Įdomią pavardę turintis pasvalietis nesigėdija sukiotis su močiutėmis

Bendraamžiai pasvalietį Luką Simsoną spygliuoja, ko tas su močiutėmis sukiojasi, folkloro kolektyvuose groja ir šoka. „Modernu domėkis, modernu!“ – mokina. O gimnazistui patinka etnokultūra, ir to jis net nesirengia gėdytis. Taip pat – ir savo pavardės, primenančios Houmerio Simpsono animacinį personažą.

Vesti tautosakos vakaronę L.Simsonui – ne naujiena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Vesti tautosakos vakaronę L.Simsonui – ne naujiena.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Lėtumas mane tiesiog žudo“, – sakė daugybę veiklų turintis L.Simsonas. Pasvaliečiai jį gerai įsiminė skaitantį B.Brazdžionio eilėraštį apie tėviškę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
„Lėtumas mane tiesiog žudo“, – sakė daugybę veiklų turintis L.Simsonas. Pasvaliečiai jį gerai įsiminė skaitantį B.Brazdžionio eilėraštį apie tėviškę.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
B.Simsonienė kalbėjo, net artimieji kartais stebisi, iš kur Lukas gavo tokius puikius genus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
B.Simsonienė kalbėjo, net artimieji kartais stebisi, iš kur Lukas gavo tokius puikius genus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Koncertuodamas ir keliaudamas su folkloro kolektyvu „Rags“, Lukas (kairėje) jaučiasi sėdintis savo rogėse.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Koncertuodamas ir keliaudamas su folkloro kolektyvu „Rags“, Lukas (kairėje) jaučiasi sėdintis savo rogėse.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 28, 2021, 5:33 PM, atnaujinta May 28, 2021, 5:33 PM

Nuotaiką temdo tik egzaminai

„Eini per Raubonis ir dairaisi. Malūnas, kultūros namai, daugiau lyg ir nieko ypatingo... Bet taip čia ramu, gera! Po studijų norėčiau grįžti ir čia pasenti“, – jausmingai kalba šiame Pasvalio rajono kaime gyvenantis Lukas Simsonas.

Pavasarį 19-ąjį gimtadienį švęsiantis vaikinas yra Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abiturientas.

Jaunuolis šypsosi, kad galėtų gyvenimą piešti tik šviesiomis spalvomis, tik va, egzaminai artėja... O aplinkiniai kažkodėl įsivaizduoja, kad kam jau kam, bet jam rinkti šimtukus – lyg saulėgrąžas lukštenti. Tokia nuomonė ir atsakomybė, prisipažįsta, labai slegia.

O juk, be mokslų, Lukas ir taip per galvą verčiasi dalyvaudamas folkloro ansambliuose, koncertuose, vargonaudamas mišiose, vesdamas renginius, rungdamasis konkursuose.

Eilėraštį rinkosi su močiute

Pasvaliečiai Luką įsidėmėję kaip skaitovą, ypač – kraštiečio poeto Bernardo Brazdžionio eilių.

Pernai vasarą, artėjant B.Brazdžionio skulptūros atidengimo iškilmėms, Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka surengė poeto kūrybos skaitymus. Lukas nusprendė irgi jėgas išbandyti.

Su močiute Birute Simsoniene ir bibliotekoje dirbančia jos drauge ėmė ieškoti eilėraščio.

„Skaitai ir jauti, limpa eilės prie širdies ar ne. Vienos gal nelabai patinka, kitų gal perteikti nepavyktų... O kai perskaičiau eilėraštį „Tėviškės dūmai“, pasakiau: šitas!“ – prisiminė raubonietis.

Iš pradžių vaikinas neketino mokytis eilėraščio atmintinai, bet vėliau nusprendė, kad iš atminties sakant lengviau įsijausti, o ir komisija geriau įvertins. Ir iš tiesų, Lukas tapo konkurso laureatu.

Užvaldo siaubas ir tragedija

Skaitovų konkursai Lukui – įprastas dalykas. Vaikinas konkursuose dalyvauja ir renginius veda nuo pradinių klasių.

Ir nors aplinkiniai yra įsitikinę, kad viešai kalbėdamas Lukas jaučiasi visiškai ramiai, jaunuolis korespondentei prisipažino: taip toli gražu nėra.

