Statybas diktavo upės vingiai
„Kas ten žino, gal ir mūsų premjerės Ingridos Šimonytės protėviai yra kilę iš šių kraštų“, – svarsto iš Sindriūnų kilusi, dabar Šimoniuose gyvenanti 69 metų buvusi pedagogė Violeta Gaigalienė.
Ji pasakoja, kad šalia vienas kito čia buvo įsikūrę trys kaimai: Šimoniai, Sindriūnai ir Mediniai. Pasak šviesios moters, Mūša teka vingiais, taip sudarydama dideles lankas, todėl naujakuriai noriai čia statėsi savo sodybas.
V.Gaigalienė yra girdėjusi dvi legendas apie Šimonių kaimo pavadinimo kilmę. Viena byloja, kad piliakalnio papėdėje gyveno turtingas ponas, pavarde Šimonis. Tačiau realesnis pasakojimas yra apie šiose apylinkėse gyvenusį malūnininką tokia pačia pavarde. Žmonės eidami į malūną tarmiškai sakydavo: „Ain pas Šimonį.“
Kaip ir daugelio šalies kaimų, Šimonių sovietmečiu taip pat neaplenkė melioracijos vajus.
Iš vaizdingos Mūšos upės pakrantės, piliakalnio papėdės, gyventojai buvo priversti išsikelti.
Vieni sodybas rentė arčiau rajono centro, antri kūrėsi prie geresnio kelio tame pačiame Šimonių kaime.
Mokykla – kaimų kryžkelėje
V.Gaigalienės tėvai buvo pedagogai, tad šeima gyveno mokyklos antrame aukšte įrengtame bute.
Vaikystę praleidusi mokymo įstaigoje, šimoniškė parašė ir išleido knygą apie Medinių pradžios mokyklą. Pati autorė juokiasi, kad dėl mokymo įstaigos pavadinimo varžėsi trys kaimai.
„Mokyklai žemės plotelį skyrė ten, kur susikerta Medinių, Šimonių ir Sindriūnų kaimų ribos.
Ta žemė nelabai tiko žemės ūkio darbams, nes toje vietoje augo viksvynas. Žmonės ten atgindavo karves. O aplinkinių kaimų gyventojams ta vieta buvo labai patogi. Sunku dabar tiksliai pasakyti, kodėl mokykla pavadinta Medinių vardu. Nors pastatyta ant sindriūniečių žemės. Kalbama, kad gal todėl, kad Medinių kaimas lyg ir labiau žinomas, iš jo kilę garsieji Vileišiai. Be to, mokymo įstaigai buvo suteiktas Petro Vileišio vardas“, – tvirtino knygos autorė.
Laiko knygai rašyti rado tik išėjusi į pensiją
V.Gaigalienės tėtis Jurgis Lapienis buvo pradinukų mokytojas ir vadovavo mokymo įstaigai, mama Eugenija Lapienienė taip pat buvo pedagogė.
Šimoniškė dar prisimena prie mokyklos stovėjusį kryžių. Tačiau pokario metais ėmus sklisti kalboms, kad kryžių gali sunaikinti, nes esą prie mokymo įstaigos šventiesiems ne vieta, vietos jaunimas kryžių išvežė į Medinių kapinaites. Ten jis stovi iki šiol. Atkūrus nepriklausomybę, sindriūniečiai pastatė naują kryžių toje pačioje vietoje, kur buvo senasis.
V.Gaigalienė parašyti knygą apie pirmąją mokyklą laiko rado tik išėjusi į užtarnautą poilsį. Renkant medžiagą leidiniui, jai nereikėjo knaisiotis po archyvus, istorinius mokyklos dokumentus buvo išsaugojęs jos tėtis.
Tuščių sodybų – nė vienos
Šimonių kaimo gyventojų prisiminimus, legendas ir pasakojimus užrašė ir į knygą „Sodyba ant Mūšos kranto“ suguldė šviesaus atminimo rašytoja Eugenija Karoblienė.
Prieš 13 metų mirusios šimoniškės dėka išliko gamtovaizdžių aprašymai, pašnekesiai su senaisiais kaimo gyventojais.
