Su paaugliu nesusitvarkanti vilnietė kreipėsi pagalbos – pakraupo dėl to, kas nutiko vėliau

Vilnietė Ineta (44 m.), dirbanti slaugytoja vienoje iš sostinės poliklinikų, viena augina penkiolikmetį sūnų Aroną (vardai pakeisti, redakcijai žinomi). Šiuo metu ji su sūnumi glaudžiasi kambarėlyje, esančiame Vilniaus miesto Krizių centre, nors nuomojasi dviejų kambarių butą. Moteris teigia, kad ji ir vaikas labai nori grįžti namo, bet Vaiko teisių apsaugos ir kiti atsakingi darbuotojai to neleidžia. Tuo tarpu specialistai teigia, kad viskas – pačios šeimos labui.

 Ineta tikina, kad ir ji, ir Aronas jaustųsi daug geriau, jei juos iš Krizių centro išleistų namo.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
 Ineta tikina, kad ir ji, ir Aronas jaustųsi daug geriau, jei juos iš Krizių centro išleistų namo.<br> 123rf asociatyvi nuotr.
Ineta su sūnumi nė nežino, kada iš Vilniaus miesto krizių centro galės vykti namo.<br>D.Umbraso nuotr.
Ineta su sūnumi nė nežino, kada iš Vilniaus miesto krizių centro galės vykti namo.<br>D.Umbraso nuotr.
Pasak moters, Krizių centras padeda toms mamoms, kurios liko be gyvenamosios vietos, o kitoms iš jo – jokios naudos.<br>T.Bauro nuotr.
Pasak moters, Krizių centras padeda toms mamoms, kurios liko be gyvenamosios vietos, o kitoms iš jo – jokios naudos.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jun 17, 2021, 7:19 PM, atnaujinta Jun 17, 2021, 7:19 PM

Inetos vargai su sūnumi prasidėjo prieš porą metų, šiam sulaukus paauglystės. Jis nustojo lankyti pamokas, teigė, kad mokykloje iš jo tyčiojamasi. Dėl to su šeima bendravo socialinės darbuotojos. „Tikrai nelengva, kai paauglys užsispiria, kad neis į pamokas – nei aš, nei jokios darbuotojos jo ten per jėgą juk netemps. Taip pat jos rekomendavo kreiptis į psichologą, bet ir pas jį eiti sūnus atsisakė“, – pasakojo Ineta.

Kai buvo pereita prie nuotolinio mokymosi, situacija kuriam laikui lyg ir pagerėjo, bet paskui Aronas vėl nustojo jungtis prie pamokų. Arba prisijungdavo, bet į mokytojų užduodamus klausimus neatsakinėdavo, nes tuo metu žaisdavo kompiuterinius žaidimus.

„Aš jo prižiūrėti negalėjau, nes pati dieną turiu būti darbe. Galiausiai paskambinau socialinei darbuotojai, su kuriame jau buvome bendravę – jos pačios karantino metu apie mus buvo „užmiršusios“ – paklausti, gal yra galimybė, kad kažkoks jaunas specialistas pabūtų šalia sūnaus, kol vyksta nuotolinės pamokos, ir pažiūrėtų, kad jis jose dalyvautų“, – pasakojo Ineta.

Po šio skambučio, pasak jos, ir prasidėjo visos bėdos – jei būtų žinojusi, kaip viskas pakryps, jokiu būdu nebūtų mėginusi ieškoti pagalbos.

Gegužės 19 d. atvykusios socialinės darbuotojos ėmė bendrauti su Aronu bei jo mama. „Joms ypač užkliuvo tai, kad sūnus išsikarpęs plaukus – pasak jų, tai gali byloti apie norą žudytis. Aš mačiau, kad Aronas tuos plaukus vis pasikerpa, tačiau man jis atsakydavo, kad šie jam kliudo. Dar joms nepatiko tai, kad jis niekur nenori eiti iš namų. Viena paklausė, ar norėtų ryt su ja nueiti į kavinę, kita – ar norėtų su ja važiuoti kasti bulvių. Natūralu, kad paauglys atsakė neigiamai, bet joms tai užkliuvo“, – sakė mama, visgi pripažinusi, kad ir apskritai sūnus neturėjo noro kelti kojos iš savo kambario.

