„Nenorėjau tokio gyvenimo, nes pradėjęs dirbti su vaikais nebegali visko mesti, net kai nusvyra rankos. Mano tėtis vesdavosi namo vaikus, benamius, močiutes... Atsirasdavo blusų, dingdavo mano daiktai. Sakiau sau, kad mano namuose to nebus, gyvensiu, kaip pati norėsiu“, – atvirauja Biržų labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa“ įkūrėja Vera Šnarienė.
Ji su vyru Linu Šnaru, Sekmininkų bažnyčios pastoriumi, buvo įkūrę tris dienos centrus. Vieną lanko vaikai iki 14 metų, kitą – paaugliai.
Trečiąjį, veikusį Vabalninke, teko uždaryti dėl akreditacijai keliamų aukštų reikalavimų.
Biržietė prisipažįsta, kad per 17 metų, kai jie glaudžia svetimus vaikus, būta ir nesusikalbėjimo, ir apkalbų, bet Dievas suteikiantis jiems jėgų.
V.Šnarienė sau pasižadėjusi: jei prie namų stovės vaikas, kuriam reikės pagalbos, tikrai jo neatstums, neišvarys.
Padėkos nesitiki, bet ji sugrįžta – kai centrą lankiusieji sugrįžta su puokštėmis gėlių, savo sukurtomis tvirtomis šeimomis ir žodžiais, kad atstojo mamą.
Pasitaria ir pro langą
Dienos centras įsikūręs bažnyčios pastato patalpose. Lauke – didžiulis kiemas, karstyklės, bet matyti, kad mėgstamiausias vaikų užsiėmimas – šokinėti ant batuto. Berniukus jis traukia lyg medus.
Mergaitės ramiai vaikšto ir šnekučiuojasi.
Įlėkę keli berniukai prašo leisti prisijungti prie interneto. V.Šnarienė klausia, ar daug to interneto jiems reikės.
„Daug“, – prisipažįsta. Bet leidimą gauna.
Dienos centras turi dušą, nes ne visų vaikų namuose yra kur nusiprausti. Kai kurie čia išskalbia ir drabužius. Virtuvėlėje pasigamina užkandžių.
Abu centrus lanko po 25 vaikus, bet per karantiną galinčiųjų ateiti skaičius labai ribojamas.
„Jei jau nutikdavo bėda, ateidavo bent pro langą pasikalbėti, pasitarti“, – sako V.Šnarienė.
Didžiausias jos ir savanorių, darbuotojų rūpestis – padėti vaikams mokytis.
Ir šeima globoja
Tad kaipgi nutiko, kad norėjusi ramiau gyventi negu jos tėvas ėmė ir įsisuko į tą patį ratą – rūpinasi svetimais vaikais? Be Dienos centro, apie dvi dešimtis vaikų yra gyvenę Šnarų šeimoje. Šiuo metu jie taip pat globoja du paauglius ir jaunuolį.
Negi keturi savi vaikai nepavydi dėmesio?
V.Šnarienė juokiasi, kad visi jų vaikai baigė socialinius mokslus ir dirba Dienos centre – savanoriais ar darbuotojais.
O ir sprendimas kurti Dienos centrą atėjo per vieną iš sūnų – Dovydą. Tuomet jam buvo 7 metai.
„Kartą grįžtu namo, o virtuvės stalas nuklotas sumuštiniais su dešra. Sėdi keli vaikai ir valgo. Vienas vaikšto apsiavęs mano sūnaus kedukus. Galvoju, kas per nesąmonė, patiems vos vos užtenka“, – šypsosi V.Šnarienė.
Ji paklausė Dovydo, kas gi čia vyksta ir kodėl tas berniukas apsiavęs jo batus.
„Aš išalkau. Ir jie labai norėjo valgyti, todėl pasidalijau. Kedus atidaviau, nes turiu antrus, o jis vaikšto su basutėmis, nors jau ruduo“, – paaiškino sūnus.
Ėmė namuose virti sriubą
V.Šnarienė tuomet suprato, kad kraujas daro savo – senelis maistu ir rūbais dalijosi su silpnesniais, taip pat elgiasi anūkas. Nors niekas taip elgtis jo nemokė.