„Dažnokai manęs klausia, kaip nebijau į sceną lipti, iš kur turiu tiek pasitikėjimo savimi. Gal iš šono taip ir atrodo, bet iš tiesų jaučiuosi nesmagiai, ne savo rogėse. Dar gerai būtų, jei apimtų tik nejaukumas. Bet mane užvaldo baimė. Siaubas ir tragedija. Viduje viskas dreba“, – emocingai atviravo Lukas.

Galbūt kaip tik dėl šitos baimės ir atmintis krečia piktus pokštus.

Lukas prisiminė, kaip per B.Brazdžionio paminklo atidarymą jį vėl pakvietė perskaityti eilėraštį „Tėviškės dūmai“.

„Lipu į sceną... Viskas puikiai. Eilėraštį kuo puikiausiai moku. Renginio vedėja klausia: „Nagi, Lukai, ką deklamuosi?“ O aš žiūriu į vedėją ir pavadinimo niekaip nebeprisimenu“, – prisiminė Lukas.

Laimė, vedėja patyliukais pasufleravo, kad turėtų būti apie tėviškę. Tuomet eilėraščio pavadinimas tik cinkt į galvą!

Suprato, kad nepamena eilėraščio

Yra buvę dar blogiau, kai iš galvos lyg dūmas išgaravo eilėraščio dalis. Tai įvyko per skaitovų konkursą.

Diena Lukui pasitaikė labai prasta. Sirguliavo, balsas užkimęs, sloga nuotaiką gadino. Žodžiu, savijauta bloga, o sėdėti salėje ir laukti savo eilės pasirodyti – vos ne visą dieną.

Raubonietis buvo pasirinkęs Kazio Binkio eilėraštį „Vėjavaikis“, mokėsi jį susiradęs mobiliajame telefone.

Prieš Luką turėjo pasirodyti dar vienas dalyvis, bet paaiškėjo, kad jis į konkursą neatvyko. Nei Lukas, nei jo mokytoja to nežinojo.

Ir kai staiga išgirdo savo pavardę, jaunuolis net nutirpo: suprato, kad nepamena eilėraščio!

„Mokytoja, neatsimenu eilėraščio“, – nustėręs ištarė.

Mokytoja sutriko, kaip tai neprisimena? Taigi mobiliajame telefone yra.

Bet laiko eilėraščio telefone ieškoti nebebuvo.

Buvo nejuokinga, netgi liūdna

Į sceną užlipęs Lukas ėmė deklamuoti: „Pasikinkęs jauną vėją, / Vėtrą šaunią apkabinęs, – / Leidžiuos per padangių plynes / Su pavasariu lenktyniais. / Gulbės – kelią! / Gervės – kelią!

Debesų kelių didžiuoju / Aš važiuoju.“

O tuomet – nors užmušk, tarsi nebūtų vidurinių posmų, atmintyje liko tik pabaiga.

Tai paskutinį posmą ir padeklamavo. Grįžo į savo vietą, o ten mokytoja – susiėmusi už galvos. Juk toks žinomas eilėraštis, visi jį moka, tikėtis įvertinimo nebesą ko.

Abu nusiramino: liūdna, kad taip nutiko, bet tai ne nelaimė, ne pasaulio pabaiga.

Užtat, kai Lukas buvo paskelbtas trečios vietos laimėtoju, net persigando: kaipgi taip?

Per konkurso aptarimą komisijos pirmininkė pagyrė Luko gerai pasirinktą eilėraštį, jo nuostabų balsą... Tik kažko pritrūkę... Ko – sunku paaiškinti... Ji patarė Lukui kitą sykį pasirinkti ilgesnį kūrinį.

Ar juokinga buvo?

„Tuo metu buvo visai nejuokinga. Netgi liūdna. Tik dabar jau linksma“, – atviravo gimnazistas.

Užaugo kultūros namuose

Šnekus ir linksmas, laisvai bendraujantis Lukas sakosi viso to išmokęs kaimo kultūros namuose.

Močiutė jį, tuomet 7 ar 8 metų berniuką, nuvedė į kultūros namus, tai, galima sakyti, Lukas ten ir užaugo. Dainavo, šoko, padėjo organizuoti renginius ir pats juos vedė, dalyvavo, važiavo į išvykas – laikas bėgo linksmai ir greitai.