Darbuotojos sakė, kad paauglio emocinė būklė kelia nerimą, pasiūlė neatidėliojant kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, ir mama sutiko. Moterys išsikvietė greitąją pagalbą, vyko į Santariškių klinikas, o tada, kadangi ten nebuvo vietų – į psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje. Aronas buvo ten paguldytas.

„Man kitą dieną, laisvadienį, pasidarė labai liūdna, neslėpsiu, išgėriau brendžiuko ir pradėjau galvoti, kad gyventi nebenoriu – juk mano vaikas guli psichiatrinėje ligoninėje... Paskambinau pasikalbėti psichologei, o ši iškvietė greitąją pagalbą ir aš taip pat buvau išvežta į Naujosios Vilnios ligoninę“, – pasakojo moteris.

Jai buvo diagnozuotas adaptacijos sutrikimas dėl reakcijos į stresą, sūnui – depresija. Mama ligoninėje, tik kitame skyriuje, pragulėjo apie 10 dienų, sūnus – 3 savaites.

Pasak Inetos, personalas buvo draugiškas, rūpestingas, ir jų abiejų būklė pastebimai pagerėjo. O priekaištų ji turi socialinėms drabuotojoms – buvo jų prašiusi, kad Aronui nesakytų, kad ji paguldyta į tą pačią gydymo įstaigą – kam vaikui be reikalo nerimauti – tačiau jos jam apie tai pasakė, ir sūnus tikrai buvo susijaudinęs dėl to, kad mamai negerai.

Neleido likti namie

Ineta namo grįžo pirmoji ir laukė sugrįžtančio sūnaus, tačiau čia užgriuvo rūpesčiai. Atsakingi darbuotojai jai aiškino, kad dviese jie likti namuose negali dėl galimai prastos sūnaus, o gal ir mamos, emocinės būklės bei jiems abiem kylančių minčių apie savižudybę. Siūlyta, kad kažkas iš artimųjų kurį laiką pagyventų kartu su jais. Tačiau tokios galimybės Ineta nerado – jos mama mirusi, vaiko tėvas dingęs iš jo gyvenimo dar tada, kai jam buvo dveji, o jos sesuo gyvena su savo šeima.

„Net jeigu prisišaukčiau sesę pagyventi kartu, nesuprantu, kokia būtų iš to nauda, nes ji, kaip ir aš, ryte išeitų į darbą, ir Aronas vis tiek liktų vienas. Tačiau mums aiškino, kad vieni gyventi negalime, ir, jei nerandame, kas mums padėtų, turime laikinai – gal mėnesiui, o gal ir ilgesniam laikui – apsistoti Krizių centre“, – aiškino Ineta.

Pasak jos, kai bendraudavo su ligoninėje dar gulėjusiu sūnumi, jautė, kad jis pralinksmėjęs, nusiteikęs grįžti namo ir pasiilgęs jų augintinio katino. Aštuntą klasę jis baigė, nors ir su neigiamais pažymiais, ir sakė, kad devintoje klasėje, perėjęs į gimnaziją, pamokų nepraleidinės. Ir jį gydęs gydytojas teigė, kad toliau jam rekomenduojama lankyti psichologo konsultacijas, o kažkokių ypatingų rekomendacijų nepateikė.

Tad Ineta Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir savivaldybės specialistams sakė, kad viskas bus gerai ir jie su sūnumi sėkmingai gyvens savo namuose, tačiau jų įtikinti nepavyko. Tuomet ji sutiko apsigyventi Krizių centre, nes išsigando užuominų, kad gali prasidėti teismai dėl vaiko paėmimo.