E.Karoblienė knygą išleido jau sulaukusi garbingo amžiaus. Tad ne veltui poetas Mykolas Karčiauskas ją pristatydavo Šiaurės Lietuvos Žemaite.
V.Gaigalienė pasakojo, kad Šimoniuose iš senųjų gyventojų belikusi vos viena šeima.
Gražėjančiame kaime daugiausia gyvena iš Sindriūnų kilę žmonės. Sodybas čia gražinasi jų vaikai ir anūkai.
„Šimoniams negresia sodybų tuštėjimo metas. Nedidelis kaimas nutolęs maždaug 5 kilometrai nuo Pasvalio. Smagu žiūrėti, kaip iš mokyklinio autobusiuko pabyra būrys vaikučių. Yra ir parduotuvė. Verslininkai Edita ir Vitalijus Rutkauskai kasmet prieš Kalėdas taip išgražina savo namų aplinką bei sodą, kad smalsuoliai žėrinčių lempučių pasižiūrėti traukia būriais“, – pasakojo V.Gaigalienė.
Moteris neabejoja, kad gyventojams ši vieta ir yra pasaulio centras, kuriame gera ir ramu gyventi. Štai ir ji su vyru turi butą Pasvalyje, bet retai ten benuvažiuoja.
Kalną supylė kepurėmis
Prašalaičiui sunku susigaudyti, kur prasideda ir pasibaigia persipynusių kaimų ribos. Paupyje gyventojų beveik nebeliko. Aplinkui plyni laukai, tik kur ne kur matosi vienišos, medžiais apaugusios sodybos.
Dėl kitame Mūšos krante stūksančio piliakalnio pavadinimo taip pat varžėsi trys kaimai. Visi norėjo, kad jis turėtų būtent to kaimo vardą.
Pasvalio krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Gražvydas Balčiūnaitis pasakojo, kad piliakalnis yra apipintas įvairiausiomis legendomis.
Vienas padavimas byloja, kad toje vietoje kovoje su kryžiuočiais žuvęs mylimas lietuvių karžygys. Kaip pagarbą jam kariai supylę ant kapo kalvą. Dar pasakojama, kad kalne palaidoti lietuvių nugalėti švedai ar net pats švedų karalius su karūna. Švedų kariai, norėdami pagerbti valdovą, supylė šį kalną savo kepurėmis.
Kalnas vis žemyn ir žemyn
Kita legenda pasakoja, kad ant šio kalno rūmus buvo pasistatęs piktas ponas. Išmaldos prašyti atėjęs elgeta buvo išmestas pro vartus ir užpjudytas šunimis. Nusiminęs žmogelis užkeikė dvarą ir šis prasmego. Žmonės dar ilgai girdėjo po žeme gaidžius giedant. Ne sykį bandyta atkasti dvarą, bet jis vis gyliau grimzta.
Kad piliakalnis kasmet žemėja, tvirtino ir Pasvalio apylinkių seniūnas Stanislovas Triaba.
„Iš senųjų gyventojų esu girdėjęs, kad kalno viršūnė buvo smaili, vargiai du žmonės tilpdavo. Dar prieš trisdešimt metų į kalną įlipti nebuvo taip paprasta. O dabar jis gerokai susmegęs. Prie to prisideda ir chuliganai, mėgstantys net su keturračiais po jį palakstyti. O snieguotą žiemą žmonės pulkais traukia nuo jo pačiaužyti“, – pasakojo seniūnas.
Dabar piliakalnis yra maždaug septynių metrų aukščio, o viršuje yra apie 30 metrų skersmens aikštelė.
„Kadangi piliakalnis yra prie Šimonių ir Migonių kaimų ribos, o kitame Mūšos krante – Sindriūnai, tai šiais trimis pavadinimais jis ir vadinamas. Esu girdėjęs, kad piliakalnį tyrinėti susiruošę studentai ieškodavo trijų skirtingų žmonių rankomis supiltų kalnelių. Ir tik po ilgų ieškojimų suprasdavo, kad čia vienas ir tas pats kalnas“, – juokėsi G.Balčiūnaitis.