Mokėsi ir muzikos mokykloje solinio dainavimo. Bet labai anksti mutavo balsas, su dainavimu teko atsisveikinti. Tuomet mokėsi groti sintezatoriumi.

Paklaustas, kokiais dar instrumentais groja, vaikinas juokėsi, esą vargu ar tinka žodis „groju“...

Išbandė daugybę instrumentų: akordeoną, armoniką, kankles, skudučius...

„Niekas manęs nemokė, bandžiau savarankiškai. Nemoku groti profesionaliai, bet ką padainuoja, tą iš klausos pagroju“, – šypsojosi vaikinas.

Močiutės prirėmė sėsti prie vargonų

Iki pandemijos Lukas grojo vargonais per mišias Raubonių ir Kraštų koplyčiose, kas antrą savaitę tai vienoje, tai kitoje.

Kai iš šių parapijų iškėlė kunigą, kartu su juo išvyko ir vargonininkas. Atėjo naujas klebonas. Bet mišios tylioje koplyčioje – ne tos. Bažnyčią lankančios močiutės ėmė dairytis mokančių vargonus virkdyti ar galinčių to mokytis. Akys nukrypo į Luką.

„Babytės mane prirėmė, kad bent jau pabandyčiau sėsti prie vargonų. Neįprasta buvo ir rankomis klavišus spaudyti, ir kojomis pedalus minkyti“, – prisipažino vaikinas.

Jis juokėsi, kad iš pradžių jo grojimas gal rėžė ausį, bet moterytės vis viena liko baisiai patenkintos. Tuo labiau kad Lukas jas subūrė į nedidelį chorelį.

Gimnazistas sakė, kad visa tai daro niekieno neverčiamas, jam patinka ir muzikuoti, ir leisti laiką su įvairaus amžiaus žmonėmis.

Pataria modernu domėtis

Lukas pasakojo, kad bendraamžiai kartais sumano paspygliuoti, esą ko ten su močiutėmis maliesi, gal tu kuoktelėjęs, ar ką? Neva verčiau šiuolaikine muzika – modernu! – domėtųsi.

„Aš jau toks esu, kitoks nei bendraamžiai. Man patinka liaudies muzika, tuo gyvenu ir visai to nesigėdiju. Jaučiuosi savo vėžėse. Jeigu įstočiau mokytis etnomuzikos, didžiuodamasis neščiau etnokultūros vėliavą“, – šypsojosi Lukas.

Jis svajoja studijuoti etnomuzikologiją Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje.

Dėl to, žino, dar turi dirbti, daug ko išmokti, pagerinti anglų kalbos žinias.

Bet štai kaip tik atėjo puiki naujiena – regioniniame etninės kultūros olimpiados ture jis laimėjo pirmą vietą.

Ką tik „Aukso paukštė“ atskrido ir į Pasvalio folkloro kolektyvą „Rags“, kuriame Lukas dalyvauja.

Jis yra ir Raubonių folkloro kolektyvo – „Tatula“ – dalyvis. Daugiausia jis groja armonika ir šoka.

„Nedrįsčiau gadinti tokio grožio“

Pernai Lukas organizavo sutartinių vakaronę savo gimnazijoje.

„Tautosakos vakaronės gimnazijoje yra tradicija. Aš ir pagalvojau – jau verdu etninės kultūros puode, ko gi man šio darbo nesiimti?“ – pasakojo vaikinas.

Pasvalyje kaip tik vyko sutartinių šventė „Sutarjėla“, ir sutartinės jaunuolį sužavėjo.

Pakalbino „Rags“ vadovę Daivą Adamkavičienę, kad pamokytų gimnazistus giedoti. Pagelbėti sutiko ir panevėžietė Lina Vilienė.

„Dalyvavo ne tik gimnazistai, bet ir pakviečiau svečių. Kai kas dar papriekaištavo, kiek esą reikės tame renginyje sėdėti, kai tiek daug dalyvių“, – juokėsi raubonietis.

Bet jis nesutrikęs, atsakęs, kad sėdės tiek, kiek reikės.

O iš tiesų kai gimnazija sutartinėmis skambėjo, Lukas buvo labai laimingas, džiaugėsi širdis.