Taip Aronas, net neužsukęs namo pasisveikinti su išsiilgtu katinu, iš karto iš ligoninės buvo perkeltas į Vilniaus miesto Krizių centrą.

Bendrabučio kambarėlis vietoj savo buto

Čia sūnus su mama gyvena jau daugiau nei savaitę ir jaučiasi labai nepatenkinti. „Įsivaizduokite, esame priversti gyventi tarsi bendrabučio kambarėlyje, kai galėtume gyventi savo 2 kambarių bute. Sūnus čia jaučiasi labai prislėgtas, į bendras patalpas neina, nenueina net iki šaldytuvo bendroje virtuvėje – kai būnu darbe, maistą jam užsakinėju iš kavinės. O kambariuke net nėra interneto, tad jis visai neturi ką veikti“, – aiškino mama.

Pasak jos, būtų aiškiau, kodėl jie čia įkurdinti, jei jie gautų kažkokias paslaugas, psichologo konsultacijas ar pan., tačiau realiai niekas nevyksta, niekam nerūpi, kaip jie jaučiasi, tik patalpose įtaisytos filmavimo kameros ir prie durų sėdi budėtojos. „Kai savaitgalį važiavau į mūsų namus, kurie gana toli, pamaitinti katino, ir dar ėjau apsipirkti, jos papriekaištavo, kodėl ilgai užtrukau, ir tiek“, – sakė Ineta. Pridūrė, kad sūnus būtų galėjęs tąsyk vykti kartu, bet nepanoro kelti kojos iš kambario.

Moteris Krizių centre susipažino su nauja jai skirta atvejo vadybininke, su kuria šnektelėjo kelias minutes. Girdėjo, kad centre lankosi psichologė, tačiau su ja per savaitę taip ir nesusitiko. „Mes gyvename patys sau, negaudami jokių paslaugų – taip pat gyvenantume ir namie, tik čia daug blogesnės sąlygos. Ir niekas nesileidžia į kalbas apie tai, kad mums galima būtų grįžti namo – nė neaišku, kiek turėsime likti šiame Krizių centre, o tuo tarpu sūnaus nuotaika labai prasta...“, – skundėsi Ineta.

Pasak jos, toks Krizių centras naudingas nebent toms moterims, kurių sutuoktiniai smurtauja ar dėl kitų priežasčių jos su vaikais lieka be namų ir neturi, kur apsistoti. O jai, kaip ir kai kurioms kitoms čia įkurdintoms moterims, iš jo jokios naudos – tai paprasta sovietmetį primenanti įstaiga. Ir dar sykį pridūrė, kad labai nori kartu su sūnumi pagaliau grįžti namo, kur viskas bus gerai.

Taip daroma, tik kai yra būtinybė

Specialistų Lrytas.lt paklausė, ar tiktai buvo būtina Inetą su vaiku apgyvendinti Krizių centre ir kada jie galės grįžti namo. Pateikiame Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo Gedo Batulevičiaus komentarą:

„Kiekviena situacija, šeimos istorija, ypač kai ji susijusi su vaiku, yra jautri ir reikalauja ypatingo dėmesio. Vaiko teisių gynėjai objektyviai daro viską, kad vaikui būtų užtikrinta saugi aplinka, augti ir ugdytis tinkamos sąlygos, užtikrinti geriausi jo interesai.

Savo darbe Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai vadovaujasi šalyje galiojančiais Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 nuostatomis dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu bei kitais teisės aktais, todėl kalbėti apie konkrečius asmenis ir konkrečias situacijas negalime.

Šeimos krizių centre vaikas su tėvais arba vienu iš tėvų apgyvendinamas tada, kai vertinant vaiko situaciją nustatomi aukštos rizikos veiksniai ir vaiko apsaugos poreikis, o šeimai gyvenant namuose, socialinės paslaugos jų nepasiekė arba nedavė tikėto rezultato.