„Norėjau gyventi kaip visi, rūpintis šeima, bet Dievas per sūnų parodė kitokį kelią“, – kalba moteris.
Dar iki šito nutikimo ji su skausmu matydavo gatvėse besibastančius, parduotuvėse vagiliaujančius vaikus.
Nuėjusi į savivaldybę pasiteiravo, kas turi pasirūpinti šiais vaikais, bet nieko paguodžiamo neišgirdo.
Tuomet ėmė namuose virti sriubą bei vaikus valgydinti. Vaikai vienas per kitą apie tai greitai sužinojo. Valgydavo viską iš eilės: sriuba – gerai, skanu, blynai – puiku. Dar kokį batoną parsinešdavo į namus.
V.Šnarienė pamena, kaip per vieną šventę vaikai lipte lipo prie batuto, bet verslininkai juos tik šalin varė. Biržietė neturėjo pinigų kiekvienam nupirkti bilietus, todėl šiaip taip išprašė, kad už kelis bilietėlius leistų visiems pašokinėti – po trumpesnį laiką.
Vaikai iš tos laimės parsekė ją iki namų, klausė, gal gali darbu atsilyginti.
Pakvietė dirbti seserį
Nieko kito nebesugalvojusi, V.Šnarienė užsiminė vyrui, kad išeitis padėti šiems vaikams – Dienos centras. L.Šnaras sunerimo, kad būrys vaikų viską laužys ir daužys.
Bet nestojo skersai kelio, sakė, kad turi klausyti savo širdies.
„Iš tiesų tai taip buvo, vaikai laužė duris, plyteles. Nuolat reikia remonto, bet svarbiausia – kad turi kur susirinkti“, – kalba biržietė.
Į centrą dirbti socialine darbuotoja ji pakvietė savo seserį – Rūtą Berlinskienę. Tuo metu ji dirbo Medeikių vaikų globos namuose.
Apie R.Berlinskienę ir jos šeimą rašė ir „Panevėžio kraštas“. Ji korespondentei pasakojo, kaip nuvykusi į globos namus suprato, kad būtent čia yra jos vieta.
Pro nelaimingą vaiką negali praeiti nė viena iš seserų. V.Šnarienė bėdos ištiktam vaikui atveria namų duris net naktį, priglaudžia kelioms dienoms, o kartais pusmečiui ar metams.
Lygiai taip pat R.Berlinskienė pas save paviešėti kviesdavosi globos namų auklėtinius. Dalis jų ėmė lankyti šį Dienos centrą.
Rašėme ir apie jos sūnų Daną Berlinską, „X faktoriaus“ laidos dalyvį.
Mamos moko vaikus dalintis
„Iš pradžių vaikams centre reikėjo maisto, drabužių, o dabar svarbiau su jais užsiimti, padėti paruošti pamokas“, – tęsia V.Šnarienė.
Jai pačiai vienos sunkiausių užduočių – rašyti projektus, parengti dokumentus akreditacijoms.
„Kartais per rūpesčius, bėdas atrodo, kad nieko nebenoriu. Per naktį rašau projektą, ką veiksime, ko sieksime, išlieju visą širdį. O paaiškėja, kad dokumentams širdies taigi nereikia“, – šypteli pašnekovė.
Nelengva buvo per save peržengti per Maisto banko akcijas. Visiems žinoma tiesa, kad kur kas maloniau pačiam duoti negu prašyti paaukoti. Kai kurie darbuotojai jai prisipažįsta, kad tiesiog negali to daryti.
„Galėtume akcijose nedalyvauti, bet tuomet turėtume apsiriboti tik makaronais. Bet būna ir labai jaudinančių akimirkų, kai jaunos mamos moko savo vaikučius dalintis. Tai sugraudina iki ašarų“, – pasakoja.
Per akciją ją sujaudina ir tokie žmonių prisipažinimai, kad dar negavę išmokų, todėl negali nieko paaukoti.
Mylėti svetimus – tavo paties apsisprendimas
Turbūt pagrindinis ramstis yra savi vaikai ir vyras?
V.Šnarienė šypsosi, kad jiedu su vyru – iš visiškai skirtingų pasaulių.