Ar pats irgi giedojo? „Paprastai sutartines gieda moterys, vyrai pritaria ragais, skudučiais... Nedrįsčiau savo balsu gadinti tokio grožio“, – juokėsi vaikinas.

Į bičiulystes nepuola

Lukui patinka ir folkloras, ir bendravimas su kolektyvais, o ypač – išvykos.

Tolimiausia kelionė – į Juodkalniją – paliko didžiulį įspūdį dėl nuostabios gamtos, kitokio klimato. Dieną temperatūra pakyla iki 30 laipsnių karščio, o naktimis ima perkūnija su žaibais trankytis. Dar labai įsiminė kelionės į urvus.

„Ir kelionė įspūdinga, ir muzika, o dar su savo kolektyvu... Kas galėtų būti dar geriau?“ – šypsojosi jaunuolis.

Bet paatviravo, kad į artimas bičiulystes greit nepuola. Atsiveria tik žmogų geriau pažinęs.

„Geriau turėti vieną gerą draugą nei 30 netikrų“, – kalbėjo.

Vaikinas prisipažino nepakenčiantis, kai koks darbas daromas iš lėto.

„Lėtumas mane tiesiog žudo“, – juokėsi.

„Rags“ kolektyve jis susitiko ir širdies draugę, bet atvirauti daugiau nedrįso.

Visai nieko tas Simpsonas

O kaip su Simsono pavarde? Ji įsimintina, nes skamba beveik taip pat kaip garsiojo Houmerio Simpsono iš animacinės komedijos.

„Taigi, kur jau pamirši mano pavardę?.. Pradinėse klasėse būdavo dėl to patyčių. O vėliau pagalvojau: Simsonas ar Simpsonas – na ir kas? Visai nieko tas Simpsonas“, – prisiminė gimnazistas.

Nuo to laiko ėmė nekreipti dėmesio, jei kam ir užkliūdavo jo pavardė.

O vėliau išmoko ir pajuokauti, ir atsikirsti.

„Moku ir skaudžiai gelti, jei reikia. Ar po to gailiuosi? Ne, nes nesiplūstu be reikalo. Jei ką skaudesnio pasakau, vadinasi, nusipelnė“, – prisipažino raubonietis.

Paklaustas, negi niekuomet neiškrėtė šunybių, Lukas juokėsi, kad vėliau prisipažins. Kai jau mokslo baigimo atestatą laikys rankose.

Stebisi net giminės

„Gal ir sunku patikėti, bet Lukas – superinis vaikas“, – anūką gyrė Birutė Simsonienė.

Ji – buvusi pradinių klasių mokytoja, dirbusi auklėtoja vaikų darželyje.

Luko tėvai išsiskyrę, jis turi vyresnę seserį.

Pašnekovė sakė, kad net giminės kartais nusistebi, iš kur Lukas gavęs tokius puikius genus.

Galbūt iš prosenelio, turėjusio idealią klausą ir gaminusio muzikos instrumentus. O gal iš promočiutės, savo giesmėmis palydėdavusios žmones į paskutinę kelionę.

„Prisimenu, kaip būdamas gal 8 metų, iškišęs galvą iš už „Yamahos“ dainavo „Ave Marija“. Jis dainavo, o močiutė verkė iš užplūdusio gerumo“, – pasakojo moteris.

Pašnekovė paatviravo, kad savo draugei Lukas iškepė tortą – „Napoleoną“.

Ir nors Lukas kalbėjo, kad, pavyzdžiui, močiutės darželių neravi, nes baiminasi palikti ne gėles, o piktžoles, B.Simsonienė pagyrė, kad Lukas moka net elektros darbus.

„Sugalvojo kartą, kad reikia akmenį perskelti. Gerai, nuvežėme pas meistrą. Tuomet Lukas prie jo pritaisė apšvietimą ir dabar jie šviečia lyg išsižioję krokodilai“, – pasakojo močiutė.

Ką ji jaučia, kai anūkas groja ir šoka scenoje, veda renginius, laimi konkursus?

„Labai džiaugiuosi“, – kalbėjo moteris.

Ji sakė matanti tik vieną minusą – Lukas nemėgsta skaityti knygų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.