Kitaip tariant, Krizių centre šeimos su vaikais apgyvendinamos išskirtiniais atvejais, kai namuose fiksuojamas realus pavojus vaiko fizinei, psichinei sveikatai ar net gyvybei, neužtikrinama jo tinkama priežiūra. Pirmiausia, specialistai, pasitelkdami vaiko įstatyminius atstovus (tėvus arba vieną iš jų), ieško galimybių vaiko laikinąją priežiūrą vykdyti namuose, kas reiškia, kad ieškoma asmens, kuris sutiktų apsigyventi ir laikinai prižiūrėti vaiką šeimoje, t.y. tėvų gyvenamojoje vietoje.

Jeigu toks asmuo neatsiranda, laikinoji priežiūra užtikrinama Krizių centre. Tokio apgyvendinimo tikslas – neatskirti vaiko nuo artimiausių šeimos narių bei stengtis, kad esama krizinė situacija būtų sprendžiama racionaliai, nedarant dar didesnės žalos vaiko psichologinei ir emocinei būsenai, sudaryti tinkamas sąlygas šeimai koreguoti savo elgesį, ugdyti socialinius ir tėvystės įgūdžius bei pasirūpinti vaiko interesais apsigyvenant saugioje aplinkoje.

Kai išnyksta realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, įvykdomi šeimai iškelti uždaviniai bei įsipareigojimai ir išnyksta priežastys, dėl kurių buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis, mama su vaiku palieka Krizių centrą.“

Čia kai kuriems vaikams saugiau

Taip pat į keletą klausimų atsakė Vilniaus miesto krizių centro direktorė Kristina Ankėnaitė-Balčiūnienė.

– Kodėl manoma, kad šiuo atveju mamai su vaiku Krizių centre turėtų būti geriau nei namie?

– Kai vaikui nustatomas apsaugos poreikis ir vadovaujantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsniu organizuojama laikinoji priežiūra socialinių paslaugų įstaigoje, paslaugos organizuojamos nedelsiant. Sprendimą priima Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą.

– Kokios visgi paslaugos šiai mamai su vaiku suteikiamos (juk pačių apgyvendinimo paslaugų jiems nereikia)?

– Vaiko laikinoji priežiūra organizuojama Vilniaus miesto krizių centre apgyvendinant vaiką kartu su jo tėvais ar vienu iš jų arba kitais atstovais, kurie nekelia pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei.

Teikiamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo paslaugos, psichologinė pagalba, kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymo, palaikymo ir atkūrimo bei kitos paslaugos (pagal poreikį). Ir, manau, svarbiausia, kad vaikui yra užtikrinama saugi aplinka.

Koordinuojant atvejo vadybininkui ir atsižvelgiant į socialinės rizikos veiksnius, jų dažnumą, trukmę, sudaromas pagalbos planas šeimai, kuriame numatomi pagalbos tikslai ir uždaviniai, konkrečios pagalbos priemonės.

– Ar apskritai jūsų centre dažnai atsiduria mamos su vaikais, kurios nenori joje būti, tačiau taip nusprendžia VTAS specialistai ar kiti atsakingi darbuotojai?

– Pasitaiko atvejų, kai šeimos atvyksta priešiškai nusiteikusios visų pagalbos specialistų atžvilgiu, o toks nusiteikimas tik apsunkina pagalbos priėmimo galimybę, reikiamų paslaugų organizavimą. Tenka sulaukti ir grasinimų, ir įžeidinėjimų, ir skundų, ir kreipimosi į kitas įstaigas, į žiniasklaidą, nes vaiko teisių pažeidimų situacijos yra labai jautri tema, o tikrovės neatitinkanti informaciją kelia darbuotojams papildomą susirūpinimą.

Vilniaus miesto krizių centre gyvena tiek moterys, tiek vyrai (mamos ir tėčiai). Vaiko apsaugos poreikis nustatomas dėl realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.