„Savo šeimoje augome šešiese. Būdavo, vieni išeina, kiti pareina su draugais, pavalgo, ką randa. Niekas nerakinta, net spynų nebuvo“, – pasakoja.
O jos būsimasis vyras – iš šeimos su krištolinėmis taurėmis. Ji galvojo, kad drauge sukurtų ramų, tvarkingą, tobulą, kaip tuomet įsivaizdavo, šeimos gyvenimą.
L.Šnaras prisitaikė, bet sunerimsta, kai žmona per rūpesčius naktimis nebeužmiega.
„Čia jau per daug“, – įspėja.
Ir tai gerai, tokie žodžiai labai reikalingi, saugantys nuo per didelio nerimo.
Paklausta, ar lengva pamilti svetimus vaikus, V.Šnarienė sako, kad toks yra jos apsisprendimas.
„Vaikams sunku suprasti, kodėl ne viską leidžiame. Būna, kad nusisuka ar perlieja piktu žvilgsniu. Bet taip nutinka ir su savais vaikais. Ir pats taip nenorom pasielgi. Atsikvepi ir vėl statai tuos tiltus, kurie sujungia. Gali vaikui duoti pastogę, maisto ir drabužių, bet ar atsiras ryšys, priklauso nuo abiejų“, – sako.
Ji netiki, kad kone viskas priklauso nuo genetikos. Net ir pažeisti, spygliuoti, jautrūs, nepasitikintys vaikai gali pasikeisti ir į gyvenimą išeiti be širdies skausmo.
Maistą į kuprines – ir prie upės
Kitoje Biržų pusėje veikia Reginos Židonienės įkurtos viešosios įstaigos „Pagalbos centras“ padalinys – Dienos centras.
Dar du šios įstaigos padaliniai veikia Papilyje ir Pačeriaukštėje.
Šiemet „Pagalbos centras“ švenčia 20 metų sukaktį, tad metai jiems – ypatingi.
Įprastai visuose centruose lankosi po 25 vaikus, bet šiuo metu skaičius taip pat ribojamas.
Dienos centrui Biržuose laikinai vadovaujanti Kristina Uche ir socialinė darbuotoja Laura Zalubaitė sako, kad sudaro sąrašus, kas gali kuriuo metu ateiti.
O vasarą durys būna atlapos – kas į lauką lekia, o kas į vidų – prie kompiuterių, kas gamina maistą.
Įdomiausias užsiėmimas vaikams – eiti maudytis. Tuomet maistą sumeta į kuprines ir traukia pramogauti.
Draugauja, pykstasi ir taikosi
Ar nepavargsta su tokiu vaikų būriu? To paklaustos, K.Uche ir L.Zalubaitė tikino besijaučiančios kaip mamos. Jei mato kylantį konfliktą, vieną iš jo dalyvių pasivadina tolėliau, palaukia, kol atvėsta. O grįžta – ir nieko tarsi nebuvę.
„Draugauja, pykstasi ir taikosi – vyksta gyvenimas“, – sako moterys.
Jos žino vaikų gyvenimo istorijas, jų džiaugsmus ir nuoskaudas.
„Tėvai dažniausiai neturi laiko jų išklausyti, todėl mes viską sugeriame kaip popierius“, – sako.
L.Zalubaitė šypsosi, kad pirmą sykį atėjęs vaikas dažnai nesileidžia apkabinamas. Reikia kantrybės, laiko, kad imtų pasitikėti, atsivertų.
„Užtat koks džiaugsmas, kai jau galiu priglausti!“ – šypsosi pašnekovė.
K.Uche prisiminė vieną iš vaikų, kuris visų tarsi jau buvo „nurašytas“. Jeigu Dienos centro darbuotojos nebūtų suradusios su juo kalbos, jis būtų keliavęs į koloniją.
„Vaikas – kaip ir visi. Nėra tokių, su kuriais nesusitartume“, – sako K.Uche.
Iš viso Biržų rajone veikia 7 dienos centrai. Be jau minėtų, Medeikiuose įkurta „Vaiko užuovėja“ ir Pabiržėje paramos centras „Spindulys“.
