaus, patikėti, kad viskas gali susiklostyti gerai. Indrė iš savo draugių ištekėjo pirmoji, ir jos santuoka buvo laiminga, kol neištiko nelaimė.

Su Almantu Indrė susipažino per bendrus draugus, būdama aštuoniolikos – jie abu buvo klaipėdiečiai, ir kartą su draugų kompanija kartu nuvyko ant Olando Kepurės. Tąsyk vienas į kitą nekreipė didesnio dėmesio. Kitą sykį susitiko vasarą Jūros šventėje, bet irgi daug nesibičiuliavo. „Visgi rudenį susivokiau, kad jau susitinkame ne tik būdami su savo kompanijomis, bet ir tik dviese, jis ėmė užsukti pas mane į svečius ir netrukus iš paprastų pažįstamų tapome pora“, – atsiminė Indrė, kurią tuomet pakerėjo vyro gerumas.

Mergina studijavo Klaipėdos verslo kolegijoje, o netrukus po diplomo atsiėmimo atšventė savo vestuves. Greitai susilaukė ir sūnaus Eigardo, kuriam dabar 16 m.

Visgi gyventi Lietuvoje jaunai šeimai buvo nelengva – ji augino vaiką, jis dirbo kelininku, gyvendavo tai viename kambaryje jo tėvų bute, tai į užsienį išvykusios jos sesers bute, o jokių perspektyvų įsigyti savo būstą nematė. Dėl to po kelių metų ryžosi ir Indrės sesers padedami taip pat išvyko į Airiją, į nedidelį Navano miestą, esantį už 45 km nuo Dublino.

Iškeliavo ten 2008 m. rugsėjį, o spalį Almantas įsidarbino avių perdirbimo fabrike, kuriame dirbo iki pat mirties. Indrė rūpinosi sūneliu ir namais.

„Gal po metų pajutome, kad mūsų situacija tikrai pagerėjo – iš nuomojamo kambario, kuriame gyvenome pradžioje, persikraustėme į butą, išvykome į pirmą kelionę į Angliją. Dar leidome sau užsisakyti šeimos fotosesiją – gyvendami Lietuvoje apie ją nedrįsome ir pagalvoti, nes atrodė labai brangu“, – atsiminė Indrė.

Vėliau butą pakeitė namas, kelionių buvo vis daugiau, šeima susilaukė dukrelės Emeidos, kuriai dabar 8 m. Sutuoktiniai sutarė gerai, turėjo daug draugų (mieste, kuriame jie gyvena, nemažai lietuvių), vasarą vis grįždavo atostogauti į gimtinę.

Visa tai žlugo 2018 m. rugpjūtį. Tuo metu Indrė su vaikais buvo eilinį kartą grįžusi pas artimuosius į Lietuvą. Vyras kartu nevyko – rugsėjį jie planavo vėl atskristi čia į dukterėčios vestuves, tad jis negalėjo išnaudoti atostogų.

Vyro nebėra

„Mūsų atostogos Lietuvoje bėgo smagiai, iki skrydžio atgal į Airiją tebuvo likusi savaitė. Penktadienio vakarą su vyru pasišnekėjome telefonu, jis pasakojo, kad šeštadienį vyks padirbėti papildomai. Tą vakarą leidome pas jo tėvus – perdaviau telefoną jo tėčiui, jiedu linksmai paplepėjo. Nuėjusi gultis sulaukiau Almanto žinutės – jis atsiuntė man bučinuką. Nustebau, nes jis rimtas vyras, siuntinėti romantiškų žinučių nelinkęs“, – atsiminė paskutinį judviejų kontaktą Indrė.

Kitą rytą ji jam skambino kelis kartus, bet jis nekėlė telefono. Ji manė, kad nieko baisaus – matyt, išvykdamas į darbą telefoną bus palikęs namie, o grįžęs perskambins. Tačiau tada sulaukė vyro bendradarbio skambučio – šis teiravosi, kodėl Almantas nepasirodė darbe.

„Tada iš karto supratau, kad nutiko kažkas labai baisaus. Almantas visuomet buvo atsakingas, ne iš tų vyrų, kurie gali „užbaliavoti“ ir nepasirodyti darbe – alkoholio jis visai nevartojo“, – prisiminė baisiausią savo gyvenimo dieną Indrė.

Tuomet ji puolė skambinti savo sesei bei draugams į Airiją, kad vyktų į jų namus ir išsiaiškintų, kas nutiko. Geriausias Almanto draugas rado jį lovoje negyvą.

Vyro mirties priežasties Indrė ilgai nežinojo – Airijoje apie tai artimiesiems greitai nepasakoma iškart. Vyko tyrimas, ir tik po 5 mėnesių moteris pagaliau sužinojo, kad dėl visko kaltas prie širdies susidaręs trombas. „Man paaiškino, kad jam tiesiog nebepavyko įkvėpti oro. Mirtis ištiko per kelias sekundes. Jeigu aš tuo metu ir būčiau buvusi šalia, nebūčiau spėjusi nieko padaryti“, – konstatavo Indrė.

Po to kaltės jausmas, kad ji būtų galėjusi vyrui padėti, jei būtų buvusi greta, atsitraukė, bet vis tiek liko skaudu, kad paskutinę jo gyvenimo dieną nebuvo visi kartu.

Gyvenimas žlugo

Pirmą pusmetį po vyro mirties Indrė prisimena lyg pro miglą, tuo metu ji viską darė tarsi automatiškai.

Jo palaikus pargabenti į Lietuvą padėjo darbdaviai. Moteris kažkaip atrado savy jėgų pasipriešinti vaikų dalyvavimui laidotuvėse: „Kai kuriems vyresniems giminaičiams tai labai nepatiko, tačiau aš turėjau griežtą nuomonę šiuo klausimu. Maniau, jei vaikai pamatys tėtį, gulintį karste, tas vaizdas jiems įsirėš į atmintį visam gyvenimui. O aš norėjau, kad jie atsimintų tėtį tokį, koks jis buvo gyvas.“

Kai kuriuos žmones nustebino ir tai, kad Indrė po laidotuvių greitai išsiruošė atgal į Airiją. „Labai aiškiai atsimenu momentą, kai stovėjau su vaikais oro uoste (sūnui tuomet buvo 13 m., dukrai – 5 m.) ir galvojau, kad visas mano gyvenimas žlugęs, juk Almantas buvo man viskas, be jo mes neišgyvensim“, – atsiminė ji.

Visgi Indrė išgyveno, nors buvo ir tokių dienų, kai galvodavo, kad lengviau jau būtų negyventi

„Dukrytę į mokyklą kasdien nuvesdavau, tačiau namo grįžti jėgų nepakakdavo – užsukdavau pakeliui pas sūnėno žmoną, prisėsdavau ant laiptų, išsiverkdavau, o tada eidavau toliau. Kartais girdžiu klausimą: „Kiek gi tu gali verkti?“, o aš atsakau, kad kiek reikės, tiek ir verksiu“, – pasakojo Indrė.

Kartą ją apėmė visiška neviltis, kai susirgo dukrelė, naktį jos būklė pablogėjo ir buvo aišku, kad reikia ją vežti į ligoninę. „Stovėjau kambary ir jaučiausi visiškai bejėgė – aš nevairuoju, draugų ir artimųjų turime, bet jiems visiems ryt anksti keltis į darbą. Tiesa, viskas išsisprendė, bet tuo metu jaučiausi baisiai“, – prisiminė pašnekovė.

Atgavo gebėjimą juoktis

Indrė pastebėjo, kad sunkiausi yra pirmieji metai po artimo žmogaus netekties, kai vis suki ir suki laiką atgal galvodamas, kad lygiai prieš metus gegužę jūs kartu veikėte tą ir aną, o birželį – dar kažką. Po mirties metinių šiek tiek palengvėja.

Ji puikiai atsimena, kad pirmą kartą juokėsi, praėjus devyniams mėnesiams po laidotuvių – tąsyk dalyvavo draugų dukrelės Pirmosios Komunijos šventėje, tie žmonės jai buvo mieli – ir ji po ilgos pertraukos suvokė, kad vėl galėjo nusijuokti.

Na, o pirmą kartą tikrą šventės dvasią pajuto šiemet per Velykas – iki tol visos šventės ją skaudino. Jei svečiuose ir sėsdavo prie bendro stalo su artimaisiais, netrukus jau norėdavo eiti namo.

Išgyventi padėjo rašymas

Išgyvendama netekties skausmą, Indrė galvojo, kaip jai reikėtų knygos apie panašius išgyvenimus. Skaityti ji mėgo nuo seno, ir atrodė, kad skaitymas palengvintų jos būseną.

„Tačiau tokios knygos tiesiog nebuvo. Dėl to pasiskundžiau draugei, o ji pasakė: „Tai parašyk tą knygą pati.“ Kurį laiką apie tai negalvojau, bet vieną vakarą kilo noras rašyti“, – atsiminė Indrė. Rašymas moteriai virto savotiška terapija. Į knygą ji dėjo ir savo išgyvenimus, ir atsiminimus apie Almantą, kad suaugę vaikai ir kiti artimieji galėtų perskaityti, koks jis buvo.

Savo jausmus ji aprašė atvirai, pavyzdžiui, užsiminė, kad susierzinimas kyla ir tada, kai mato, jog kaimynai vasarą ruošiasi prie jūros – tampa apmaudu, kad jai ten keliauti su šeima neišeina.

2019 m. pasirodžiusi I.Simanavičienės knyga „Kai likimas pavogė mano vyrą“ sulaukė nemažo susidomėjimo. Vėliau jos sūnus išvertė knygą ir į anglų kalbą, ji buvo išleista nedideliu tiražu ir išdalyta anglakalbiams Almanto bičiuliams, darbdaviams.

Beje, su vyro darbdaviais Indrė palaiko ryšius ir dabar, yra jiems labai dėkinga už pagalbą tvarkant dokumentus ir panašius reikalus.

Sūnus suaugo per 2 savaites

Dėkinga ji ir dukros mokyklai – ši Emeidai tuojau po tėčio mirties nemokamai skyrė psichologę, pas kurią mergaitė (o kartu ir jos mama) vis dar lankosi. Po netekties penkiametė buvo patyrusi šoką, vėliau išgyveno maištavimo etapą.

„O sūnus po tėčio mirties per dvi savaites suaugo (suprantu, kad tai nėra gerai, juk jam tebuvo trylika). Jis visuomet padeda man namie, jam nekyla klausimų, kodėl reikia daryti tą ar aną“, – sakė mama.

Eigardas dar tėčiui gyvam esant lankė tekvondo būrelį, o dabar yra labai susibičiuliavęs su savo treneriais, pasišneka su jais ne tik apie kovos menus, bet ir apie kitus reikalus. Kai reikia vykti į varžybas kitame mieste, treneris jį veža savo automobiliu – juk mama to negali.

Na, o daugelį darbų namuose Indrė gali padaryti pati. „Taip, karnizo aš nepasikabinčiau, bet abejoju, ar yra daug sveikų moterų, kurios karnizus kabina pačios“, – teigė ji.

Kai kas jai pavydi

Dabar Indrė su vaikais visai neblogai gyvena iš Airijoje jai skiriamos našlės pensijos. „Kai kurie žmonės burba, kad man bepigu, kai galiu sėdėti namie, nedirbti ir gyventi iš tos išmokos. Tačiau norisi jų paklausti: ar dėl tos išmokos jie norėtų pasikeisti su manimi mano patirtimi?“ – pastebėjo našlė.

Ir pridūrė, kad per pastaruosius porą metų ji labai smarkiai pasikeitė. Kai kuriems aplinkiniams galbūt tapo nemiela ir nepatogi. Gal kažkam kliuvo ir tai, kad ji, užuot tyliai sau gedėjusi, sumanė tapti rašytoja.

„Seniau aš būdavau nedrąsi, susigūžusi – bet toji Indrė mirė kartu su Almantu. Dabar aš moku drąsiai sakyti ir daryti tai, ką noriu, ir nesuku galvos dėl to, kas ką pagalvos“, – sakė moteris.

Atsiminė, kaip parašiusi pirmąją knygą ėjo dėl jos tartis į leidyklą Klaipėdoje, o vėliau skambino platintojui paklausti, ar imsis jos platinimo. Seniau prieš tokius rimtus pokalbius ji būtų tris dienas neradusi sau vietos iš nerimo, ištisai mintyse repetavusi, ką reikėtų sakyti ir ko – ne. O dabar ji tuos reikalus sutvarkė paprastai ir ramiai, be didesnio streso.

Maža to, ji jau sutvarkė ir savo antros knygos leidybos reikalus – šį rudenį pasirodys jos romanas „Teisė pažinti meilę“. Ši knyga bus nebe tokia liūdna, kaip pirmoji, ir nebe autobiografinė, o grožinė. Bet romano pagrindinė veikėja – taip pat moteris, gyvenanti Airijoje viena su dviem vaikais, tad knygoje taip pat bus galima atpažinti Indrę.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.